Kantriai laukiu Jehovos nuo pat jaunystės

PAPASAKOJO RUDOLFAS GRAICHENAS

Nelaimė, nelyginant žaibas, smogė mūsų šeimai, kai man buvo vos 12 metų. Iš pradžių į kalėjimą buvo įmestas mano tėvas. Paskui aš ir mano sesuo buvome jėga paimti iš namų ir išsiųsti gyventi pas svetimus. Vėliau mano motiną ir mane areštavo gestapas. Aš buvau išvežtas į kalėjimą, o mama pateko į koncentracijos stovyklą.

TIE įvykiai — tai tik pradžia skaudžių persekiojimų, kuriuos man, kaip Jehovos Liudytojui, teko kęsti nuo pat jaunystės. Žiaurumu pagarsėjęs nacių gestapas, o vėliau Rytų Vokietijos slaptoji policija Stasi bandė palaužti mano ištikimybę Dievui. Dabar, po 50 pasiaukojamos tarnybos jam metų, aš galiu pasakyti kaip psalmininkas: „Jie vargino mane nuo pat jaunystės, tačiau nenugalėjo“ (Psalmių 129:2, Brb red.). Koks aš dėkingas Jehovai!

Aš gimiau 1925-ųjų birželio 2-ąją Vokietijoje, mažame Lukos miestelyje netoli Leipcigo. Dar prieš man gimstant, mano tėvai Alfredas ir Teresa suprato, jog Biblijos Tyrinėtojų (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai) leidiniuose skelbiama Biblijos tiesa. Aš atsimenu, kaip kasdien žiūrinėdavau paveikslėlius su biblinėmis scenomis, kabojusius mūsų namuose ant sienų. Viename paveiksle buvo vilkas ir ėriukas, oželis ir leopardas, veršiukas ir liūtas — visi taikūs, vedžiojami mažo berniuko (Izaijo 11:6-9). Tie paveikslai man ilgam įstrigo į atmintį.

Kai tik buvo įmanoma, mano tėvai įtraukdavo mane į susirinkimo veiklą. Pavyzdžiui, 1933-iųjų vasarį, vos po kelių dienų, kai Hitleris užėmė valdžią, mūsų mažame miestelyje buvo rodoma „Kūrimo fotodrama“ — skaidrės su filmu ir įrašytu pasakojimu. Su kokiu džiaugsmu aš, vos septynerių metų sulaukęs berniukas, važiavau per miestą, atsisėdęs lengvojo sunkvežimio gale, kaip „Fotodramos“ reklaminio maršo dalyvis! Šį ir kitais sykiais broliai padėjo man jaustis naudingu susirinkimo nariu, nors buvau dar visai jaunas. Tad nuo pat vaikystės buvau mokomas Jehovos ir veikiamas jo Žodžio.

Mokomas pasitikėti Jehova

Griežtai laikydamiesi krikščioniško neutraliteto, Jehovos Liudytojai nesidavė įtraukiami į nacių politiką. Todėl 1933 metais nacistai priėmė įstatymus, draudžiančius mums skelbti, rinktis ir net skaityti savo pačių biblinę literatūrą. 1937-ųjų rugsėjį gestapas areštavo visus mūsų susirinkimo brolius, taip pat mano tėvą. Tai mane labai nuliūdino. Mano tėvas buvo nuteistas penkerius metus kalėti.

Namuose mums pasidarė labai sunku. Bet mes greit išmokome pasitikėti Jehova. Vieną dieną grįžęs iš mokyklos, radau motiną skaitančią Sargybos bokštą. Ji norėjo man paruošti ką nors užvalgyti, tad padėjo žurnalą ant mažos spintelės. Kai pavalgę kraustėme indus, pasigirdo garsus beldimas į duris. Tai buvo policininkas; jis atėjo apieškoti mūsų buto, ar jame nėra biblinės literatūros. Aš labai išsigandau.

Buvo neįprastai karšta diena. Tad policininkas pirmiausia nusiėmė savo šalmą ir padėjo jį ant stalo. Tada pradėjo kratą. Jam beieškant po stalu, šalmas nuo jo ėmė slysti. Tad mama greit pačiupo šalmą ir padėjo ant spintelės kaip tik ant Sargybos bokšto! Policininkas apieškojo mūsų butą, bet nerado jokios literatūros. Žinoma, jam nė į galvą neatėjo pasižiūrėti po šalmu. Jau pasiruošęs išeiti, murmėdamas mano motinai atsiprašymo žodžius, jis atbula ranka pasiėmė savo šalmą. Kaip man palengvėjo!

Tokie išgyvenimai paruošė mane sunkesniems išbandymams. Pavyzdžiui, mokykloje mane vertė stoti į Hitlerio jaunimo organizaciją, kurioje vaikams buvo skiepijama karinė drausmė ir diegiama nacistinė filosofija. Kai kurie mokytojai siekė, kad mokiniai 100 procentų priklausytų tai organizacijai. Visiems mokytojams mano mokykloje pasisekė tai padaryti, o mano mokytojas, ponas Šnaideris, matyt, jautėsi esąs visiškas nevykėlis, nes iki 100 procentų jam pritrūko vieno mokinio. Tas mokinys buvau aš.

Vieną dieną ponas Šnaideris visai klasei paskelbė: „Berniukai, rytoj mūsų klasė vyks į užmiestį.“ Visiems tai patiko. Tada jis pridūrė: „Jūs visi turite apsivilkti Hitlerio jaunuolių uniformas, kad mums žygiuojant gatvėmis visi galėtų matyti, kokie jūs šaunūs Hitlerio berniukai.“ Kitą rytą visi berniukai, išskyrus mane, atėjo apsirengę savo uniformomis. Mokytojas pakvietė mane išeiti į klasės priekį ir pasakė: „Pasižiūrėk į visus prieš tave sėdinčius berniukus, o paskui į save.“ Jis pridūrė: „Aš žinau, kad tavo tėvai neturtingi ir negali tau nupirkti uniformos, bet noriu tau kai ką parodyti.“ Jis privedė mane prie savo stalo, atidarė stalčių ir pasakė: „Aš noriu tau padovanoti šią naujutėlę uniformą. Argi ji ne puiki?“

Man geriau būtų buvę numirti negu užsivilkti nacistų uniformą. Pamatęs, jog neketinu jos vilktis, mano mokytojas labai įtūžo, o visa klasė apšvilpė mane. Paskui jis mus išsivedė, bet, norėdamas mane paslėpti, liepė man žygiuoti uniformuotų berniukų viduryje. Tačiau daug žmonių mieste galėjo matyti, kad aš skyriausi iš savo bendraklasių. Visi žinojo, kad mano tėvai ir aš buvome Jehovos Liudytojai. Aš dėkingas Jehovai, kad jis suteikė man jaunystėje reikalingos dvasinės jėgos.

Persekiojimas smarkėja

Vieną dieną 1938-ųjų pradžioje mus su seseria paėmė iš mokyklos ir policijos automobiliu nuvežė į už maždaug 80 kilometrų buvusius Štadtrodos pataisos namus. Kodėl? Teismas nusprendė atskirti mus nuo tėvų įtakos ir išauklėti nacistais. Atsakingi pataisos namų darbuotojai greit pastebėjo, kad mudu su seseria esame pagarbūs ir paklusnūs, bet tvirtai laikomės krikščioniško neutralumo. Direktorei tai padarė tokį įspūdį, kad ji panoro asmeniškai susitikti su mano motina. Mano motinai buvo padaryta išimtis ir leista aplankyti mus. Mudu su seseria bei mūsų mama buvome laimingi ir dėkingi Jehovai už suteiktą galimybę būti kartu ir drąsinti vienas kitą visą dieną. Mums tikrai to reikėjo.

Pataisos namuose mes išbuvome apie keturis mėnesius. Tada mus išsiuntė gyventi pas vieną šeimą į Paną. Tai šeimai buvo liepta neleisti mums susitikti su mūsų giminėmis. Net mano motinai neleido apsilankyti. Tačiau ji keletą kartų rado būdų susisiekti su mumis. Naudodamasi tomis retomis progomis, mama dėjo visas pastangas įdiegti mums pasiryžimą likti ištikimiems Jehovai, kad ir kokius išbandymus bei sąlygas jis leistų patirti (1 Korintiečiams 10:13).

Išbandymai iš tiesų atėjo. 1942-ųjų gruodžio 15-ąją, turėdamas vos 17 metų, buvau gestapo suimtas ir nuvežtas Gėron į sulaikymo centrą. Maždaug po savaitės buvo areštuota ir į tą patį kalėjimą atvežta mano motina. Kadangi buvau nepilnametis, negalėjau būti teisiamas. Tad teisėjai laukė, iki man sueis 18 metų, ir aš su savo motina praleidau tarp sulaikytųjų šešis mėnesius. Tą dieną, kai man sukako 18, mudu su mama buvome patraukti į teismą.

Teismas baigėsi anksčiau, negu aš suvokiau, kas vyksta. Net nenumaniau, kad daugiau nebepamatysiu savo motinos. Ji sėdi teisme greta manęs ant juodo medinio suolo — toks paskutinis jos prisiminimas išliko mano atminty. Mus abu pripažino kaltais. Aš buvau nuteistas kalėti ketverius metus, o mano motina — pusantrų.

Tuomet tūkstančiai Jehovos Liudytojų buvo laikomi kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Tačiau mane išsiuntė į Štolbergo kalėjimą, kuriame buvau vienintelis Liudytojas. Daugiau kaip metus kalėjau vienutėje, bet Jehova buvo su manimi. Meilė jam, kurią išsiugdžiau jaunystėje, padėjo man išlikti dvasiškai gyvam.

Kai kalėjime buvau praleidęs pustrečių metų, 1945-ųjų gegužės 9-ąją išgirdome gerą žinią — karas baigėsi! Tą dieną buvau paleistas. Pėsčiomis nuėjęs 110 kilometrų, namus pasiekiau tikras ligonis — išsekęs ir išbadėjęs. Sveikatą atgavau tik po keleto mėnesių.

Vos pargrįžęs, buvau priblokštas labai blogų naujienų. Pirmoji žinia buvo apie mano motiną. Kai ji iškalėjo pusantrų metų, nacistai liepė jai pasirašyti, kad išsižada savo tikėjimo Jehova. Ji atsisakė. Tada gestapas išsiuntė ją į moterų koncentracijos stovyklą Ravensbriuke. Ten prieš pat karo pabaigą ji mirė nuo šiltinės. Ji buvo labai drąsi krikščionė — tvirta, niekada nepasiduodanti kovotoja. Te Jehova būna jai malonus.

Taip pat sužinojau apie savo vyresnįjį brolį Vernerį, kuris niekada nebuvo pasiaukojęs Jehovai. Jis buvo įstojęs į vokiečių armiją ir žuvo Rusijoje. O mano tėvas? Jis grįžo namo; deja, jis buvo vienas iš nedaugelio Liudytojų, pasirašiusių tą gėdingą dokumentą apie savojo tikėjimo išsižadėjimą. Kai pamačiau jį, jis atrodė užsidaręs ir dvasiškai palūžęs (2 Petro 2:20).

Trumpas uolios dvasinės veiklos laikotarpis

1946-ųjų kovo 10-ąją dalyvavau savo pirmojoje pokarinėje asamblėjoje Leipcige. Išgirdęs, kad tą pačią dieną vyks krikštas, labai susijaudinau! Nors aš paaukojau savo gyvenimą Jehovai prieš daugelį metų, tai man buvo pirma proga krikštytis. Niekada nepamiršiu tos dienos.

1947-ųjų kovo 1-ąją, vieną mėnesį ištarnavęs pionieriumi, buvau pakviestas į Betelį Magdeburge. Bendrijos patalpos po bombardavimo buvo smarkiai apgadintos. Kokia privilegija padėti suremontuoti! Po tos vasaros buvau paskirtas specialiuoju pionieriumi į Vitenbergės miestą. Keletą mėnesių daugiau negu po 200 valandų skelbiau kitiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Kaip malonu buvo vėl būti laisvam — nei karo, nei persekiojimo, nei kalėjimų!

Gaila, bet ta laisvė truko neilgai. Po karo Vokietija buvo padalyta, ir sritis, kurioje gyvenau, perėjo komunistų kontrolėn. 1950-ųjų rugsėjį Rytų Vokietijos slaptoji policija, pasivadinusi Stasi, ėmė sistemingai areštuoti brolius. Man iškelti kaltinimai buvo juokingi. Esą, aš šnipinėju Amerikos vyriausybei. Jie išsiuntė mane į Brandenburgo kalėjimą — patį baisiausią Stasi kalėjimą šalyje.

Mano dvasinių brolių parama

Stasi man neleisdavo miegoti dieną. Paskui visą naktį tardydavo. Po tokios keletą dienų trukusios kankynės padėtis dar pablogėjo. Vieną rytą, užuot grąžinę mane į mano kamerą, jie įmetė mane į vieną iš savo pačių baisiausių U-Boot Zellen kamerų (vadinamų povandeninėmis, nes buvo įrengtos giliai rūsyje). Jie atidarė senas aprūdijusias geležines duris ir liepė man žengti į vidų. Aš turėjau perlipti aukštą slenkstį. Nuleidęs koją suvokiau, kad visos grindys apsemtos vandeniu. Siaubingai cypdamos durys užsitrenkė. Ten nebuvo nei šviesos, nei lango. Visiška tamsa.

Kadangi vandens ant grindų buvo keletas colių, aš negalėjau nei sėdėti, nei gulėti, nei miegoti. Po kurio laiko, trukusio, atrodė, amžinybę, buvau išvestas ir toliau tardomas ryškiomis šviesomis apšviestoje patalpoje. Nežinau, kas buvo baisiau — ištisą dieną stovėti vandenyje beveik visiškoje tamsoje ar visą naktį kęsti tiesiai į mane nukreiptą skaudžiai ryškią prožektorių šviesą.

Ne kartą jie grasino sušaudysią mane. Po keleto kvotos naktų vieną rytą mane aplankė aukšto rango rusų armijos karininkas. Aš turėjau galimybę pasakyti jam, kad Vokietijos slaptoji policija Stasi elgiasi su manimi net blogiau negu nacistų gestapas. Aš paaiškinau jam, kad Jehovos Liudytojai buvo neutralūs valdant nacistinei vyriausybei ir taip pat yra neutralūs valdant komunistams, ir kur pasaulyje bebūtume, mes nesikišame į politiką. O daugelis dabartinių Stasi karininkų, pasakiau, buvo Hitlerio jaunimo organizacijos nariai ir ten tikriausiai išmoko žiauriai persekioti nekaltus žmones. Kai kalbėjau, mano kūnas drebėjo nuo šalčio, alkio ir išsekimo.

Nuostabu, bet tas rusų karininkas ant manęs nesupyko. Jis net užklojo mane antklode ir elgėsi su manimi maloniai. Netrukus po jo apsilankymo mane perkėlė į geresnę kamerą. Po keleto dienų buvau perduotas Vokietijos teismui. Laukdamas savo bylos nagrinėjimo, turėjau puikią privilegiją būti kameroje kartu su penkiais kitais Liudytojais. Ištvėrus tiek daug žiaurumo, bendravimas su dvasiniais broliais tikrai atgaivino mane! (Psalmių 132:1)

Teisme mane apkaltino šnipinėjimu ir nuteisė ketveriems metams pataisos darbų kalėjimo. Tai buvo gana lengva bausmė. Kai kurie broliai buvo nuteisti daugiau kaip po dešimt metų. Aš buvau išsiųstas į labiausiai saugomą pataisos darbų kalėjimą. Net pelė, manau, nebūtų sugebėjusi prasmukti ten ar išbėgti — taip akylai jis buvo saugomas. Tačiau Jehovos padedami kai kurie drąsūs broliai sugebėjo ten slapta perduoti visą Bibliją. Išardytą bei padalytą į atskiras knygas, ją vieni kitiems perdavinėjo kalėjime buvę broliai.

Kaip tai buvo įmanoma? Tai buvo labai sunku. Mes susitikdavome vieni su kitais tik tada, kai kas dvi savaites mus vesdavo į dušą. Kartą prausiantis duše vienas brolis šnibžtelėjo man į ausį, kad savo rankšluostyje turi paslėpęs keletą Biblijos puslapių. Nusiprausęs aš turėjau pačiupti jo rankšluostį vietoj savojo.

Vienas iš sargybinių pamatė, kaip brolis man pašnibždėjo, ir skaudžiai sudavė jam lazda. Aš turėjau greit griebti rankšluostį ir įsimaišyti tarp kalinių. Laimei, manęs nepagavo su Biblijos lapais. Kitaip mūsų dvasinio maitinimosi programa būtų nutrūkusi. Buvo daug panašių atvejų. Bibliją visada skaitydavome slaptai ir labai rizikuodami. Apaštalo Petro žodžiai „būkite blaivūs, budėkite“ buvo tikrai labai tinkami (1 Petro 5:8).

Dėl kažkokios priežasties valdžia nusprendė kai kuriuos iš mūsų kilnoti iš vieno pataisos darbų kalėjimo į kitą. Per ketverius metus man teko pabuvoti dešimtyje skirtingų vietų. Tačiau aš visada sugebėdavau susirasti brolių. Aš juos visus labai pamildavau, ir kai mane keldavo, kaskart didžiai sielodavausi, kad turiu juos palikti.

Galiausiai mane išsiuntė į Leipcigą ir ten buvau paleistas iš kalėjimo. Mane paleidęs kalėjimo sargybinis neatsisveikino su manimi, bet pasakė: „Greit vėl tave pamatysime.“ Jo piktas noras buvo vėl pasodinti mane už grotų. Aš dažnai mąstau apie tai, kas pasakyta Psalmių 124:2, 3 (Brb red.): „Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė, jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus.“

Jehova išgelbsti savo ištikimus tarnus

Dabar vėl buvau laisvas žmogus. Mano dvynė sesuo Rūta ir dvasinė sesuo Herta Šlenzog jau laukė manęs prie vartų. Per visą kalėjimo laiką Herta kas mėnesį siuntė man po nedidelį paketą maisto. Jei ne tie maži paketai, tikrai manau, kad būčiau miręs kalėjime. Te Jehova būna jai malonus.

Po išlaisvinimo Jehova palaimino mane daugeliu tarnybos privilegijų. Aš vėl tarnavau specialiuoju pionieriumi Vokietijos mieste Gronau ir rajono prižiūrėtoju Vokietijos Alpėse. Vėliau buvau pakviestas į Sargybos bokšto biblinės Galaado misionierių mokyklos 31-ąją klasę. Mūsų išleistuvės įvyko 1958 metais Jankių stadione per tarptautinę Jehovos Liudytojų asamblėją. Man buvo suteikta privilegija kalbėti didelei brolių bei seserų miniai ir papasakoti kai ką iš savo patirties.

Po išleistuvių išvykau į Čilę tarnauti misionieriumi. Čia, piečiausioje Čilės dalyje, vėl tarnavau rajono prižiūrėtoju — tikrai buvau nusiųstas į žemės pakraštį. 1962-aisiais vedžiau Patsi Boitnagel, žavią misionierę iš San Antonijaus (JAV, Teksasas). Su ja Jehovos tarnyboje aš praleidau daugelį metų.

Per daugiau kaip 70 savo gyvenimo metų aš patyriau daug laimės akimirkų ir daug vargų. Psalmininkas pasakė: „Daug yra blogybių teisiajam, bet iš visų išgelbsti jį Viešpats“ (Psalmių 33:20). Tebebūdami Čilėje, 1963 metais mudu su Patsi išgyvenome tragišką mūsų mažos dukrytės mirtį. Paskui Patsi sunkiai susirgo ir mes persikėlėme į Teksasą. Turėdama vos 43 metus, ji mirė — irgi tragiškomis aplinkybėmis. Aš dažnai meldžiu, kad Jehova būtų malonus mano mielai žmonai.

Dabar, nors jau ligotas ir senas, džiaugiuosi privilegija tarnauti reguliariuoju pionieriumi ir vyresniuoju Teksase, Breidi mieste. Tiesa, gyvenimas ne visada buvo lengvas ir galbūt man dar teks patirti išbandymų. Tačiau kaip ir psalmininkas galiu pasakyti: „Dieve, tu mokei mane nuo pat mano jaunystės, ir iki dabar aš skelbiu tavo nuostabius darbus“ (Psalmių 70:17).

[Iliustracijos 23 puslapyje]

(1) Dabar tarnauju vyresniuoju ir pionieriumi, (2) su Patsi prieš pat mūsų vestuves, (3) Šnaiderio klasė, (4) mano motina Teresa, kuri mirė Ravensbriuke