Aš mačiau, kaip iš „mažutėlio“ pasidarė „galingiausia tauta“
PAPASAKOJO VILJAMAS DINGMANAS
Tai buvo 1936 metais Saleme, Oregono valstijoje (JAV). Dalyvavau Jehovos Liudytojų sueigoje. Buvo užduotas klausimas: „Kur yra didžioji minia?“ (Apreiškimas 7:9, King James Version) Aš buvau vienintelis naujokas, todėl visi parodė į mane ir pasakė: „Tai jis!“
KETVIRTOJO dešimtmečio viduryje buvo palyginti nedaug Jehovos Liudytojų, turėjusių Biblija pagrįstą viltį amžinai gyventi žemės Rojuje (Psalmių 36:29; Luko 23:43). Tačiau vėliau viskas įspūdingai pasikeitė. Noriu papasakoti apie tai, kaip patekau į tą sueigą Saleme (Oregono valstija).
Mano tėvas prenumeravo „Aukso amžių“ — taip iš pradžių vadinosi žurnalas Atsibuskite! Paauglystėje man patikdavo jį skaityti ir aš įsitikinau, kad ten rašoma apie svarbią Biblijos tiesą. Todėl sykį nusiunčiau „Aukso amžiaus“ gale esančią iškarpą. Joje skaitytojui buvo siūloma 20 bukletų, knyga ir nurodytas Jehovos Liudytojų artimiausio susirinkimo pavadinimas. Gavęs literatūrą, ėjau po namus ir išplatinau visus bukletus bei knygą.
Tuo metu niekas su manimi nestudijavo Biblijos. Aš nė nebuvau kalbėjęsis su kuo nors iš Jehovos Liudytojų. Bet dabar turėdamas rankose artimiausios Karalystės salės adresą, aš nuvažiavau į maždaug už 40 kilometrų esantį Salemą (Oregono valstija) sueigon. Ten mane, sulaukusį vos 18 metų, ir išrinko „didžiosios minios“ nariu.
Nors aš neturėjau jokios patirties tarnyboje, pradėjau skelbti su Salemo susirinkimu. Skelbiant mane skatindavo minėti tris pagrindinius punktus. Pirma, kad Jehova yra Dievas; antra, kad Jėzus Kristus yra jo paskirtas Karalius; trečia — Karalystė yra vienintelė pasaulio viltis. Stengiausi perduoti tą žinią prie kiekvienų durų.
Po dvejų bendravimo su Salemo Jehovos Liudytojais metų, 1938-ųjų balandžio 3 d. pasikrikštijau. Salemo draugai džiaugėsi, kad keletas mūsų iš „didžiosios minios“ pasikrikštijo. 1939-ųjų vasarį tapau pionieriumi, arba visalaikiu tarnu. Tų pačių metų gruodį priėmiau kvietimą persikelti į Arizoną, kur labiau reikėjo Karalystės skelbėjų.
Pionieriška tarnyba Arizonoje
Jehovos Liudytojų veikla Arizonoje buvo naujas dalykas ir kildavo daug nesusipratimų dėl mūsų, todėl kai Jungtinės Valstijos stojo į Antrąjį pasaulinį karą, mus labai persekiojo. Pavyzdžiui, 1942 metais tarnaujant Staforde (Arizonos valstija) buvo kalbama apie mormonų minios planuojamą išpuolį prieš mus. Mudu su kitu pionieriumi gyvenome netoli mormonų vyskupo namų; jis mus gerbė ir sakydavo: „Jei mormonų misionieriai būtų tokie veiklūs kaip Liudytojai, Mormonų Bažnyčia didėtų.“ Todėl bažnyčioje jis pasakė: „Girdėjau kalbant apie planuojamą išpuolį prieš vaikinus Liudytojus. Va aš gyvenu netoli tų vaikinų ir jei minia pultų, imčiau šaudyti per tvorą. Šaudyčiau — bet ne į Liudytojus. Taikyčiau į užpuolikus. Tad jei jūs norite pulti, žinokite, kas jūsų laukia.“ Užpuolikai niekada nepasirodė.
Per trejus Arizonoje praleistus metus buvome keletą kartų areštuoti ir įkalinti. Sykį mane išlaikė 30 dienų. Norėdami išvengti susidūrimų su policija savo tarnyboje, sudarėme vadinamąjį skrajojantį būrį. Vadovaujantys Liudytojai sakydavo mums: „Veikiame taip, kaip esame pasivadinę. Pradedame penktą ar šeštą ryto, prie kiekvienų durų paliekame traktatą arba bukletą ir tada skubiai pasitraukiame.“ Mūsų „skrajojantis būrys“ apskelbė gana nemažą Arizonos valstijos dalį. Tačiau galop paaiškėjo, kad dėl tokio skelbimo būdo negalėdavome padėti tiems žmonėms, kurie susidomėdavo.
Gileado mokykla ir specialioji tarnyba
1942-ųjų gruodį mes, keletas pionierių iš Arizonos, gavome kvietimus į Jehovos Liudytojų naujai įsteigtą misionierių mokyklą. Iš pradžių mokykla vadinosi Sargybos bokšto biblinis Gileado koledžas. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą. Ji buvo maždaug už 4800 kilometrų, netoli Itakės, Niujorko valstijos šiaurėje.
1943 metų sausį keletas mūsų, pionierių, trumpai pabuvoję Oregono valstijoje, Greihaundo firmos autobusu išvykome iš karštos Arizonos dykumos. Po kelių dienų atvažiavome į skirtąją vietą — Niujorko valstijos šiaurę, kur mus pasitiko snieguota žiema. Mokykla buvo atidaryta 1943 metų vasario 1 d. ir jos prezidentas, Natanas H. Noras, savo šventinėje kalboje šimtui mokinių pasakė: „Šios mokyklos tikslas NĖRA paruošti jus būti tarnais. Jūs jau esate tarnai ir triūsiate daugelį metų. ... Mokyklos kursas skirtas vien tam, kad būtumėte labiau pasirengę tarnauti teritorijose, į kurias vyksite.“
Kadangi mano pasaulietiškas išsilavinimas buvo ribotas, iš pradžių Gileade pasijutau kaip nesavas. Bet dėstytojai mane atjautė ir mokslas pradėjo labai patikti. Po penkių įtempto mokymosi mėnesių mūsų klasė baigė kursą. Vėliau keletą iš mūsų pasiuntė į pagrindinį Jehovos Liudytojų biurą Brukline (Niujorkas), kur mes toliau buvome mokomi tarnauti keliaujamajame darbe rajono prižiūrėtojais. Mano pirmasis paskyrimas — Šiaurės ir Pietų Karolinos valstijos.
Tomis dienomis rajono prižiūrėtojas beveik be perstojo keliaudavo. Mes praleisdavome mažame susirinkime vieną dieną, o dideliame — dvi. Tada dauguma susirinkimų būdavo maži. Tad praleidęs visą dieną vienur ir dažnai beveik iki vidurnakčio atsakinėjęs į klausimus, rytą maždaug penktą valandą keldavausi ir keliaudavau į kitą susirinkimą. Rajono tarnyboje aš dirbau maždaug metus, o vėliau trumpai tarnavau pionieriumi Tenesio bei Niujorko valstijose.
Į Kubą ir Puerto Riką
1945 metų gegužę kartu su kitais buvau pasiųstas misionieriumi į savo pirmąją paskyrimo vietą užsienyje — Kubą! Tą patį vakarą, kai atvykome į Kubos sostinę Havaną, ėmėme skelbti su žurnalais. Havanoje gyvenome tol, kol įsikūrėme namuose Santa Klaroje. Visoms mėnesinėms išlaidoms, įskaitant maistą ir buto nuomą, kiekvienam buvo skirta tik 25 doleriai (JAV). Mes pasidarėme lovas ir baldus iš tokių medžiagų, kurias galėjome gauti, o komodas — iš obuolių dėžių.
Kitais metais buvau paskirtas į rajono tarnybą. Tuo laiku visoje Kuboje buvo vienas rajonas. Kadangi ankstesnis rajono prižiūrėtojas buvo ilgakojis ir mėgo vaikščioti, broliai bei seserys tiesiog turėdavo bėgti, kad suspėtų paskui jį. Matyt, jie įsivaizdavo, kad aš esu toks pat, todėl kruopščiai pasiruošė mano apsilankymui. Jie rinkdavosi skelbti tą pačią dieną ne visi kartu, bet buvo pasiskirstę į grupes ir dirbdavo paeiliui su manimi. Pirmąją dieną viena grupė išsivedė mane skelbti į tolimą teritoriją; antrą dieną kita grupė pakvietė mane irgi į tolimą vietą ir taip buvo visą laiką. Nors baigiantis apsilankymui jaučiau nuovargį, man tai patiko. Džiugu prisiminti tą susirinkimą.
1950 metais Kuboje buvo 7000 Karalystės skelbėjų — maždaug tiek pat kiek Meksikoje. Tų pačių metų liepą aš dalyvavau Niujorko Jankių stadione vykusiame tarptautiniame kongrese „Teokratijos augimas“. Vėliau gavau paskyrimą tarnauti misionieriumi į naują vietą — Puerto Riką. Tarp ką tik baigusių 12 Gileado klasę misionierių buvo Estel ir Telma Vikli; kartu su jomis išskridau į Puerto Riką.
Po aštuonerių metų mudu su Estel susituokėme; tai buvo kukli ceremonija, vykusi Bajamone (Puerto Rikas), rajono asamblėjos scenoje pertraukos metu. Prieš vedybas ir vėliau tarnavau rajono prižiūrėtoju. Per daugiau kaip dešimties metų tarnystę Puerto Rike mes su Estel matėme didelį pagausėjimą — nuo mažiau negu 500 iki 2000 su viršum skelbėjų. Mes pagelbėjome daugeliui pasiaukoti bei pasikrikštyti ir prisidėjome prie keleto naujų susirinkimų sudarymo.
1960 metų gruodį Puerto Rike apsilankė Miltonas Henšelis iš pagrindinio Jehovos Liudytojų biuro Brukline (Niujorkas) ir kalbėjosi su misionieriais. Jis paklausė, ar kas nors nesutiktų tarnauti kitoje vietoje. Tarp savanorių buvome ir mudu su Estel.
Mūsų namai Dominikos Respublikoje
Mes buvome paskirti į Dominikos Respubliką; nusprendėme ten vykti 1961 metų birželio 1-ąją. Gegužės 30 dieną buvo nužudytas Dominikos diktatorius Rafaelis Truchiljas ir skrydžiai į tą šalį buvo atšaukti. Tačiau netrukus jie vėl buvo atnaujinti ir mes galėjome išskristi į Dominikos Respubliką, kaip ir planavome, birželio 1-ąją.
Kai atvykome, šalyje buvo suirutė ir vyko nemažai kovų. Buvo bijomasi revoliucijos ir kareiviai tikrino kiekvieną žmogų kelyje. Mus sustabdė prie kelių kontrolinių punktų ir apžiūrėjo bagažą. Iš mūsų lagaminų viską iškratydavo ir patikrindavo kiekvieną, net mažiausią, daiktelį. Tokia buvo mūsų pirma pažintis su Dominikos Respublika.
Keletui savaičių mes apsistojome sostinėje Santo Dominge, iki išvykome į savo pirmąją vietą — La Romaną. Truchiljo diktatūros metu visuomenei buvo sakoma, kad Jehovos Liudytojai yra komunistai ir patys blogiausi žmonės. Todėl Liudytojai buvo aršiai persekiojami. Tačiau pamažu mums pavyko įveikti priešišką nusistatymą.
Trumpai padirbėję La Romanoje, mes vėl pradėjome rajono tarnybą. Paskui, 1964 metais, buvome paskirti misionieriais į Santjago miestą. Kitais metais Dominikos Respublikoje kilo revoliucija ir vėl šalį apėmė sumaištis. Konflikto metu mus paskyrė į San Fransisko De Makorisą — miestą, pagarsėjusį politiniu aktyvumu. Vis dėlto skelbėme be trukdymų. Nepaisant politinių neramumų, mes net sudarėme naują susirinkimą. Per paskesnius metus viena po kitos keitėsi mūsų paskyrimo vietos, kol vėl buvome pasiųsti į dabartinius namus Santjage.
Mes tikrai matėme, kaip Jehova laimina darbą Dominikos Respublikoje. Mums atvykus 1961 metais, čia buvo apie 600 Liudytojų ir 20 susirinkimų. Dabar yra beveik 20000 skelbėjų, platinančių gerąją Dievo Karalystės naujieną maždaug 300 susirinkimų. Yra didžiulės tolesnio augimo perspektyvos, kaip matyti iš 69908 Kristaus mirties Minėjimo dalyvių skaičiaus 1996 metais. Tai daugiau nei keturis kartus viršija skelbėjų skaičių!
Dabar galingiausia tauta
Nors pasaulio scena nepaliaujamai keičiasi, Jehovos Liudytojų skelbiama Biblijos žinia vis tokia pat (1 Korintiečiams 7:31, NW). Jehova ir toliau yra Dievas, o Kristus — Karalius ir labiau negu bet kada akivaizdu, jog Karalystė yra vienintelė pasaulio viltis.
Dievo tautoje taip pat įvyko nuostabūs pokyčiai nuo tada, kuomet beveik prieš 60 metų atvykau į sueigą Saleme (Oregono valstija). Didžioji, arba milžiniška, minia tikrai tapo didelė — penki milijonai su viršum. Jehova kaip tik tai ir išpranašavo apie savo tautą: „Iš mažiausiojo pasidarys tūkstantis ir iš mažutėlio — galingiausia tauta. Aš, Viešpats, ūmai tai darau savo metu“ (Izaijo 60:22).
Po kone 60 visalaikės tarnybos metų esu laimingas galėdamas su džiaugsmu toliau skelbti ir mokyti savo misionieriškoje tarnyboje. Kokia didžiulė privilegija dalyvauti tame darbe ir matyti, kaip iš „mažutėlio“ išauga „galingiausia tauta“!
[Iliustracija 21 puslapyje]
Su savo žmona Dominikos Respublikoje