Tikroji laimė — kas tai?
ŽMONĖS turėjo būti laimingi. Kodėl mes galime būti tuo tikri? Na, pagalvokime apie žmonijos pradžią.
Jehova Dievas sukūrė pirmąją žmonių porą gebančią džiaugtis laime. Adomas ir Ieva buvo apgyvendinti rojuje, malonumų sode, vadinamame Edenu. Kūrėjas aprūpino juos visais gyvenime būtinais materialiais dalykais. Tame sode buvo „visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir vedančių vaisių skanių valgyti“ (Pradžios 2:9). Adomas ir Ieva buvo sveiki, stiprūs bei gražūs — tobuli ir tikrai laimingi.
Tačiau nuo ko priklausė jų laimė? Gal nuo jų rojaus namų arba fizinio tobulumo? Šios Dievo dovanos didino jų gyvenimo džiaugsmą. Bet jų laimė nepriklausė nuo tokių materialių dalykų. Edeno sodas buvo ne tik puikus parkas. Tai buvo šventovė, Dievo garbinimo vieta. Jų amžinoji laimė priklausė nuo jų sugebėjimo užmegzti ir išlaikyti meilingus santykius su Kūrėju. Norėdami būti laimingi, pirmiausia jie turėjo būti dvasingi. (Palygink Mato 5:3, NTP.)
Dvasingumas teikia laimę
Iš pradžių Adomas turėjo dvasinius santykius su Dievu. Tai buvo meilingi, švelnūs santykiai, panašūs į sūnaus ir tėvo ryšį (Luko 3:38). Edeno sode Adomas ir Ieva turėjo idealias sąlygas tenkinti savo troškimą garbinti. Noriai ir mielai paklusdami Jehovai, jie būtų daug daugiau negu gyvūnija šlovinę bei aukštinę Dievą. Jie, kaip protingi kūriniai, būtų galėję girti Dievą už jo nuostabias savybes ir palaikyti jo visavaldystę. Jie ir toliau būtų galėję patirti meilingą bei jautrų Jehovos rūpinimąsi.
Tokia bendrystė su Kūrėju ir paklusnumas jo įstatymams teikė tikrą laimę mūsų pirmiesiems tėvams (Luko 11:28). Adomui ir Ievai nereikėjo daugybės metų, kad per bandymus ir klaidas sužinotų, kas yra laimė. Jie buvo laimingi nuo pat savo sukūrimo. Jų laimė — taika su Dievu ir paklusnumas jo valdžiai.
Tačiau ta laimė pasibaigė tada, kai jie nepakluso Dievui. Adomas ir Ieva maištaudami sužlugdė savo dvasinius santykius su Jehova. Jie daugiau nebebuvo Dievo draugai (Pradžios 3:17-19). Atrodo, kad nuo tos dienos, kai jie buvo išvyti iš sodo, Jehova nustojo bendrauti su jais. Jie prarado savo tobulumą, amžinojo gyvenimo perspektyvą ir teisę gyventi sode (Pradžios 3:23). O svarbiausia, nutrūkus jų santykiams su Dievu, jie prarado laimės raktą.
Mūsų sugebėjimas pasirinkti
Adomas ir Ieva gyvendami perdavė palikuonims savo žmogiškąsias savybes, savo įgimtą sąžinės jausmą bei sugebėjimą būti dvasingiems. Žmonijos šeima nebuvo pažeminta iki gyvūnų lygio. Mes galime būti sutaikyti su Kūrėju (2 Korintiečiams 5:18). Kaip protingi kūriniai, žmonės ir toliau turėjo sugebėjimą pasirinkti — paklusti Dievui ar ne. Tai buvo parodyta po daugelio šimtmečių, kai Jehova leido naujai sudarytai Izraelio tautai pasirinkti gyvenimą arba mirtį. Per savo kalbėtoją Mozę Dievas pasakė: „Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį“ (Pakartoto Įstatymo 30:15-18, Brb red.).
Net dabar, praėjus tūkstančiams metų nuo buvusio Rojaus praradimo, mes, žmonės, vis dar galime teisingai pasirinkti. Mes tebeturime sąžinę ir pagrindinį sugebėjimą paklusti Dievo įstatymams. Biblijoje kalbama apie „vidinį žmogų“ (2 Korintiečiams 4:16; Romiečiams 7:22). Tie žodžiai nurodo mūsų visų įgimtą galią atspindėti Dievo asmenybę, mąstyti kaip jis, būti dvasingiems.
Apie mūsų moralinę prigimtį ir sąžinę apaštalas Paulius rašė: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie — neturintys įstatymo — yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Romiečiams 2:14, 15).
Dieviškoji išmintis bei paklusnumas — laimės raktas
Žmogus galėtų paklausti: ‛Jei mums visiems įgimta garbinti Dievą ir dėl to džiaugtis tikra laime, kodėl jos niekur nėra?’ Todėl, kad norėdami būti laimingi mes visi privalome augti dvasiškai. Iš pradžių žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau atitolo nuo savo Kūrėjo (Efeziečiams 4:17, 18). Tad visi turime stengtis užmegzti ir išlaikyti dvasinius santykius su Dievu. Tokie ryšiai neatsiras savaime.
Jėzus pabrėžė du svarbius principus dvasingumui ugdyti. Viena, gerai pažinti Dievą; antra, paklusti jo valiai (Jono 17:3). Jėzus citavo Dievo Žodį: „Parašyta: ‛Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’“ (Mato 4:4). Kitą sykį Jėzus pasakė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jono 4:34). Mes neturime eikvoti daugelio dešimtmečių, kad per bandymus bei klaidas surastume laimę. Patirtis nėra laimės raktas. Tik dieviškoji išmintis ir paklusnumas savo Kūrėjui gali teikti tikrą gyvenimo džiaugsmą (Psalmių 18:8, 9; Ekleziasto 12:13, ŠvR).
Be abejo, laimė, kurios susilaukiama rodant dieviškąją išmintį ir turint gerą reputaciją Dievo akyse, nėra mums nepasiekiama (Apaštalų darbai 17:26, 27). Kiekvienas gali pažinti Jehovą ir sužinoti jo tikslą. Biblija išleista milijardais egzempliorių daugeliu kalbų ir yra labiausiai paplitusi knyga. Biblija gali padėti tau tapti Dievo draugu ir džiaugtis tikrąja laime, nes Rašte mums sakoma, kad „laiminga tauta, kurios Dievas yra Jehova!“ (Psalmių 144:15, NW)
[Rėmelis 6 puslapyje]
Kelias į laimę
1. Brangink ir ugdykis dvasingumą. Jėzus pasakė: „Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Luko 11:28).
2. Pripažink, kad Dievo pritarimas yra svarbiau už turtą ar prabangą. Paulius rašė: „Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. ... Turėdami maisto, drabužį, pastogę, būkime patenkinti“ (1 Timotiejui 6:6-8).
3. Stenkis lavinti savo sąžinę pagal Bibliją ir atsiliepti į jos balsą (Romiečiams 2:14, 15).
4. Pasiryžk paklusti Jehovai Dievui, kad tiktumei būti jo tautos nariu. Senovės laikais Dovydo parašyta: „Laiminga tauta, kurios Dievas yra Jehova!“ (Psalmių 144:15, NW)
[Iliustracija 7 puslapyje]
„Laimingi, kurie suvokia savo dvasinius poreikius“ (Mato 5:3, NW)