Tai gyrimas ar meilikavimas?

KAS nors pasako tau: „Tavo naujoji šukuosena atrodo puikiai!“ Tai gyrimas ar meilikavimas? „Tas kostiumas tau labai tinka!“ Gyrimas ar meilikavimas? „Tai pats skaniausias valgis, kokį esu ragavęs!“ Tai gyrimas ar meilikavimas? Kai gauname tokius pagyrimus, galbūt galvojame, ar jie iš tikrųjų nuoširdūs bei teisingi, o gal kalbėtojas nori suteikti mums malonumą, pats netikėdamas savo žodžiais.

Kaip suprasti, ar tai, ką mums sako žmogus, yra pagyrimas ar meilikavimas? Ar tai svarbu? Ar negalime priimti už tiesą pasakytų žodžių ir džiaugtis tuo? O kaip tada, kai mes giriame kitus? Ar kada nors patyrinėjame savo motyvus? Šių klausimų apsvarstymas gali padėti mums būti įžvalgiems ir panaudoti savo liežuvį teikti gyrių Jehovai Dievui.

Gyrimo ir meilikavimo apibrėžimas

Gyrimas žodyne Webster’s Dictionary apibrėžiamas kaip pritarimo ar pagyrimo išraiška; be to, minėtas žodis gali reikšti garbinimą arba šlovinimą. Dvi pastarosios reikšmės, be abejonės, nurodo tik gyrių, skirtą Jehovai Dievui. Tai neatsiejama teisingo garbinimo dalis, kaip ragina įkvėptas psalmininkas: „Nes tai yra gera..., nes tai malonu — dera šlovinti.“ „Visa, kas kvėpuoja, tegul šlovina Viešpatį. Aleliuja!“ (Psalmių 147:1, NW; 150:5)

Tačiau tai nereiškia, kad negalima girti žmonių. Galima, turint omenyje pagyrimą, pritarimą, palankų įvertinimą. Jėzaus duotame palyginime šeimininkas sako savo tarnui: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ (Mato 25:21)

O meilikavimas apibrėžiamas kaip veidmainiškas, nenuoširdus ar nesaikingas gyrimas, kai saldliežuvautojas paprastai turi savanaudiškų motyvų. Suktai giriama arba meilikaujama norint laimėti prielankumą ar gauti iš kito materialinės naudos arba sudaryti įspūdį, kad esi skolingas meilikautojui. Taigi meilikautojai yra skatinami savanaudiškumo. Judo laiško 16 eilutės (Brb red.) žodžiais tariant, jie „pataikauja žmonėms dėl savo naudos“.

Rašto požiūris

Koks yra Rašto požiūris į kitų žmonių gyrimą? Jehova rodo mums sektiną pavyzdį. Biblijoje sakoma, kad būsime giriami, jei vykdysime Jehovos valią. Apaštalas Paulius sako, kad „kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo“. Petras aiškina mums, kad mūsų išbandytas tikėjimas „bus pripažintas vertas pagyrimo“. Taigi tas faktas, kad Jehova pagirs žmones, rodo mums, jog nuoširdus pagyrimas yra malonus, meilingas bei naudingas veiksmas, į kurį neturėtų būti žiūrima pro pirštus (1 Korintiečiams 4:5; 1 Petro 1:7).

Kitas šaltinis, iš kurio, kaip sakoma Biblijoje, galime gauti pagyrimą, yra vyriausybinės valdžios: matydamos mūsų gerą elgesį bei sąžiningumą, jos pagiria mus. „Daryk gera“, sakoma mums, „ir susilauksi iš jos pagyrimo“ (Romiečiams 13:3). Be to, mes galime priimti pagyrimą iš žmonių, kurie nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ir mus girdami neturi slaptų motyvų. Įkvėptame Rašte, Patarlių 27:2, sakoma: „Tegul kitas tave giria, o ne tavo burna.“ Tai rodo, kad priimti pagyrimą iš žmonių yra tinkama.

Taip nėra, jei meilikaujame arba priimame meilikavimą. Kodėl meilikaujanti kalba tokia nemaloni Jehovai? Pirmiausia, ji nenuoširdi, o Jehova smerkia nenuoširdumą. (Palygink Patarlių 23:6, 7.) Be to, ji nedora. Apibūdindamas žmones, kuriems Dievas teisėtai nepritaria, psalmininkas sako: „Jie kalba melą vienas kitam, pataikaudami kalba dvilype širdim! Viešpats tesunaikina visas pataikaujančias lūpas“ (Psalmių 12:2, 3, NTP).

Svarbiausia, saldžiažodžiauti nemeilinga. Tai pagrįsta savanaudiškumu. Apibūdinęs meilikautojus, psalmininkas Dovydas cituoja jų žodžius: „Mes esame galingi savo liežuviu; mūsų lūpos yra mūsų naudai; kas mums yra Viešpats?“ Jehova tokius savanaudžius žmones apibūdina kaip ‛pažemintųjų skriaudėjus’. Jų meilikaujančios kalbos neugdo kitų, bet apiplėšia bei sukelia jiems skausmą (Psalmių 11:5, 6).

Meilikavimas — spąstai

„Žmogus, kurs kalba savo prieteliui lipšniais ir apgaulingais žodžiais, tiesia tinklą ties jo žingsniais.“ Taip sako išmintingasis karalius Saliamonas, ir kaip tai teisinga! (Patarlių 29:5) Fariziejai pataikaudami bandė paspęsti spąstus Jėzui. Jie sakė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.“ Kaip pavergiančiai tai skamba! Bet Jėzaus neapgavo jų meilikaujanti kalba. Jis žinojo, kad jie netiki teisingu mokymu, bet tik bando jį sugauti kalboje apie mokesčių mokėjimą ciesoriui (Mato 22:15-22).

Ryški priešingybė Jėzui buvo pirmojo amžiaus karalius Erodas. Jam sakant prakalbą Cezarėjos mieste, žmonės ėmė šaukti: „Tai dievo, ne žmogaus balsas!“ Užuot papriekaištavęs žmonėms dėl tokio akivaizdaus veidmainiško pagyrimo, Erodas patikėjo saldliežuvavimu. Jehovos angelas akimirksniu įvykdė pelnytą bausmę: Erodą apniko kirmėlės, nuo kurių jis mirė (Apaštalų darbai 12:21-23).

Subrendęs krikščionis bus budrus, kad atpažintų meilikavimą. Susirinkimo vyresnieji turėtų būti ypač atsargūs, kada kas nors, įtrauktas į teisminę bylą, jausmingai giria, o gal net lygina vieną vyresnįjį su kitu ir sako, jog šis vyresnysis buvo kur kas malonesnis ir labiau įsijautė į padėtį nei kitas.

Biblija aiškiai nurodo kitus spąstus, kuriais gali tapti saldžiažodžiavimas, aprašydama, kaip jaunuolis yra sugundomas viliokės pasielgti amoraliai (Patarlių 7:5, 21). Šis perspėjimas tinka dabartinėmis aplinkybėmis. Daugelis tų, su kuriais kasmet krikščionių susirinkimai nutraukia bendravimą, pašalinami dėl amoralaus elgesio. Ar galėjo toks nuopuolis į sunkią nuodėmę prasidėti nuo saldliežuvavimo? Kadangi žmonės taip trokšta pagyrimo ir nori būti gerai vertinami, meilikaujanti kalba iš saldliežuvaujančių lūpų gali susilpninti krikščionio atsparumą netinkamam elgesiui. Jei to nesisaugoma, tai gali sukelti rimtus padarinius.

Apsauga nuo meilikavimo

Meilikavimas pataikauja to asmens, kuriam meilikaujama, savimeilei arba tuštybei. Taip asmuo ima perdėtai save vertinti, pasijunta kažkuo pranašesnis už kitus. Filosofas Fransua de la Rošfuko palygino meilikavimą su padirbtais pinigais — „jis be tuštybės necirkuliuotų“. Taigi, kad apsisaugotum, reikia atkreipti dėmesį į tinkamą apaštalo Pauliaus perspėjimą: „Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau, negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį“ (Romiečiams 12:3).

Nors pagal savo įgimtą polinkį norime girdėti tai, kas malonu mūsų ausiai, tai, ko mums iš tikrųjų dažniausiai reikia, yra Biblija pagrįstas patarimas bei sudrausminimas (Patarlių 16:25). Karalius Ahabas norėjo girdėti tik tai, kas jam patikdavo; jo tarnai netgi prašė pranašo Michėjo, kad ši kalba ‛būtų panaši į jųjų [pataikaujančių Ahabo pranašų], ir tu kalbėk, kas gera’ (3 Karalių 22:13). Jei Ahabas būtų norėjęs klausytis atviros kalbos ir pakeisti savo maištingą elgesį, jis būtų galėjęs apsaugoti Izraelį nuo didelių nuostolių mūšyje bei pats išvengti mirties. Dėl savo dvasinės gerovės verčiau turėtume greitai reaguoti į tvirtą, bet meilingą patarimą paskirtų krikščionių vyresniųjų, kurie nori padėti mums išlikti lygiame tiesos kelyje, o ne ieškoti žmonių, kurie kalbėtų mums, kad mes esame nuostabūs, glostydami mūsų ausį pataikūniška kalba! (Palygink 2 Timotiejui 4:3.)

Krikščionys niekada neturėtų norėti dėl kokios nors priežasties griebtis meilikavimo. Kaip ištikimasis Elihuvas, jie ryžtingai maldauja: „[„Tegu“, NW] nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu. Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greit pašalintų mane.“ Taigi jie galėtų sakyti kaip Paulius: „Mes niekada nepasižymėjome pataikaujančiomis kalbomis ir paslėptu godumu“ (Jobo 32:21, 22, Brb red.; 1 Tesalonikiečiams 2:5, 6, Brb red.).

Tinkamas pagyrimas

Įkvėpta patarlė parodo, kad pagyrimas gali būti kaip patikrinimas: „Žmogus yra tiriamas pagyrimais kaip sidabras liejykloje ir auksas krosnyje“ (Patarlių 27:21, ŠvR). Taip, pagyrimas gali skatinti pranašumo ar pasididžiavimo jausmus, vedančius žmogų į žlugimą. Kita vertus, tai gali atskleisti žmogaus santūrumą bei kuklumą, jeigu jis pripažįsta turįs būti dėkingas Jehovai už viską, ką yra padaręs, už ką jam skirtas pagyrimas.

Nuoširdus pagyrimas už kilnų poelgį arba pasiekimą ugdo ir davėją, ir gavėją. Tai prisideda prie nuoširdaus bei naudingo vienas kito vertinimo. Tai paskatina dėti pastangas dėl girtinų tikslų. Pelnytas pagyrimas jaunuoliui gali sužadinti jo norą uoliau darbuotis. Tai gali padėti formuotis jo asmenybei, jeigu jis siekia atitikti tas normas, kokių iš jo tikimasi.

Todėl venkime meilikauti — nesielkime taip patys ir nepriimkime to iš kitų. Būkime kuklūs, priimdami pagyrimą. Ir būkime dosnūs bei atsidavę visa siela, teikdami gyrių Jehovai nuolatiniu šlovinimu, kitiems — naudingais pagyrimais bei nuoširdžiu įvertinimu, prisimindami, kad ‛tinkamu metu pasakytas žodis yra labai geras!’ (Patarlių 15:23)