Tiek daug kančių

„KODĖL mes kiekvienas atskirai ir visi kartu turime taip baisiai kentėti?.. Sakoma, kad Dievas įkūnija bet kokį tikslą, tačiau šiame pasaulyje tiek daug betikslių dalykų, beprasmių kančių ir neprotingų klaidų. Gal Dievas toks, kokiu esant jį apkaltino Nyčė: despotas, apgavikas, sukčius, budelis?“ (Hansas Kiungas. On Being a Christian)

Tu matai, kad katalikų teologas Hansas Kiungas tiesiog pateikia klausimą, kuris glumina daugelį žmonių: kodėl visagalis, mylintis Dievas leidžia tiek kentėti? Ar tu negirdėjai žmones taip klausiant? Kiekvienas, turintis gailesčio jausmą, sielvartauja dėl to, ką Kiungas vadina „nesibaigiančia kraujo upe, prakaitu ir ašaromis, širdgėla ir baime, vienatve ir mirtimi“. Iš tikrųjų tai labiau panašu į liūtį, į siaubo ir skausmo tvaną, kuris per visą istoriją žlugdė milijonų žmonių gyvenimą (Jobo 14:1).

Pilnas „vargo ir kančių“

Pagalvok apie karo sukeltas kančias, skausmą, kurį patyrė ne vien pačios aukos, bet ir tie, kurie liko liūdėti, pavyzdžiui, žuvusio vaiko tėvai ir giminaičiai bei kiti, su kuriais buvo žiauriai elgiamasi. Raudonojo Kryžiaus organizacija neseniai pranešė, kad „per paskutinius 10 metų ginkluotuose konfliktuose žuvo 1,5 milijono vaikų“. Raudonojo Kryžiaus duomenimis, 1994 metais Ruandoje „beatodairiškai ir žvėriškai buvo išžudyta šimtai tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų“.

Mes neturėtume ignoruoti ir pedofilų sukeltų kančių. Viena sielvartaujanti motina, kurios sūnus nusižudė po to, kai buvo tvirkinamas vieno vaikų globos įstaigos tarnautojo, pasakė: „Tvirkinęs mano sūnų vyras... atkakliai žlugdė jį ir daugelį kitų jaunuolių labiausiai iškreiptu, kokį begalima įsivaizduoti, būdu.“ O ką pasakyti apie siaubingą skausmą, kurį patyrė aukos bejausmių žmogžudžių ar žudikų maniakų, tokių kaip sučiuptieji Britanijoje, kurie „nebaudžiami grobė, prievartavo, kankino ir žudė 25 metus“? Atrodo, kad per visą istoriją vyrai ir moterys sukelia vieni kitiems neapsakomai daug skausmo ir kančių (Ekleziasto 4:1-3).

Be to, dar yra emocinių bei fizinių ligų sukeliamos kančios ir širdgėla, kamuojanti šeimas, kai be laiko miršta mylimi asmenys. Taip pat kančias patiria bado ar kitų vadinamųjų stichinių nelaimių aukos. Nedaug kas prieštaraus Mozės teiginiui, kad 70 ar 80 mūsų gyvenimo metų yra pilni „vargo ir kančių“ (Psalmių 90:10, Brb red.).

Toks Dievo sumanymas?

Ar gali būti, kaip kai kurie tvirtina, kad šios nesibaigiančios kančios įeina į kažkokį nesuvokiamą Dievo tikslą? Galbūt dabar kenčiame dėl to, kad įvertintume gyvenimą „kitame pasaulyje“? Ar tiesa, kaip tikėjo prancūzų filosofas Tejaras de Šardenas, jog „kančios, kurios žudo ir ardo, yra žmogui būtinos, kad jis galėtų gyventi ir tapti dvasia“? (The Religion of Teilhard de Chardin; kursyvas mūsų.) Tikrai ne!

Argi rūpestingas projektuotojas tyčia kurtų gyvybei pavojingą aplinką, o paskui gelbėtų žmones nuo to pasekmių ir sakytų, kad yra gailestingas? Vargu! Kodėl mylintis Dievas turėtų taip daryti? Taigi kodėl Dievas leidžia kentėti? Ar kančios kada nors baigsis? Šie klausimai bus svarstomi kitame straipsnyje.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

WHO nuotrauka P. Almasy