Tercijus — ištikimas Pauliaus sekretorius
TERCIJAUS laukė nelengva užduotis. Apaštalas Paulius, rašydamas ilgą laišką Romos krikščionims, norėjo pasitelkti jį sekretoriumi. Tai turėjo būti sunkus darbas.
Kodėl pirmajame m. e. amžiuje buvo taip sunku sekretoriauti? Kaip tai buvo daroma? Kokiais rašymo reikmenimis naudodavosi?
Sekretoriai senovėje
Senovės graikų ir romėnų visuomenėje buvo visokių sekretorių. Kai kurie vyrai tarnavo valdžios sekretoriais viešaisiais pareigūnais, raštinių darbuotojais. Buvo ir tokių viešųjų sekretorių, kurie savo paslaugas siūlydavo piliečiams turguose. Asmeninius sekretorius (dažniausiai vergus) išlaikydavo turtuoliai. Galiausiai buvo ir noringų draugų, kurie mielai surašydavo kitiems laiškus. Anot mokslininko E. Randolfo Ričardso, tų neoficialių sekretorių meistriškumas „gal buvo nevienodas: vieni vos perpratę rašto kalbą ir/arba techniką, kiti — labai įgudę greit parengti tikslų, tinkamą ir žavų laišką“.
Kas naudodavosi sekretoriais? Pirmiausia tie, kurie nemokėjo skaityti ir rašyti. Daugelis senovinių sutarčių ir verslo laiškų baigdavosi sekretoriaus pastabomis, kad dokumentą parašė jis, nes šito nesugebėjo asmuo, patikėjęs jam tą darbą. Antrąją sekretoriaus samdymo priežastį nušviečia senovinis laiškas iš Tėbų (Egiptas). Jis parašytas už kažkokį Asklepiadą, o gale sakoma: „Eumelas, Hermos sūnus, parašė už jį... nes jis rašo lėtokai.“
Naudotis ar nesinaudoti sekretoriumi, lemiamas veiksnys, rodosi, nebuvo mokėjimas skaityti ir rašyti. Pasak Biblijos komentatoriaus Džono L. Makenzio, griebtis sekretoriaus paslaugų žmones paskatindavo „rūpinimasis turbūt net ne įskaitomumu, o grožiu ar bent jau tvarkingumu“. Rašymas buvo varginantis net išsilavinusiems žmonėms, ypač kai tekstai pasitaikydavo ilgi ir sunkūs. Mokslininkas Dž. A. Ešlimanas sako, kad kiekvienas, kuris tik galėjo, „mielai išvengdavo šio darbo, patikėdamas jį vergams, profesionaliems raštininkams“. Bet, atsižvelgdami į priemones ir darbo sąlygas, nesunkiai suprantame, kodėl žmonės nemėgo patys rašyti laiškų.
Pirmajame m. e. amžiuje daugiausia rašydavo ant papiruso. Išilgai supjausčius šio augalo stiebų šerdį, būdavo gaunamos plonos juostelės. Išdėliojamas juostelių sluoksnis. Kitas sluoksnis tinkamu kampu dedamas ant pirmojo. Jiedu slegiami, kad sukibtų, ir taip pagaminamas „popieriaus“ lapas.
Nebuvo lengva rašyti ant tokio paviršiaus. Jis nelygus ir skaidulingas. Pasak mokslininko Andželo Penos, „papiruso pluoštas akytas, tad rašalas pasiliedavo — ypač išilgai mažų vagelių, likusių tarp plonyčių juostelių“. Galbūt sekretorius darbuodavosi sukryžiuotomis kojomis sėdėdamas ant žemės, viena ranka laikydamas lentelę su lapu. Jeigu jis buvo nepatyręs arba medžiagos ne pačios geriausios, jo nendrinis rašiklis galėjo įstrigti papiruse, lapas suplyšti, raštas būti neįskaitomas.
Rašalą gamindavo iš suodžių ir sakų mišinio. Pardavinėjamą lazdelėmis, jį reikėdavo atskiesti vandeniu rašalinėje ir tik tada rašyti. Tarp kitų įrankių, kuriuos tikriausiai turėjo sekretorius, kaip antai, Tercijus, buvo peilis nendriniam rašikliui padrožti ir drėgna kempinė klaidoms ištrinti. Kiekvieną raidę tekdavo išvedžioti rūpestingai. Tad rašymas eidavosi lėtai ir ne taip jau lengvai.
‛Aš, Tercijus, sveikinu jus’
Laiško romiečiams gale tarp kitų įdėtas ir Pauliaus sekretoriaus sveikinimas: „Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje“ (Romiečiams 16:22). Tai vienintelė vieta Pauliaus raštuose, kur aiškiai paminimas vienas jo sekretorius.
Apie Tercijų žinome nedaug. Iš jo sveikinimo „Viešpatyje“ galėtume daryti išvadą, kad jis buvo ištikimas krikščionis. Tikriausiai jis buvo Korinto susirinkimo narys ir pažinojo daug Romos krikščionių. Biblistas Džiuzepė Barbalijas iškelia prielaidą, kad Tercijus tuo metu buvo vergas arba anksčiau vergavo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad „raštininkai paprastai priklausė šiai klasei; be to, jo lotyniškas vardas... ypač dažnai pasitaikydavo tarp esamų ar buvusių vergų“. „Taigi, — sako Barbalijas, — jis buvo ne ‛abejingas’ profesionalus rašytojas, o bendradarbis, padėjęs Pauliui sudaryti ilgiausią ir aiškiausią veikalą: tai vertingas patarnavimas, kuriuo Paulius sutaupė laiko ir nenuvargo.“
Tas Tercijaus darbas tikrai vertingas. Baruchas panašų darbą dirbo Jeremijui, beje, kaip ir Silvanas Petrui (Jeremijo 36:4; 1 Petro 5:12). Kokia privilegija teko tiems bendradarbiams!
Rašoma romiečiams
Laiškas romiečiams parašytas, kai Paulius svečiavosi pas Gajų, tikriausiai Korinte. Tai buvo maždaug 56 m. e. m., apaštalo trečiosios misionieriškos kelionės metu (Romiečiams 16:23). Nors tikrai žinome, kad laiškui parašyti Paulius pasitelkė sekretoriumi Tercijų, ne visai aišku, kaip jis pastarąjį panaudojo. Kad ir koks metodas buvo taikomas, darbas negalėjo eitis lengvai. Bet mes tikri štai kuo: kaip ir visa Biblija, Pauliaus Laiškas romiečiams buvo „Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16, 17).
Kol užbaigė šį laišką, Tercijus su Pauliumi į keletą papiruso lapų surašė tūkstančius žodžių. Suklijuoti vienas su kitu paraštėse, tie lapai virto ritiniu, turbūt 3—4 metrų ilgio. Laiškas buvo kruopščiai suvyniotas ir užantspauduotas. Tuomet Paulius, rodosi, patikėjo jį Febei, seseriai iš Kenchrėjos, besiruošiančiai leistis į kelionę Romon (Romiečiams 16:1, 2).
Nuo pirmojo amžiaus rašomosios medžiagos gamyba daug kuo pasikeitė. Bet per visus tuos šimtmečius laišką Romos krikščionims išsaugojo Dievas. Kokie dėkingi galime būti už šią Jehovos Žodžio dalį, kurią surašyti padėjo ištikimas ir stropus Pauliaus sekretorius Tercijus!