Fundamentalizmas — kas tai?
KAIP atsirado fundamentalizmas? Praėjusio amžiaus pabaigoje liberalūs teologai keitė savo įsitikinimus norėdami priderinti juos prie Biblijos kritikos ir prie mokslinių teorijų, tokių kaip evoliucija. Todėl žmonių pasitikėjimas Biblija buvo pakirstas. Jungtinių Valstijų konservatyvūs religiniai vadovai į tai reagavo nustatydami vadinamuosius tikėjimo pagrindus.a Dvidešimtojo amžiaus pradžioje jie išleido seriją knygų, pavadintų The Fundamentals: A Testimony to the Truth (Pagrindai: liudijimas apie tiesą), kuriose buvo nagrinėjami tie pagrindai. Nuo šio pavadinimo ir kilo terminas „fundamentalizmas“.
Pirmoje 20-ojo amžiaus pusėje fundamentalizmas kartais tapdavo diskusijų tema. Pavyzdžiui, 1925 metais religiniai fundamentalistai vienam mokytojui, Džonui Skoupsui, iš Tenesio valstijos (JAV) iškėlė bylą teisme, kuri tapo žinoma kaip Skoupso byla. Kuo jis nusikalto? Jis mokė evoliucijos, o tai prieštaravo valstijos įstatymams. Tomis dienomis kai kurie manė, kad fundamentalizmas neilgai tegyvuos. Protestantų žurnale Christian Century 1926 metais buvo rašoma, kad jis yra „beprasmiškas bei dirbtinis“ ir „visiškai nieko konstruktyvaus nepasiekiantis bei neilgaamžis“. Koks tai buvo klaidingas įvertinimas!
Nuo aštuntojo dešimtmečio fundamentalizmas buvo nuolatinė naujienų tema. Profesorius Miroslavas Volfas iš Kalifornijos (JAV) Fulerio teologinės seminarijos sako: „Fundamentalizmas ne tik išliko, bet ir suklestėjo.“ Šiandieną žodis „fundamentalizmas“ taikomas ne tik protestantizmo, bet ir tokių religijų kaip katalikybė, islamas, judaizmas bei induizmas judėjimams.
Mūsų laikų padarinys
Kodėl gi fundamentalizmas plinta? Tyrinėjantys jį sako, kad priežastis bent iš dalies yra moralės ir religijos nepastovumas mūsų laikais. Praeityje dauguma bendruomenių gyveno pastovios moralės, pagrįstos tradiciniais įsitikinimais, atmosferoje. Dabar tie įsitikinimai ginčijami arba atmetami. Daug išsimokslinusių žmonių tvirtina, kad Dievo nėra ir kad žmogus yra vienišas abejingoje visatoje. Daugelis mokslininkų moko, kad žmonija yra atsitiktinės evoliucijos vaisius, o ne mylinčio Kūrėjo darbas. Vyrauja nuolaidžiautojiška mąstysena. Visur pasaulyje visuose visuomenės sluoksniuose prarandamos moralinės vertybės (2 Timotiejui 3:4, 5, 13).
Fundamentalistai ilgisi to, kuo seniau buvo neabejojama, ir kai kurie iš jų stengiasi sugrąžinti į savo bendruomenes bei tautas, jų manymu, tinkamus moralės ir mokymo pagrindus. Jie daro ką begalėdami, kad priverstų kitus gyventi pagal „teisingą“ moralės kodeksą ir dogmatiškų įsitikinimų sistemą. Fundamentalistas yra tvirtai įsitikinęs, kad jis teisus, o kiti klysta. Profesorius Džeimsas Baras savo knygoje Fundamentalism sako, kad žodis fundamentalizmas „dažnai laikomas grubiu, paniekinamu žodžiu, išreiškiančiu prietaringumą, fanatizmą, tamsumą ir sektantiškumą“.
Kadangi niekam nepatinka būti vadinamam prietaringu, fanatišku ar sektantišku, nėra vieningos nuomonės dėl to, kas yra fundamentalistas, o kas — ne. Tačiau yra tam tikri bruožai, kurie apibūdina religinį fundamentalizmą.
Kaip atpažinti fundamentalistą
Religinis fundamentalizmas paprastai yra pastangos išsaugoti pradinėmis laikomas kokios nors kultūros tradicijas ar religinius įsitikinimus ir priešintis tam, kas suprantama kaip pasaulietiška dvasia. Negalima sakyti, kad fundamentalistai priešiški viskam, kas šiuolaikiška. Kai kurie labai veiksmingai naudojasi šiuolaikinėmis bendravimo priemonėmis savo pažiūroms skleisti. Tačiau jie kovoja su visuomenės supasaulėjimu.b
Kai kurie fundamentalistai yra pasiryžę ne tik patys laikytis tradicinių mokymų ar gyvenimo būdo, bet ir primesti tai kitiems, jie pasiryžę pakeisti visuomeninę santvarką taip, kad ji derintųsi su fundamentalistų įsitikinimais. Todėl katalikų fundamentalistas ne tik nepritars abortams. Jis tikriausiai bandys paveikti savo šalies įstatymų leidėjus palaikyti įstatymus, draudžiančius abortus. Laikraštyje La Repubblica pateiktais duomenimis, Lenkijoje Katalikų bažnyčia, siekdama įstatymo prieš abortus patvirtinimo, kovojo „‛kovą’, kurioje panaudojo visą savo galią ir įtaką“. Taigi bažnyčios vadovai elgėsi labai panašiai kaip fundamentalistai. Jungtinėse Valstijose protestantų „Krikščionių koalicija“ kovoja panašias „kovas“.
Fundamentalistai ypač išsiskiria savo giliai įsišaknijusiais religiniais įsitikinimais. Pavyzdžiui, protestantų fundamentalistas yra įsitikinęs pažodinio Biblijos aiškinimo šalininkas, tikriausiai tikintis tuo, jog žemė buvo sukurta per šešias tiesiogines dienas. Katalikų fundamentalistas neabejoja popiežiaus neklystamumu.
Tad suprantama, kodėl terminas „fundamentalizmas“ asocijuojasi su nenuosaikiu fanatizmu ir kodėl ne fundamentalistai nerimauja matydami, kad fundamentalizmas plinta. Mes asmeniškai galbūt nesutinkame su fundamentalistais ir esame pasibaisėję jų politinėmis suktybėmis ir kartais žiauriais poelgiais. Vienos religijos fundamentalistams galbūt kelia pasibaisėjimą kitos religijos fundamentalistų veiksmai! Ir daug mąstančių žmonių yra susirūpinę dėl fundamentalizmo plitimą skatinančių dalykų — šiuolaikinėje visuomenėje didėjančio moralinio palaidumo, tikėjimo praradimo ir dvasingumo atmetimo.
Ar fundamentalizmas — vienintelis atsakas į šias tendencijas? Jei ne, kokia yra kita galimybė?
[Išnašos]
a Vadinamieji Penki fundamentalizmo punktai, nustatyti 1895-aisiais, yra šie: „1) visiškas Rašto įkvėptumas ir neklaidingumas; 2) Jėzaus Kristaus dieviškumas; 3) Jėzaus gimimas iš mergelės; 4) Jėzaus išperkamoji iškeitimo auka ant kryžiaus; 5) Kristaus kūniškasis prisikėlimas ir jo antrasis atėjimas į žemę su kūnu“ (Studi di teologia [Teologijos tyrinėjimai]).
b „Supasaulėjimas“ yra akcentavimas to, kas pasaulietiška, priešinga dvasiniams ir šventiems dalykams. Pasaulietiški dalykai nėra susiję su religija ar religiniais įsitikinimais.
[Anotacija 5 puslapyje]
Protestantų žurnale 1926 metais fundamentalizmas buvo apibūdintas kaip „beprasmiškas bei dirbtinis“ ir „visiškai nieko konstruktyvaus nepasiekiantis bei neilgaamžis“