Keičiu tarnybos vietą sulaukusi 80 metų
PAPASAKOJO GVENDOLINA METJUS
Kai man sukako 80 metų, drauge su vyru nutarėme susikrauti visą savo mantą į išsinuomotą autofurgoną ir persikelti iš Anglijos Ispanijon. Nemokėdami ispaniškai, vykome į tos šalies pietvakarius — toli nuo anglakalbių turistų mėgiamų vietų. Dauguma draugų manė, kad mudu išsikraustėme iš proto, bet aš džiugiai primindavau sau, jog Abraomas paliko Ūrą, kai buvo 75-erių.
PASIRODO, metai, praleisti Ispanijoje nuo atvykimo 1992-ųjų balandį, buvo vieni iš džiugiausių mūsų gyvenime. Tačiau prieš paaiškindama, kodėl mes persikėlėme, noriu papasakoti, kaip savo gyvenimą praleidome tarnaudami Jehovai ir kas paskatino žengti tokį ryžtingą žingsnį.
Biblijos tiesa pakeičia mūsų gyvenimą
Aš išaugau religingoje šeimoje, Anglijoje, pietvakarių Londono rajone. Motina vedžiodavosi mus su sesute į įvairias garbinimo vietas, nes ieškojo dvasinio pasitenkinimo. Tėvas, chroniškai sergantis tuberkulioze, neidavo su mumis. Bet jis godžiai skaitė Bibliją ir kaskart pasibraukdavo suradęs joje tai, kas jį apšviesdavo. Viena iš mano didžiausių brangenybių ir yra ana smarkiai apsitrynusi Biblija, turėjusi didelę reikšmę jam.
1925 metais, kai man buvo 14-ka, prie savo durų radome traktatą, kviečiantį mus pasiklausyti viešos kalbos Vest Hamo rotušėje. Mama su kaimyne nusprendė vykti ten ir mudvi su seseria keliavome drauge. Ta kalba „Milijonai dabar gyvenančiųjų nebemirs“ pasėjo Biblijos tiesos sėklas į mamos širdį.
Po keleto mėnesių mirė tėvas; jam buvo 38-eri. Jo mirtis buvo baisus smūgis, nes likome širdgėlos prislėgtos ir be lėšų. Per pamaldas vietinėje anglikonų bažnyčioje mamą pritrenkė dvasininko pasakyti žodžiai, kad tėvo siela pateko į dangų. Iš Biblijos ji žinojo, kad mirusieji miega kape ir tvirtai tikėjo ateisiant dienai, kai tėvas bus prikeltas gyventi amžinai žemėje (Psalmių 36:9-11, 29; 145:3, 4; Ekleziasto 9:6; Apaštalų darbai 24:15; Apreiškimas 21:3, 4). Būdama įsitikinusi, kad turi laikytis tų žmonių, kurie moko Dievo Žodžio, mama nusprendė bendrauti su Tarptautiniais Biblijos Tyrinėtojais (tuometinis Jehovos Liudytojų pavadinimas).
Neturėdamos pinigų transportui, mes kas savaitę dvi valandas eidavome pėsčiomis į Jehovos Liudytojų sueigas. Po jų tiek pat laiko reikėdavo parsigauti į namus. Bet mes labai vertinome tas sueigas ir niekad jų nepraleisdavome — net tada, kai miestą apgaubdavo garsusis Londono rūkas. Netrukus mama nutarė paaukoti savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštyti; 1927 metais ir aš pasikrikštijau.
Nepaisydama ekonominių sunkumų, mama visada mokydavo mane, kad svarbu skirti pirmenybę dvasiniams dalykams. Mato 6:33 buvo jos mėgstama eilutė ir mama iš tikrųjų ‛pirmiausia ieškojo karalystės’. 1935 metais, kai mama ketino priimti pasiūlymą tarnauti visalaike skelbėja Prancūzijoje, ją pasiglemžė ankstyva mirtis nuo vėžio.
Mus stiprinę pavyzdžiai
Tuo ankstyvu laikotarpiu Londone kai kurie sueigas lankę žmonės norėjo skleisti savo pačių idėjas; jie sukeldavo kivirčų ir nemalonių incidentų. Tačiau mama visada sakydavo, kad mes būtume neištikimos, jei paliktume organizaciją, kurioje esame tiek visko išmokusios. Tuometinio Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidento Džozefo F. Rezerfordo apsilankymai skatino mus toliau ištikimai tarnauti.
Brolį Rezerfordą įsiminiau kaip gerą prieinamą žmogų. Kai aš buvau dar paauglė, Londono susirinkimas surengė išvyką, kurioje dalyvavo ir prezidentas. Jis pastebėjo mane, gan drovią paauglę su fotoaparatu, ir paklausė, ar negalėčiau jo nufotografuoti. Ta nuotrauka man — brangus atminimas.
Vėliau vienas atsitikimas man parodė, kokia yra priešingybė tarp krikščionių susirinkimo vadovaujančių brolių ir žymių pasaulio vyrų. Aš dirbau tarnaite dideliuose Londono namuose; ten buvo pakviestas pietų Francas fon Papenas, vienas iš Hitlerio emisarų. Per pietus jis atsisakė nusijuosti savo kardą; už jo aš užkliuvau nešdama sriubą ir išliejau ją. Papenas piktai pasakė, kad Vokietijoje dėl tokio neatsargumo aš būčiau sušaudyta. Per visus pietus laikiausi atokiau nuo jo!
Įsimintinas kongresas, kuriame klausėmės brolio Rezerfordo kalbos, vyko 1931 metais Aleksandros rūmuose. Čia mes džiugiai priėmėme naują vardą — Jehovos Liudytojai (Izaijo 43:10, 12). Po dvejų metų, 1933-aisiais, aš pradėjau pionierės, tai yra visalaikę, tarnybą. Kita įsimintina to laiko palaima — bendravimas su puikiais jaunuoliais, kurie vėliau tarnavo misionieriais tolimuose žemės kampeliuose. Tai Klodas Gudmanas, Haroldas Kingas, Džonas Kukas ir Edvinas Skineris. Tokie ištikimi žmonės buvo man pavyzdys siekti tarnybos užsienyje.
Pionieriška tarnyba Rytų Anglijoje
Tarnauti pioniere buvau paskirta Rytų Anglijoje; ten skelbti reikėjo entuziazmo bei uolumo. Norėdami apskelbti savo didelę teritoriją, keliaudavome dviračiais po miestus bei kaimus; ten nuomodavomės kambarius. Toje teritorijoje nebuvo susirinkimų, todėl mudvi su partnere pačios kartu aptardavome visą reguliarių savaitinių sueigų programą. Tarnyboje mes išplatinome šimtus knygų ir brošiūrų, aiškinančių Dievo tikslus.
Vienas įsimintinas apsilankymas buvo klebonijoje; ten kalbėjomės su vietiniu anglikonų vikaru. Daugumoje vietų pas vikarus lankydavomės paskučiausiai, nes dažnai jie sukeldavo mums sunkumų sužinoję, kad jų vietovėje skelbiame gerąją naujieną. Tačiau šiame kaime visi geruoju minėjo vikarą. Jis lankydavo ligonius, skolindavo knygas mėgstantiems skaityti ir netgi eidavo po parapijiečių namus aiškindamas Bibliją.
Iš tikrųjų vikaras buvo labai draugiškas per mūsų apsilankymą ir paėmė daug knygų. Jis dar pasakė, kad, kokiam nors to kaimo žmogui neįgalint nusipirkti norimų knygų, yra pasiruošęs užmokėti už jas. Sužinojome, kad, patyręs Pirmojo pasaulinio karo baisumus, jis pasiryžo palaikyti taiką ir draugiškumą savo parapijoje. Mums išeinant, jis palaimino mus ir paskatino toliau tęsti savo gerą darbą. Vikaras atsisveikino su mumis žodžiais iš Skaičių 6:24: „Tepalaimina tave Viešpats ir tesergie tave.“
Mama mirė man ištarnavus pioniere dvejus metus; aš grįžau į Londoną neturėdama nei pinigų, nei šeimos. Mane priglaudė viena brangi sesė škotė; ji padėjo pergyventi mamos netektį ir paskatino tęsti visalaikę tarnybą. Todėl aš grįžau į Rytų Angliją su Džulija Feifaks, nauja partnere pioniere. Mudvi susitvarkėme seną priekabą — kilnojamą namą ant ratų; iš vienos vietos į kitą ji būdavo pervežama traktoriumi arba sunkvežimiu. Mes skelbėme drauge su pagyvenusia pora, Albertu ir Etel Ebotais, irgi turėjusiais mažą furgoną. Albertas ir Etel man buvo kaip tėvai.
Skelbdama Kembridžšyre, susipažinau su Džonu Metjusu, puikiu krikščioniu broliu, sunkiomis aplinkybėmis jau įrodžiusiu savo ištikimybę Jehovai. Mudu susituokėme 1940 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
Karo metai ir šeima
Būdami jaunavedžiai, mes turėjome mažytėlaitį virtuvėlės dydžio furgoną, o tarnyboje naudojomės patikimu motociklu. Praėjus metams po mūsų jungtuvių, Džoną nuteisė dirbti fermoje, nes jis dėl savo biblinių įsitikinimų atsisakė karo tarnybos (Izaijo 2:4). Nors mūsų pionieriška tarnyba pasibaigė, bet pasirodė, kad Džono nuteisimas išėjo į gera, nes aš laukiau kūdikio ir vyras galėjo mus išlaikyti.
Karo laikais mes dalyvavome specialiose sueigose, kurios buvo rengiamos nepaisant sunkumų. 1941 metais Džonas ir aš, nėščia su pirmuoju, keliavome motociklu 300 kilometrų į Mančesterį. Mudu pravažiavome daug subombarduotų miestų ir svarstėme, ar galės sueiga įvykti tokiomis aplinkybėmis. Ji įvyko. Mančesterio centre esanti Laisvosios prekybos salė buvo sausakimša Jehovos Liudytojų iš daugelio Anglijos vietų; pavyko išklausyti visą programą.
Paskutinis kongreso oratorius baigdamas kalbą pasakė klausytojams, kad jie nedelsdami paliktų salę, nes laukiama antskrydžio. Buvo perspėta pačiu laiku. Dar tebebuvome netoli salės, kai išgirdome sirenų ir priešlėktuvinių pabūklų gaudimą. Pažvelgę atgal, pamatėme daugybę lėktuvų, mėtančių bombas į miesto centrą. Iš tolo tarp ugnies ir dūmų matėsi salė, kurioje neseniai sėdėjome — ji buvo visiškai sugriauta! Laimei, niekas iš mūsų krikščionių brolių bei seserų nežuvo.
Augindami vaikus, negalėjome tarnauti pionieriais, bet mūsų namai buvo atviri keliaujantiesiems prižiūrėtojams ir tiems pionieriams, kurie neturėjo buto. Vienu metu mūsų namuose keletą mėnesių gyveno šeši pionieriai. Be abejo, bendravimas su tokiais žmonėmis buvo viena iš paskatų mūsų dukrai Eunikei, sulaukusiai tik 15-os, 1961 metais pradėti pionierišką tarnybą. Deja, mūsų sūnus Deividas užaugęs nebetarnavo Jehovai, o kita mūsų dukra, Linda, tragiškai žuvo per karą.
Nusprendžiame keltis į Ispaniją
Motinos pavyzdys ir skatinimai sužadino troškimą būti misioniere ir aš niekada nepamiršau apie tai. Todėl buvome laimingi, kai 1973 metais Eunikė išvyko iš Anglijos į Ispaniją, kur labiau reikėjo Karalystės skelbėjų. Žinoma, mes liūdėjome išlydėdami Eunikę, tačiau didžiavomės, kad ji norėjo tarnauti užsienio šalyje.
Daugelį tų metų mes lankėme Eunikę ir gerai susipažinome su Ispanija. Mudu su Džonu svečiavomės pas dukrą net keturiose jos paskyrimo vietose. Ilgainiui mūsų jėgos ėmė sekti. Džonas krisdamas susitrenkė ir tai stipriai palaužė jo sveikatą, o mane kamavo širdies bei skydliaukės ligos. Be to, abudu vargino artritas. Nors ir labai reikėjo Eunikės paramos, nenorėjome, kad dėl mūsų ji mestų paskirtą tarnybą.
Apsvarstėme visus variantus su Eunike ir meldėme Dievo vadovavimo. Ji buvo pasiruošusi grįžti namo ir mums padėti, bet mes nusprendėme, kad geriausia būtų mudviem su Džonu gyventi pas dukrą Ispanijoje. Jei aš pati negaliu būti misioniere, bent norėčiau padėti savo dukrai ir dviem jos draugėms visalaikėje tarnyboje. Jau anksčiau Nurja ir Ana, daugiau nei 15 metų tarnaujančios su Eunike pionierėmis, mums su Džonu buvo kaip dukros. Jos irgi džiaugėsi, kad atvykome gyventi kartu, kur jas bepaskirtų.
Praėjo šešeri su viršum metų nuo to laiko, kai mudu taip apsisprendėme. Mūsų sveikata nė kiek nepablogėjo, o gyvenimas pasidarė neabejotinai įdomesnis. Aš vis dar nelabai moku ispaniškai, bet tai neatbaido manęs nuo skelbimo. Mudu su Džonu jaučiamės kaip namie savo mažame Estremadūros susirinkime pietvakarių Ispanijoje.
Gyvendama Ispanijoje, sužinojau daug praktiško apie tarptautinį mūsų Karalystės skelbimo darbą ir dabar man nepalyginamai aiškesni Jėzaus Kristaus žodžiai, kad „dirva — tai pasaulis“ (Mato 13:38).
[Iliustracijos 28 puslapyje]
Pionieriška tarnyba ketvirtajame dešimtmetyje