Dievas mano prieglauda ir stiprybė

PAPASAKOJO ŠARLOTĖ MIULER

„Devyneri metai, jūsų iškentėti valdant Hitleriui, teikia jums garbės, — pasakė komunistinis teisėjas. — Jūs iš tiesų nepritarėte karui, bet dabar esate nusiteikusi prieš mūsų taiką!“

JIS turėjo omenyje ankstesnį mano įkalinimą nacistų laikais ir socializmą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Iš pradžių aš netekau žado, bet paskui atsakiau: „Krikščionis siekia tikrosios taikos ne tokiais būdais kaip kiti žmonės. Aš tiesiog stengiuosi laikytis Biblijos įsakymo mylėti Dievą ir savo artimą. Dievo Žodis padeda man išsaugoti taiką žodžiais ir darbais.“

Tą dieną, 1951 metų rugsėjo 4-ąją, komunistai nuteisė mane kalėti aštuonerius metus — vieneriais metais mažiau negu nacistai.

Kai mus, Jehovos Liudytojus, persekiojo nacionalsocialistai ir komunistai, man teikdavo paguodos Psalmių 46:1 (Brb red.): „Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje.“ Tik Jehova davė man stiprybės ištverti, ir kuo daugiau aš gilinausi į jo Žodį, tuo stipresnė dariausi.

Sustiprinta ateičiai

Aš gimiau 1912 metais Gota-Ziblėbene, Tiuringijoje (Vokietija). Nors mano tėvai buvo protestantai, tėvas ieškojo Biblijos tiesos ir teisingos vyriausybės. Pamatę „Kūrimo fotodramą“, jie buvo sujaudinti.a Tėvas rado tai, ko ieškojo — Dievo Karalystę.

Tėvas ir motina kartu su mumis, šešiais vaikais, 1923 metų kovo 2-ąją atsiskyrė nuo bažnyčios. Mes gyvenome Chemnico mieste, Saksonijoje, ir ten bendravome su Biblijos Tyrinėtojais. (Trys iš mano brolių ir seserų tapo Jehovos Liudytojais.)

Biblijos Tyrinėtojų sueigose nagrinėjami Rašto tekstai ir brangios tiesos labai veikė mane ir mano jauną širdį pripildė laimės. Ypač svarbūs buvo pamokymai, duodami mums, krikščioniškam jaunimui (o mūsų buvo per 50), sekmadieninėje mokykloje, kurioje aš ir mano sesuo Kati tam tikrą laiką mokėmės. Mūsų grupėje buvo jaunuolis Konradas Frankė, kuris organizuodavo žygius ir mokydavo mus giedoti. Vėliau, 1955—1969 metais, brolis Frankė tarnavo Sargybos bokšto bendrijos Vokietijos filialo prižiūrėtoju.

Trečiasis dešimtmetis buvo neramus, kartais net ir Dievo tautoje. Kadangi kai kurie nebelaikė Sargybos bokšto „maistu tinkamu metu“, jie nepripažino, jog reikia skelbti po namus (Mato 24:45, NTP). Tai vedė į atskalūnybę. Bet jis kaip tik buvo tas „maistas“, teikęs mums stiprybės, ypač reikalingos tuo metu. Pavyzdžiui, Sargybos bokšte pasirodė straipsniai „Palaiminti bebaimiai“ (1919) ir „Kas garbins Jehovą?“ (1926) Aš norėjau garbinti Jehovą drąsia veikla, todėl išplatinau daug brolio Rezerfordo knygų ir brošiūrų.

Kaip Jehovos Liudytoja buvau pakrikštyta 1933 metų kovą. Tais pačiais metais Vokietijoje mūsų evangelizacijos darbas buvo uždraustas. Kai krikštijausi, Apreiškimo 2:10 žodžiais buvo duotas patarimas ateičiai: „Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ Aš priėmiau tą eilutę į širdį neabejodama, kad manęs laukia dideli išbandymai. Taip ir buvo.

Kadangi mūsų šeima buvo politiškai neutrali, kai kurie mūsų kaimynai žiūrėjo į mus įtariai. Po politinių rinkimų uniformuotų nacistų kareivių delegacija priešais mūsų namą šaukė: „Čia gyvena išdavikai!“ Straipsnis „Nebijokite jų“, pasirodęs 1933 m. gruodžio mėn. Sargybos bokšto vokiškame leidime, buvo man ypatingas padrąsinimas. Aš norėjau likti ištikima Jehovos Liudytoja net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Priešų atsakymas — kalėjimas

Slaptai leisti Sargybos bokštą Chemnice buvo įmanoma iki 1935 metų rudens. Po to mūsų kopijavimo aparatą reikėjo atiduoti į Bejerfeldą, esantį Rūdiniuose kalnuose, ir ten jis iki 1936 metų rugpjūčio buvo naudojamas dauginti literatūrą. Kati ir aš platinome kopijas broliams, kurių adresus mums davė tėvas. Kurį laiką viskas ėjosi sklandžiai. Bet paskui gestapininkai pradėjo mane sekti; 1936 metų rugpjūtį jie sučiupo mane namuose ir areštavo iki teismo.

1937 metų vasarį 25 broliai ir 2 seserys, įskaitant mane, stojome prieš ypatingą Saksonijos teismą. Buvo tvirtinama, kad Jehovos Liudytojų organizacija užsiima ardomąja veikla. Broliai, kurie kopijuodavo Sargybos bokštą, gavo po penkerius metus kalėjimo. Aš buvau nuteista dvejiems metams.

Kai atlikau bausmę, buvau ne paleista, o sulaikyta gestapo. Aš privalėjau pasirašyti deklaraciją, kad nebebūsiu aktyvi Jehovos Liudytoja. Kadangi griežtai atsisakiau, pareigūnas įpyko, pašoko ir išdavė orderį areštuoti mane. Orderis parodytas nuotraukoje. Man nebuvo leista pamatyti savo tėvų, ir aš nedelsiant buvau išvežta į nedidelę moterų koncentracijos stovyklą, buvusią Lichtenburge, prie Elbės upės. Netrukus aš susitikau Kati. Nuo 1936 metų gruodžio ji buvo Moringeno koncentracijos stovykloje, bet tą stovyklą uždarius ji kartu su daugeliu kitų seserų atvyko į Lichtenburgą. Mano tėvas irgi buvo suimtas, ir aš jo nemačiau iki 1945 metų.

Lichtenburge

Man nebuvo leista tuojau prisidėti prie kitų moterų Liudytojų, nes jos būdavo už ką nors baudžiamos. Vienoje patalpoje aš mačiau dvi kalinių grupes — moteris, kurios paprastai sėdėdavo prie stalų, ir Liudytojas, kurios turėdavo visą dieną sėdėti ant suolų ir negaudavo nieko valgyti.b

Aš mielai sutikau dirbti bet kokį darbą vildamasi kaip nors pamatyti Kati. Ir tikrai taip įvyko. Mūsų keliai susitiko, kai ji ėjo į darbą su dviem kitomis kalinėmis. Nesitverdama džiaugsmu, aš ją stipriai apkabinau. Bet sargybinė tuojau apie mus pranešė. Mes buvome apklaustos ir nuo tada tyčia išskirtos. Ištverti tai buvo labai sunku.

Mano atmintyje įstrigo kiti du atsitikimai Lichtenburge. Kartą visos kalinės turėjo susirinkti kalėjimo kieme ir išklausyti per radiją sakomos Hitlerio politinės kalbos. Mes, Jehovos Liudytojos, atsisakėme, nes čia buvo įtrauktos patriotinės ceremonijos. Todėl sargybiniai nukreipė į mus gaisrinę žarną ir purkšdami stiprią vandens srovę iš hidranto vijosi mus, bejėges moteris, nuo ketvirto aukšto iki kalėjimo kiemo. Ten mes turėjome stovėti kiaurai permirkusios.

Kitą sykį man kartu su Gertruda Eme ir Gertel Biurlen buvo liepta išpuošti komendanto būstinę elektrinėmis lemputėmis, nes artėjo Hitlerio gimtadienis. Mes atsisakėme suprasdamos, jog tai Šėtono taktika pasiekti, kad susikompromitavusios mažuose dalykuose mes sulaužytume ištikimybę. Bausmei kiekviena iš mūsų, jaunų seserų, turėjome praleisti tris savaites mažoje, tamsioje kalėjimo vienutėje. Bet Jehova palaikė mus ir netgi tokioje baisioje vietoje buvo mūsų prieglauda.

Ravensbriuke

1939 metų gegužę Lichtenburgo kalinės buvo perkeltos į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą. Ten kartu su keletu kitų seserų Liudytojų buvau paskirta į skalbyklą. Netrukus po to, kai kilo karas, mes turėjome paimti vėliavą su svastika, bet atsisakėme. Dėl to aš ir Ernst Milchen buvome išsiųstos į baudžiamąjį baraką. Tai buvo viena iš griežčiausių bausmių — ją atlikdamos turėjome kasdien sunkiai dirbti, net ir sekmadienį, kad ir koks buvo oras. Paprastai maksimali bausmė būdavo trys mėnesiai, bet mes ten išbuvome metus. Be Jehovos pagalbos aš niekaip nebūčiau ištvėrusi.

1942 metais mūsų, kalinių, sąlygos šiek tiek palengvėjo, ir aš buvau paskirta dirbti šeimininke vieno esesininko šeimoje netoli stovyklos. Ta šeima suteikė man tam tikrą laisvę. Pavyzdžiui, kartą, išvedusi vaikus pasivaikščioti, susitikau du kalinius su užsiūtais purpuriniais trikampiais, Jozefą Reivaldą ir Gotfridą Meilhorną, ir galėjau pasikeisti su jais keletu padrąsinimo žodžių.c

Sunkūs pokario metai

1945 metais, artėjant sąjungininkų būriams, šeima, pas kurią dirbau, bėgo, ir aš turėjau lydėti ją. Kartu su kitomis SS šeimomis jie didele kolona traukė į vakarus.

Paskutinės kelios karo dienos buvo chaotiškos ir kupinos pavojų. Pagaliau mes sutikome keletą amerikiečių kareivių, ir jie leido man kitame mieste užsiregistruoti kaip laisvam asmeniui. Ką aš ten susitikau? Jozefą Reivaldą ir Gotfridą Meilhorną. Jie sužinojo, kad visi Liudytojai iš Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos po pavojingo mirties žygio pasiekė Šveriną. Todėl mes visi trys išvykome į tą už maždaug 75 kilometrų buvusį miestą. Koks buvo džiaugsmas Šverine susitikti visus ištikimus brolius, likusius gyvus koncentracijos stovyklose, tarp jų ir Konradą Frankę.

1945 metų gruodį padėtis šalyje jau buvo pagerėjusi tiek, kad aš galėjau keliauti traukiniu. Taigi vykau namo! Tačiau kelionės metu teko gulėti ant traukinio vagono stogo ir stovėti ant laiptelių. Išlipusi Chemnico geležinkelio stotyje, pasukau ten, kur gyveno mūsų šeima. Bet toje gatvėje, kurioje anksčiau stovėjo nacistų kareiviai ir šaukė: „Čia gyvena išdavikai!“, nebuvo išlikę nė vieno namo. Visas gyvenamasis rajonas buvo subombarduotas. Tačiau aš pajutau palengvėjimą radusi mamą, tėtį, Kati ir savo brolius bei seseris likusius gyvus.

Ekonominė padėtis pokario Vokietijoje buvo bloga. Vis dėlto Dievo tautos susirinkimai pradėjo klestėti visoje Vokietijoje. Sargybos bokšto bendrija dėjo visas pastangas aprūpinti mus priemonėmis skelbimo darbui. Magdeburgo Betelis, kurį naciai buvo uždarę, vėl pradėjo veikti. 1946 metų pavasarį buvau pakviesta ten dirbti ir paskirta į virtuvę.

Vėl uždraudimas ir areštas

Magdeburgas yra toje Vokietijos dalyje, kurią ėmė kontroliuoti komunistai. 1950 metų rugpjūčio 31-ąją jie uždraudė mūsų veiklą ir Magdeburgo Betelį uždarė. Taip baigėsi mano tarnyba Betelyje, kuri man buvo gera mokykla. Aš grįžau į Chemnicą nusistačiusi net komunistų valdymo metu tvirtai laikytis tiesos ir skelbti apie Dievo Karalystę — vienintelę kenčiančios žmonijos viltį.

1951 metų balandį su vienu broliu keliavau į Berlyną parvežti Sargybos bokšto žurnalų. Grįžę apstulbome radę Chemnico geležinkelio stotį apsuptą civilių policininkų. Jie, žinoma, laukė mūsų, ir mes tuojau buvome areštuoti.

Atvykusi į areštinę laukti teismo aš turėjau dokumentus, įrodančius, jog buvau keletą metų kalinama nacistų. Todėl sargybiniai elgėsi su manimi pagarbiai. Viena iš sargybos viršininkių pasakė: „Jūs, Jehovos Liudytojai, nesate nusikaltėliai; jums ne vieta kalėjime.“

Kartą ji įėjo į mano kamerą, kur aš buvau su kitomis dviem seserimis, ir paslapčiomis kažką padėjo po viena lova. Kas tai buvo? Jos pačios Biblija, kurią ji leido mums turėti. Kitą kartą ji užėjo pas mano tėvus, nes jie gyveno netoli kalėjimo. Ji gavo Sargybos bokšto žurnalų bei maisto ir slapta atnešė į mano kamerą.

Man malonu prisiminti dar kai ką. Kartais sekmadienio rytą mes giedodavome teokratines giesmes taip garsiai, kad kiti kaliniai po kiekvienos iš jų džiaugsmingai plodavo.

Jehovos jėga ir pagalba

Per teismą, vykusį 1951 metų rugsėjo 4-ąją, teisėjas pasakė žodžius, paminėtus šio straipsnio pradžioje. Kalėjimo bausmę atlikau Valdheime, paskui Halėje, o galiausiai Hoheneke. Keletas trumpų epizodų parodys, kad Dievas mums, Jehovos Liudytojams, buvo prieglauda bei stiprybė ir kad jo Žodis drąsino mus.

Valdheimo kalėjime visos seserys Liudytojos reguliariai rinkdavosi į vieną salę, taigi mes galėdavome surengti krikščioniškas sueigas. Pieštuko ir popieriaus turėti nebuvo leidžiama, bet kai kurios seserys gavo keletą gabalėlių medžiagos ir įsigudrino padaryti nedidelį plakatą su 1953 metų tekstu, kuris buvo: „Garbinkite Viešpatį su šventais papuošalais“ (Psalmių 28:2).

Viena sargybinė netikėtai užklupo mus ir tuojau apie mus pranešė. Atėjęs kalėjimo prižiūrėtojas liepė dviem seserims iškelti plakatą. „Kas tai padarė? — paklausė jis. — Ką tai reiškia?“

Viena sesuo norėjo prisiimti kaltę sau, bet mes tuojau pasišnibždėjome, kad atsakomybę turime dalintis visos. Todėl atsakėme: „Mes tai padarėme sustiprinti savo tikėjimą.“ Plakatas buvo konfiskuotas, o mums už bausmę nedavė valgyti. Bet per visą pokalbį seserys laikė iškėlusios jį, kad mes galėtume įsiminti padrąsinantį Rašto tekstą.

Kai Valdheimo moterų kalėjimas buvo uždarytas, mes, seserys, buvome perkeltos į Halę. Čia mums buvo leista gauti siuntinius, ir kas gi buvo įsiūta į porą mano tėvo man atsiųstų šlepečių? Sargybos bokšto straipsniai! Aš iki šiol galiu prisiminti tuos, kurie vadinosi „Tikroji meilė yra praktiška“ ir „Dėl melo prarandama gyvybė“. Šie ir kiti straipsniai buvo tikri skanėstai; mes slaptai perduodavome juos viena kitai ir kiekviena pasidarydavo sau užrašus.

Per patikrinimą viena sargybinė mano šiaudiniame čiužinyje rado paslėptus asmeninius užrašus. Vėliau ji pasišaukė mane apklausti ir pasakė būtinai norinti žinoti, kokia reikšmė straipsnio „Jehovos bijančiųjų viltys 1955 metais“. Ji, komunistė, labai sielojosi dėl savo vadovo Stalino mirties 1953 metais, ir ateitis atrodė niūri. O mums ateitis turėjo suteikti tam tikro kalėjimo sąlygų pagerinimo, bet aš to dar nežinojau. Aš su įsitikinimu paaiškinau, kad Jehovos Liudytojų perspektyvos yra pačios geriausios. Kodėl? Aš pacitavau iš straipsnio pagrindinio Rašto teksto, Psalmių 111:7: „Jis nebijos liūdnos žinios, stipri yra jo širdis: jis turi vilties Viešpatyje.“

Jehova tebėra mano prieglauda ir stiprybė

Po sunkios ligos iš kalėjimo buvau paleista dvejais metais anksčiau, 1957 metų kovą. Rytų Vokietijos pareigūnai vėl pradėjo daryti man spaudimą dėl mano veiklos Jehovos tarnyboje. Todėl 1957 metų gegužės 6-ąją aš pasinaudojau galimybe bėgti į Vakarų Berlyną, o iš ten persikėliau į Vakarų Vokietiją.

Praėjo keletas metų, kol atgavau fizinę sveikatą. Bet iki šios dienos aš tebeturiu gerą dvasinį apetitą ir laukiu kiekvieno naujo Sargybos bokšto numerio. Aš vis patyrinėju save. Ar tebesu dvasiškai nusiteikusi? Ar išsiugdžiau geras savybes? Ar mano tikėjimo išmėginimas yra priežastis šlovinti ir gerbti Jehovą? Mano tikslas yra įtikti Dievui visuose dalykuose, kad jis liktų mano prieglauda ir stiprybė amžiams.

[Išnašos]

[Iliustracija 26 puslapyje]

SS būstinė Ravensbriuke

[Šaltinio nuoroda]

Viršuje: Stiftung Brandenburgische Gedenkstätten

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mano leidimas dirbti už stovyklos ribų