Ar tu turi „paklusnią širdį“?
KAI Saliamonas tapo senovės Izraelio karaliumi, jis jautėsi netinkamas. Todėl prašė Dievą išminties bei pažinimo (2 Kronikų 1:10, Brb red.) Be to, Saliamonas meldė: „Duok paklusnią širdį Savo tarnui, kad Tavo žmones galėčiau teisti“ (1 Karalių 3:9, ŠvR). Turėdamas „paklusnią širdį“ jis laikytųsi dieviškųjų įstatymų bei principų ir patirtų Jehovos palaimas.
Paklusni širdis nėra našta, bet džiaugsmo šaltinis. Apaštalas Jonas rašė: „Nes tai ir yra Dievo meilė — jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jono 5:3). Žinoma, mes turime paklusti Dievui. Juk Jehova — mūsų Didysis Kūrėjas. Jam priklauso žemė ir visa, kas joje, net visas sidabras bei auksas. Vadinasi, iš tiesų mes negalime Dievui duoti nieko materialaus, nors jis leidžia mums panaudoti savo piniginius išteklius taip, kad parodytume meilę jam (1 Kronikų 29:14, Brb red.). Jehova tikisi, kad jį mylėsime bei nuolankiai vaikščiosime su juo, vykdydami jo valią (Michėjo 6:8, Brb red.).
Jėzus Kristus, paklaustas, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mato 22:36-38). Vienas būdas išreikšti šią meilę yra paklusti Dievui. Tad kiekvienas iš mūsų galėtume melsti, kad Jehova duotų mums klusnią širdį.
Jie turėjo paklusnią širdį
Biblijoje gausu pavyzdžių tų, kurie turėjo paklusnią širdį. Pavyzdžiui, gyvybei išsaugoti Jehova liepė Nojui statyti milžinišką laivą. Tai buvo didžiulis darbas, trukęs apie 40, o gal 50 metų. Net turint šiuolaikinius galingus įrankius bei kitus dabartinius įrengimus pastatyti tokį milžinišką statinį, galintį plūduriuoti, būtų inžinerinis žygdarbis. Be to, Nojus turėjo perspėti žmones, kurie, be abejonės, tyčiojosi bei išjuokė jį. Tačiau jis pakluso iki mažiausios smulkmenos. Biblijoje sakoma: „Jis padarė kaip tik taip“ (Pradžios 6:9, 22, NW; 2 Petro 2:5). Nojus parodė savo meilę Jehovai, ištikimai jam paklusdamas daugelį metų. Koks puikus pavyzdys mums visiems!
Taip pat pamąstyk apie patriarchą Abraomą. Dievas liepė jam iškeliauti iš klestinčio Chaldėjos Ūro į nepažįstamą kraštą. Abraomas pakluso nedvejodamas (Žydams 11:8). Likusį gyvenimą jis su savo šeima praleido palapinėse. Po daugelio metų, pragyventų svetimoje šalyje, Jehova apdovanojo juodu su klusniąja žmona Sara sūnumi Izaoku. Kaip 100-metis Abraomas mylėjo savo senatvės sūnų! Praėjus kuriam laikui Jehova pareikalavo Abraomo paaukoti Izaoką kaip deginamąją auką (Pradžios 22:1, 2). Vien mintis apie tai tikriausiai skaudino Abraomą. Nepaisant to, jis liko klusnus, nes mylėjo Jehovą ir tikėjo, kad pažadėtoji sėkla ateis per Izaoką, net jei Dievas turės prikelti jį iš mirties (Žydams 11:17-19). Kai Abraomas buvo bekeliąs ranką prieš sūnų, Jehova jį sulaikė sakydamas: „Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus“ (Pradžios 22:12, Brb red.). Dėl savo paklusnumo dievobaimingasis Abraomas tapo žinomas kaip „Jehovos draugas“ (Jokūbo 2:23, NW).
Jėzus Kristus yra didžiausias paklusnumo pavyzdys mums. Ikižmogiškojo egzistavimo metu jis džiaugėsi klusniai tarnaudamas savo Tėvui danguje (Patarlių 8:22-31). Būdamas žmogumi, Jėzus visame kame pakluso Jehovai ir visada džiaugsmingai vykdė jo valią (Psalmių 39:9; Žydams 10:9). Tad jis tikrai galėjo pasakyti: „Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“ (Jono 8:28, 29). Galiausiai, kad apgintų Jehovos visavaldystę bei atpirktų paklusnius žmones, Jėzus noriai atidavė savo gyvybę, patirdamas gėdingiausią, kankinančią mirtį. Iš tikrųjų „ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, [„mirties ant kančių stulpo“, NW]“ (Filipiečiams 2:8, Brb red.). Koks akivaizdus paklusnios širdies pavyzdys!
Dalinio paklusnumo nepakanka
Ne visi, kurie tvirtindavo paklūstą Dievui, jam paklusdavo iš tikrųjų. Pagalvokime apie senovės Izraelio karalių Saulių. Dievas liepė jam sunaikinti nedoruosius amalekiečius (1 Samuelio 15:1-3). Nors Saulius sunaikino juos kaip tautą, jis pasigailėjo jų karaliaus ir išsaugojo šiek tiek avių bei galvijų. Samuelis paklausė: „Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui?“ Atsakydamas Saulius tarė: „Aš juk paklusau Viešpaties balsui... Žmonės [izraelitai] ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui.“ Pabrėždamas, kad būtina paklusti visiškai, Samuelis atsakė: „Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“ (1 Samuelio 15:17-23, Brb red.). Kiek daug prarado Saulius dėl to, kad neturėjo paklusnios širdies!
Net išmintingasis karalius Saliamonas, meldęs klusnios širdies, galiausiai ėmė nebepaklusti Jehovai. Priešingai Dievo valiai, jis vedė svetimtautes moteris, o šios įtraukė jį į nuodėmę (Nehemijo 13:23, 26). Saliamonas neteko Dievo palankumo, nes jo širdis nebebuvo paklusni. Koks tai perspėjimas mums!
Tai nereiškia, kad Jehova reikalauja iš savo žmogiškųjų tarnų tobulumo. Jis „atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmių 102:14). Be abejo, visi kartais klystame, tačiau Dievas mato, kuris iš mūsų turi nuoširdų troškimą jam įtikti (2 Kronikų 16:9). Jei suklystame dėl žmogiško netobulumo, bet atgailaujame, galime prašyti atleidimo Kristaus išperkamosios aukos pagrindu, pasitikėdami, kad Jehova ‛pasigailės, nes yra gailestingas’ (Izaijo 55:7, Brb red.; 1 Jono 2:1, 2). Kad atgautume dvasinę pusiausvyrą, turėtume sveiką tikėjimą bei klusnią širdį, gali prireikti meilingos krikščionių vyresniųjų pagalbos (Titui 2:2; Jokūbo 5:13-15).
Ar visapusiškas tavo paklusnumas?
Kaip Jehovos tarnai, mes, be abejo, manome turį paklusnią širdį. Galbūt samprotaujame taip: argi aš nedalyvauju Karalystės skelbimo darbe? Ar neišlieku tvirtas, kai iškyla didesni sunkumai, pavyzdžiui, dėl neutralumo? Argi neklausau apaštalo Pauliaus paraginimo reguliariai lankyti krikščionių sueigas? (Mato 24:14; 28:19, 20; Jono 17:16; Žydams 10:24, 25) Tiesa, šiuo svarbiu atžvilgiu Jehovos tauta apskritai parodo nuoširdų paklusnumą.
Tačiau kaip elgiamės kasdien, galbūt palyginus nereikšmingomis aplinkybėmis? Jėzus nurodė: „Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame“ (Luko 16:10, Brb red.). Taigi kiekvienas iš mūsų gerai pasielgtų apsvarstydamas: ‛Ar mano širdis klusni nereikšminguose dalykuose arba tuose, apie kuriuos kiti net nežino?’
Psalmininkas parodė, kad net savo namuose, — ten kiti jo nematydavo, — jis ‛vaikščiojo savo širdies nekaltybėje’ (Psalmių 100:2). Būdamas namuose tu galbūt įsijungi televizorių ir pradedi žiūrėti filmą. Kaip tik čia gali būti išbandytas tavo paklusnumas. Filmo turinys gal pasirodys amoralus. Ar tu žiūrėsi ir toliau, pasiteisindamas, kad šiais laikais terodomi tokie filmai? O gal tavo klusni širdis paskatins tave laikytis Rašto nurodymo, kad ‛ištvirkavimas, visoks netyrumas nebūtų jūsų net minimas’? (Efeziečiams 5:3-5) Ar išjungsi TV, net jei ta istorija sužadins tavo smalsumą? O gal perjungsi kanalus, jei programoje bus smurto? „Viešpats tyrinėja teisųjį ir bedievį, — giedojo psalmininkas, — kas mėgsta nedorumą, to nekenčia jo siela“ (Psalmių 10:5).
Klusni širdis suteikia palaimų
Žinoma, yra daugybė gyvenimo sričių, kur galime naudingai patyrinėti save, ar iš tikrųjų paklūstame Dievui iš visos širdies. Mūsų meilė Jehovai paskatins mus patikti jam ir elgtis taip, kaip jis nurodo savo Žodyje, Biblijoje. Klusni širdis padės mums palaikyti gerus santykius su Jehova. Iš tiesų, jei mes visiškai paklūstame, ‛mūsų burnos žodžiai ir mūsų širdies mąstymas patiks’ jam (Psalmių 18:15).
Kadangi Jehova myli mus, jis moko paklusnumo mūsų pačių labui. Iš visos širdies kreipdami dėmesį į Dievo mokymą, turėsime didžiausios naudos sau (Izaijo 48:17, 18, Brb red.). Todėl džiaugsmingai priimkime mūsų dangiškojo Tėvo pagalbą, teikiamą per jo Žodį, dvasią bei organizaciją. Mes esame mokomi taip gerai, tarsi už nugaros girdėtume balsą, sakantį: „Tas yra kelias, eikite juo“ (Izaijo 30:21, Brb red.). Kadangi Jehova moko mus per Bibliją, krikščioniškus leidinius bei susirinkimo sueigas, kreipkime dėmesį, pritaikykime, ko išmokome, ir ‛visais atžvilgiais būkime klusnūs’ (2 Korintiečiams 2:9).
Klusni širdis suteiks daug džiaugsmo bei palaimų. Ji atneš mums dvasios ramybę, nes žinosime, kad patinkame Jehovai Dievui ir džiuginame jo širdį (Patarlių 27:11, Brb red.). Paklusni širdis bus apsauga mums, kai būsime gundomi pasielgti netinkamai. Žinoma, mes turime paklusti savo dangiškajam Tėvui ir melsti: „Savo tarnui duok paklusnią širdį.“
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]
From the Self-Pronouncing Edition of the Holy Bible, containing the King James and the Revised versions