Daugiau kaip 50 metų ‛perėjimų’

PAPASAKOJO EMANUELIS PATERAKIS

Prieš devyniolika amžių apaštalas Paulius gavo neįprastą kvietimą: „Pereik šen į Makedoniją ir padėk mums!“ Paulius noriai priėmė šią naują galimybę „skelbti Evangeliją“ (Apaštalų darbai 16:9, 10, NTP). Nors aš gavau kvietimą ne taip seniai, vis dėlto jau daugiau kaip prieš 50 metų sutikau ‛pereiti’ į naujas teritorijas pagal principą iš Izaijo 6:8: „Štai aš, siųsk mane.“ Kadangi daug keliavau, buvau pramintas „amžinu turistu“, tačiau mano veikla buvo mažai panaši į turizmą. Ne kartą sugrįžęs į savo kambarį viešbutyje, parklupdavau ant kelių ir dėkodavau Jehovai už jo apsaugą.

AŠ GIMIAU 1916 metų sausio 16 dieną Kretos uostamiestyje Jerapetroje labai religingoje stačiatikių šeimoje. Dar kūdikį mane ir tris mano seseris mama sekmadieniais pasiimdavo į bažnyčią. O mano tėvas mieliau likdavo namuose ir skaitydavo Bibliją. Aš žavėjausi tėvu — sąžiningu, doru ir atlaidžiu žmogumi, ir jo mirtis, kai man buvo devyneri, mane labai paveikė.

Prisimenu, jog būdamas penkerių metų amžiaus, mokykloje perskaičiau tokius žodžius: „Visa aplink mus skelbia apie Dievo egzistavimą.“ Augdamas visiškai tuo įsitikinau. Tad būdamas 11 metų nusprendžiau parašyti rašinį pagal Psalmių 103:24: „Kiek daug yra tavo veikalų, Viešpatie! Visa tu padarei su išmintimi; žemė yra pilna tavo kūrinių.“ Mane žavėjo gamtos šedevrai, netgi tokie paprasti dalykai kaip sėklelės, turinčios mažyčius sparnelius, kad vėjas nuneštų jas toliau nuo augintojo medžio pavėsio. Praėjus savaitei po to, kai padaviau rašinį savo mokytojui, jis perskaitė jį visai klasei, o paskui visai mokyklai. Tuo metu mokytojai kovojo prieš komunistines idėjas ir jiems buvo džiugu girdėti mano pasisakymą už Dievo egzistavimą. O man buvo tikras džiaugsmas išreikšti savo tikėjimą Kūrėju.

Atsakymai į mano klausimus

Savo pirmąjį susitikimą su Jehovos Liudytojais ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vis dar aiškiai prisimenu. Emanuelis Lianudakis skelbė visuose Kretos miestuose ir kaimuose. Aš priėmiau iš jo keletą brošiūrų, tačiau mano dėmesį iš tiesų patraukė brošiūra „Kur yra mirusieji?“ Aš jaučiau tokią nesveiką mirties baimę, kad netgi negalėdavau įeiti į kambarį, kuriame mirė mano tėvas. Keletą kartų perskaitęs šią brošiūrą ir sužinojęs, ko Biblija moko apie mirusiųjų būklę, pajutau, kad mano prietaringos baimės neliko.

Kartą per metus, vasarą, Liudytojai apsilankydavo mūsų miestelyje ir atnešdavo man paskaityti daugiau literatūros. Po truputį vis labiau supratau Raštą, bet ir toliau lankiau Stačiatikių bažnyčią. Tačiau knyga Išgelbėjimas viską pakeitė. Joje buvo aiškiai parodytas skirtumas tarp Jehovos organizacijos ir Šėtono organizacijos. Nuo tada aš pradėjau reguliariau studijuoti Bibliją ir visą Sargybos bokšto bendruomenės literatūrą, kurią tik galėjau gauti. Kadangi Graikijoje Jehovos Liudytojų veikla buvo uždrausta, slapta studijuodavau naktimis. Tačiau mane taip įkvėpė tai, ko mokiausi, kad negalėjau nekalbėti apie tai visiems. Netrukus policija susidomėjo manimi ir pradėjo nuolat pas mane lankytis bet kuriuo dienos ar nakties metu, ieškodama literatūros.

1936 metais pirmą kartą dalyvavau sueigoje už 120 kilometrų — Iraklione. Man buvo taip džiugu susitikti su Liudytojais. Dauguma iš jų buvo paprasti žmonės, daugiausia ūkininkai, tačiau jie padėjo man įsitikinti, kad tai yra tiesa. Aš tuojau pat pasiaukojau Jehovai.

Savo krikšto aš niekada nepamiršiu. Vieną 1938-ųjų naktį, visiškoje tamsoje, brolis Lianudakis nusivedė du mano Biblijos studentus ir mane į paplūdimį. Pasakęs maldą, jis panardino mus į vandenį.

Suimtas

Pats pirmas kartas, kai aš išėjau skelbti, buvo, švelniai tariant, pilnas įvykių. Susitikau buvusį mokyklos draugą, tapusį kunigu, ir mes puikiai pasikalbėjome. Bet paskui jis paaiškino, kad vyskupo nurodymu turi mane suimti. Kol mero kabinete laukėme iš kaimyninio kaimo atvykstančios policijos, lauke susirinko minia. Tad aš pasiėmiau kabinete buvusį Graikiškąjį Naująjį Testamentą ir pradėjau sakyti jiems kalbą pagal Mato 24 skyrių. Iš pradžių žmonės nenorėjo klausyti, tačiau įsikišo tas kunigas. „Tegul kalba, — pasakė jis. — Tai yra mūsų Biblija.“ Aš galėjau kalbėti pusantros valandos. Taigi savo pirmąją tarnybos dieną taip pat turėjau progą pasakyti savo pirmąją viešąją kalbą. Kadangi man baigus kalbėti policijos dar nebuvo, meras ir kunigas nusprendė paliepti grupei žmonių išvyti mane iš miestelio. Prie pirmojo kelio posūkio pradėjau bėgti kiek išgalėdamas, kad išvengčiau jų mėtomų akmenų.

Kitą dieną du policininkai, lydimi vyskupo, suėmė mane darbo vietoje. Policijos nuovadoje galėjau liudyti jiems remdamasis Biblija, tačiau kadangi mano biblinėje literatūroje nebuvo vyskupo antspaudo, kurio reikalavo įstatymas, buvau apkaltintas prozelitizmu ir draudžiamos literatūros platinimu. Aš buvau paleistas iki bylos svarstymo.

Mano byla buvo svarstoma po mėnesio. Gindamasis pabrėžiau, kad savo veikla tik vykdžiau Kristaus įsakymą skelbti (Mato 28:19, 20). Teisėjas kandžiai atšovė: „Vaikeli, tas, kuris davė šį įsakymą, buvo nukryžiuotas. Gaila, kad aš neturiu įgaliojimo panašiai nubausti tave.“ Tačiau jaunas advokatas, kurio nepažinojau, stojo ginti manęs sakydamas, jog tokioj komunistinėj ir ateistinėj aplinkoj teismas turėtų didžiuotis, kad yra jaunuolių, pasiruošusių ginti Dievo Žodį. Tada jis priėjo ir nuoširdžiai mane pasveikino už gynimosi raštą, kuris buvo mano byloje. Nustebęs, kad aš esu toks jaunas, jis pasisiūlė ginti mane nemokamai. Aš buvau nuteistas kalėti ne minimaliam trijų mėnesių, o tik dešimties dienų laikotarpiui ir buvau nubaustas 300 drachmų bauda. Toks priešinimasis tik sustiprino mano pasiryžimą tarnauti Jehovai ir ginti tiesą.

Kai buvau suimtas kitą kartą, teisėjas pastebėjo, kaip aš įgudęs cituoti Bibliją. Jis paprašė vyskupo išeiti iš jo kabineto: „Tu padarei savo darbą. Aš pasirūpinsiu juo.“ Tada jis pasiėmė savo Bibliją, ir mes visą popietę kalbėjomės apie Dievo Karalystę. Tokie įvykiai padrąsindavo mane toliau tarnauti nepaisant sunkumų.

Mirties nuosprendis

1940 metais aš buvau pašauktas į karinę tarnybą ir parašiau raštą, paaiškinantį, kodėl negaliu sutikti tarnauti. Po dviejų dienų policija mane suėmė ir žiauriai sumušė. Paskui buvau išsiųstas į frontą Albanijoje, kur dėl atsisakymo kariauti buvau teisiamas karo teisme. Kariuomenės vadovybė man pasakė, kad jiems labiau rūpi, kokią įtaką mano atsisakymas padarys kareiviams, negu klausimas, ar aš teisus, ar ne. Buvau nuteistas mirti, tačiau dėl teisminės klaidos, mano didelei paguodai, šis nuosprendis buvo sušvelnintas iki dešimties metų sunkiųjų darbų. Kelis tolesnius savo gyvenimo mėnesius aš praleidau kariniame kalėjime Graikijoje labai sunkiomis sąlygomis, kurių fizinį poveikį jaučiu iki šiol.

Tačiau kalėjimas nesulaikė manęs nuo skelbimo. Tikrai ne! Buvo lengva užmegzti pokalbius, nes daugelis norėjo žinoti, kodėl civilis žmogus yra kariniame kalėjime. Vieno iš tų pokalbių su nuoširdžiu jaunuoliu rezultatas buvo Biblijos studijos kalėjimo kieme. Po trisdešimt aštuonerių metų jį vėl susitikau asamblėjoje. Jis buvo priėmęs tiesą ir tarnavo susirinkimo prižiūrėtoju Leukadės saloje.

Kai 1941 metais į Jugoslaviją įsiveržė Hitlerio kariuomenė, mes buvome perkelti toliau į pietus, į vieną kalėjimą Prevezoje. Kelionės metu mūsų koloną vokiečių bombonešiai apmėtė bombomis, ir mums, kaliniams, nebebuvo duodama maisto. Kai mano duonos likučiai baigėsi, meldžiausi Dievui: „Jeigu tavo, išgelbėjusio mane nuo mirties nuosprendžio, valia yra, kad mirčiau iš bado, tegu taip ir būna.“

Kitą dieną patikrinimo metu vienas karininkas pasišaukė mane į šalį ir, sužinojęs iš kur esu, kas mano tėvai ir kodėl esu kalėjime, liepė man eiti paskui jį. Jis nusivedė mane į karininkų valgyklą mieste, parodė stalą, ant kurio buvo pridėta duonos, sūrio bei keptos avienos, ir liepė valgyti. Tačiau aš paaiškinau, kad sąžinė man neleidžia valgyti, nes kiti 60 kalinių neturi ko valgyti. Karininkas atsakė: „Aš negaliu pamaitinti visų! Tavo tėvas buvo labai dosnus manajam. Aš jaučiu moralinę pareigą tau, ne kitiems.“ „Tada aš eisiu atgal“, — atsakiau. Jis kiek pagalvojo ir davė man didelį krepšį prisidėti tiek maisto, kiek tilps.

Sugrįžęs į kalėjimą, aš padėjau krepšį ant žemės ir pasakiau: „Ponai, tai jums.“ Taip jau sutapo, kad vakarą prieš tai buvau apkaltintas dėl kitų kalinių sunkios būklės, nes nesimelsdavau kartu su jais mergelei Marijai. Tačiau vienas komunistas mane gynė. Dabar, matydamas maistą, jis pasakė kitiems: „Kur yra jūsų ‛mergelė Marija’? Sakėte, kad mes mirsime dėl šio vyro, tačiau kaip tik jis atnešė mums maisto.“ Tada jis pasisuko į mane ir pasakė: „Emanueli! Ateik čia ir pasakyk padėkos maldą.“

Netrukus po to vokiečių armijos puolimas privertė kalėjimo sargybinius bėgti, ir tai atvėrė nelaisvės duris. Aš nuėjau į Patrai miestą norėdamas susirasti kitus Liudytojus prieš vykdamas į Atėnus 1941 metų gegužės pabaigoje. Ten gavau drabužių bei batus ir pirmą kartą per ilgesnį nei metų laikotarpį išsimaudžiau. Iki okupacijos pabaigos vokiečiai mane nuolat sustabdydavo, kai skelbdavau, tačiau niekada nesuėmė. Vienas iš jų pasakė: „Vokietijoje mes šaudome Jehovos Liudytojus. Tačiau norėtume, kad čia, Graikijoje, visi mūsų priešai būtų Liudytojai!“

Pokario veikla

Lyg Graikijai būtų maža kovų, nuo 1946 iki 1949 metų ją toliau vargino pilietinis karas, nusinešdamas tūkstančius gyvybių. Broliams reikėjo daug padrąsinimo, kad jie išliktų stiprūs tuo metu, kai vien už dalyvavimą sueigose galėjo būti suimti. Kai kurie broliai už savo neutralumą buvo nuteisti mirti. Nepaisant to, daug žmonių atsiliepė į Karalystės žinią, ir mes per savaitę pakrikštydavome vieną arba du žmones. Nuo 1947 metų aš pradėjau dienomis dirbti Bendruomenės biuruose Atėnuose, o naktimis lankyti susirinkimus kaip keliaujantysis prižiūrėtojas.

1948 metais man teko džiaugsmas būti pakviestam į Sargybos bokšto biblinę Galaado mokyklą Jungtinėse Valstijose. Bet buvo viena problema. Kadangi anksčiau buvau ne kartą teistas, negalėjau gauti paso. Tačiau vienas iš mano studijuojančių Bibliją mokinių turėjo gerus santykius su vienu generolu. Šio mokinio dėka per kelias savaites gavau pasą. Tačiau aš sunerimau, kai, likus nedaug laiko iki išvykimo, buvau suimtas už Sargybos bokšto platinimą. Policininkas nuvedė mane pas Šalies saugumo policijos viršininką Atėnuose. Jis, mano didžiai nuostabai, buvo vienas iš mano kaimynų! Policininkas paaiškino, už ką buvau suimtas, ir padavė jam žurnalų paketą. Mano kaimynas paėmė krūvą Sargybos bokšto žurnalų nuo savo stalo ir pasakė man: „Aš neturiu paskutinio numerio. Ar galiu paimti vieną egzempliorių?“ Kokia atgaiva buvo jausti Jehovos ranką tokiais momentais!

Mokymasis 16-ojoje Galaado mokyklos klasėje 1950 metais mane labai praturtino. Pasibaigus mokslui aš buvau paskirtas į Kiprą ir netrukus pamačiau, kad čia dvasininkijos priešiškumas toks pat aršus kaip ir Graikijoje. Mes dažnai susidurdavome su miniomis religinių fanatikų, kuriuos sukurstydavo Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai. 1953 metais mano viza gyventi Kipre nebuvo pratęsta, ir buvau paskirtas į Stambulą (Turkija). Ir čia išbuvau neilgai. Nors skelbimo darbo rezultatai buvo geri, dėl politinių nesutarimų tarp Turkijos ir Graikijos turėjau išvykti į naujo paskyrimo vietą — Egiptą.

Būdamas kalėjime, prisimindavau Psalmių 54:7, 8 žodžius. Jais Dovydas išreiškė savo troškimą pabėgti į dykumą. Niekada nemaniau, kad vieną dieną būsiu kaip tik dykumoje. 1954 metais po varginančios kelių dienų kelionės traukiniu ir laivu Nilo upe aš galiausiai pasiekiau savo kelionės tikslą — Sudano miestą Chartumą. Nenorėjau nieko, tik išsimaudyti po dušu ir eiti miegoti. Tačiau pamiršau, kad buvo vidurdienis. Vanduo, laikomas rezervuare ant stogo, nuplikė mane, todėl turėjau keletą mėnesių nešioti skrybėlę nuo saulės, kol išgijo galvos oda.

Ten aš dažnai jausdavausi atskirtas, vienišas Sacharos vidury, pusantro tūkstančio kilometrų nuo artimiausio susirinkimo, tačiau Jehova mane palaikė ir suteikė jėgos tęsti tarnybą. Kartais padrąsinimą gaudavau iš to, iš ko jo mažiausiai tikėdavausi. Kartą susitikau Chartumo muziejaus direktorių. Jis buvo atviraširdis, ir mes įdomiai pasikalbėjome. Sužinojęs, kad aš esu graikų kilmės, jis manęs paklausė, ar nepadaryčiau jam paslaugos nueidamas į muziejų išversti keletą įrašų ant dirbinių, rastų šešioliktojo amžiaus bažnyčioje. Praleidęs penkias valandas tvankiame rūsyje radau lėkštelę su Jehovos vardo tetragrama. Įsivaizduokite, kaip apsidžiaugiau! Europoje nenuostabu pamatyti Dievo vardą bažnyčiose, tačiau tai visiškai neįprasta Sacharoje!

Po 1958 metais vykusio tarptautinio kongreso aš buvau paskirtas lankyti brolius 26-iose Viduriniųjų ir Artimųjų Rytų bei Viduržemio jūros pakrantės šalyse ir teritorijose kaip zonos prižiūrėtojas. Dažnai nežinodavau, kaip išsikapstysiu iš sunkios padėties, tačiau Jehova visada duodavo išeitį.

Man visada darė įspūdį Jehovos organizacijos rūpinimasis Liudytojais, atskirtais nuo kitų tam tikrose šalyse. Kartą sutikau brolį iš Indijos, dirbusį naftos telkinyje. Tikriausiai jis buvo vienintelis Liudytojas toje Afrikos šalyje. Savo spintelėje jis turėjo leidinių 18 įvairių kalbų ir duodavo juos savo bendradarbiams. Netgi šioje vietovėje, kur visos svetimos religijos buvo griežtai uždraustos, mūsų brolis nepamiršo savo atsakomybės skelbti gerąją naujieną. Jo kolegas nustebino tai, kad jo religijos atstovas buvo atsiųstas aplankyti jo.

1959 metais aš apsilankiau Ispanijoje ir Portugalijoje. Abiejose šiose šalyse tuo metu buvo karinė diktatūra, ir Jehovos Liudytojų veikla buvo griežtai uždrausta. Per vieną mėnesį man pasisekė surengti daugiau kaip šimtą sueigų ir padrąsinti brolius nepasiduoti nepaisant sunkumų.

Nebe vienas

Daugiau kaip 20 metų aš tarnavau Jehovai visą laiką kaip nevedęs vyras, tačiau netikėtai pasijutau pavargęs nuo savo nuolatinių kelionių, neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos. Maždaug tuomet ir susipažinau su Eni Bianuči, specialiąja pioniere Tunise. Mes susituokėme 1963 metais. Jos meilė Jehovai ir tiesai, jos atsidavimas tarnybai ir jos mokymo menas bei kalbų mokėjimas buvo tikra palaima mums dirbant misionierišką ir rajoninį darbą šiaurinėje ir vakarinėje Afrikos dalyje bei Italijoje.

1965 metų rugpjūčio mėnesį aš su žmona buvome paskirti į Dakarą Senegale, ir ten turėjau privilegiją įsteigti vietinį filialą. Senegalas buvo žinomas savo pakantumu religijoms, be abejo, dėka šalies prezidento, Leopoldo Senghoro, vieno iš nedaugelio Afrikos šalių vadovų, kurie baisių aštuntajame dešimtmetyje Malavyje vykusių persekiojimų metu rašė Malavio prezidentui Bandai užtardami Jehovos Liudytojus.

Gausios Jehovos palaimos

Iš Galaado į Kiprą 1951 metais keliavau su septyniais lagaminais. Išvykdamas į Turkiją, turėjau tik penkis. Tačiau tiek daug keliaudamas turėjau priprasti prie riboto 20 kilogramų (44 svarų) bagažo, kuriame buvo ir mano segtuvai bei mažutė rašymo mašinėlė. Kartą aš pasakiau broliui Norui, Sargybos bokšto bendruomenės prezidentui: „Jūs apsaugojate mane nuo materializmo. Aš turiu gyventi su 20 kilogramų asmeninių daiktų ir esu visiškai patenkintas.“ Niekada nesijaučiau esąs vargšas neturėdamas daugelio dalykų.

Didžiausia mano problema keliaujant buvo įvažiavimas į šalį ir išvažiavimas iš jos. Vieną dieną šalyje, kurioje mūsų darbas buvo uždraustas, muitinės pareigūnas pradėjo naršyti po mano segtuvus. Tai kėlė grėsmę šalies Liudytojams, tad aš išsiėmiau iš švarko savo žmonos laišką ir pasakiau muitinės pareigūnui: „Atrodo, jūs mėgstate skaityti paštą. Gal norėtumėte paskaityti ir šį mano žmonos laišką, kurio nėra segtuvuose?“ Sutrikęs jis atsiprašė ir praleido mane.

Nuo 1982 metų aš ir žmona tarnaujame misionieriais Nicoje, Prancūzijos pietuose. Dėl blogėjančios sveikatos aš nebegaliu daryti tiek daug, kiek darydavau. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų džiaugsmas sumažėjo. Mes supratome, kad ‛mūsų triūsas ne veltui’ (1 Korintiečiams 15:58). Aš džiaugiuosi matydamas, kad daug žmonių, su kuriais turėjau privilegiją studijuoti per daugelį metų, taip pat daugiau nei 40 mano šeimos narių ištikimai tarnauja Jehovai.

Aš tikrai nesigailiu aukų, kurių pareikalavo mano gyvenimas, pilnas ‛perėjimų’. Juk jokia mūsų auka negali prilygti tam, ką dėl mūsų padarė Jehova ir jo Sūnus Jėzus Kristus. Kai pagalvoju apie praėjusius 60 metų, kuriuos žinau tiesą, aš galiu pasakyti, kad Jehova mane gausiai laimino. Kaip sakoma Patarlių 10:22, „Viešpaties palaiminimas daro turtingus“.

Nėra abejonių, kad Jehovos „malonė yra geresnė negu gyvenimas“ (Psalmių 62:4). Vis daugėjant nepatogumų dėl amžiaus, savo maldose aš dažnai paminiu įkvėpto psalmininko žodžius: „Prie tavęs, Viešpatie, aš bėgu glaustis; tenebūsiu sugėdintas per amžius. Nes tu esi mano laukimas, mano Dievas, Viešpatie, tu mano viltis nuo pat mano jaunystės. Dieve, tu mokei mane nuo pat mano jaunystės, ir iki dabar aš skelbiu tavo nuostabius darbus. Bet taip pat senatvėje ir senyvame amžiuje, Dieve, nepalik manęs“ (Psalmių 70:1, 5, 17, 18).

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su savo žmona Eni šiandien