Laikykis kuo arčiau teokratijos

„Viešpats yra mūsų teisėjas, Viešpats — mūsų įstatymdavys, Viešpats — mūsų karalius“ (IZAIJO 33:22).

1. Kodėl valdžios klausimas rūpi daugumai žmonių?

VISIEMS nepaprastai rūpi valdžios klausimas. Gera valdžia lemia taiką ir klestėjimą. Biblijoje sakoma: „Teisus karalius pakelia šalį“ (Patarlių 29:4). O bloga valdžia veda prie neteisybės, sugedimo bei priespaudos. „Kai valdo nedorėliai, tauta dejuoja“ (Patarlių 29:2, Brb red.). Per visą istoriją žmonės išbandė daugelį valdymo būdų, deja, jie dažnai ‛dejavo’ dėl savo valdovų priespaudos (Ekleziasto 8:9). Ar kokia nors valdymo forma suteiks ilgalaikį pasitenkinimą pavaldiniams?

2. Kodėl „teokratija“ yra tinkamas senovės Izraelio valdžios apibūdinimas?

² Istorikas Juozapas Flavijus paminėjo vieną ypatingą valdymo būdą: „Vienos tautos patiki aukščiausią politinę valdžią monarchams, kitos — oligarchams, o dar kitos — liaudžiai. Tačiau mūsų įstatymo davėją [Mozę] netraukė nė viena iš anų valdymo formų; jis savo konstitucijoje įteisino tai, ką galima būtų pavadinti neįprastu žodžiu — ‛teokratija’, nes visa valdžia bei autoritetas paliekami Dievui“ („Prieš Apijoną“, anglų k., II, 164—165). Remiantis vienu žodynu, teokratija reiškia „valdžią, kuri priklauso Dievui“. Šio žodžio nėra Biblijoje, bet jis deramai apibūdina senovės Izraelio valdžią. Nors izraelitai ir turėjo karalių, tačiau tikrasis jų valdovas buvo Jehova. Izraelitų pranašas Izaijas sakė: „Viešpats yra mūsų teisėjas, Viešpats — mūsų įstatymdavys, Viešpats — mūsų karalius“ (Izaijo 33:22).

Kas yra tikroji teokratija?

3, 4. a) Kas yra tikroji teokratija? b) Kokias palaimas gan greit išlies teokratija žmonijai?

³ Dar iki Juozapui Flavijui sugalvojant tą žodį, daugelis tautų buvo laikomos teokratinėmis. Kai kurios jų pasižymėjo nepakantumu, fanatizmu bei žiauria priespauda. Ar jos tikrai buvo teokratinės? Ne, turint omenyje tą prasmę, kuria Juozapas Flavijus vartojo šį žodį. Problema ta, kad terminas „teokratija“ įgijo plačią prasmę. Kaip rašoma vienoje enciklopedijoje, tai „dvasininko arba dvasininkų rankose sutelkta civilinė bei religinė valstybės valdžia“. Tačiau tikroji teokratija — ne dvasininkų vyriausybė. Iš tikrųjų tai Dievo valdymas, visatos Kūrėjo, Jehovos Dievo, valdžia.

⁴ Netolimoje ateityje teokratija viešpataus visoje žemėje ir kokia tai bus palaima! „Pats Dievas bus su [žmonija]. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:3, 4). Joks dvasininkų — netobulų žmonių — valdymas negali suteikti tokios laimės. Tai įmanoma tik Dievo valdžiai. Todėl tikrieji krikščionys nesistengia įkurti teokratijos politiniais veiksmais. Jie kantriai laukia, kol Dievas įves teokratiją visame pasaulyje savo laiku ir savo būdu (Danieliaus 2:44).

5. Kur šiandieną tikroji teokratija valdo ir kokie klausimai kyla dėl to?

⁵ Tačiau jau dabar valdo teokratija. Kur? Tarp tų žmonių, kurie savanoriškai paklūsta Dievo valdžiai ir bendradarbiauja įgyvendindami jo valią. Tokie ištikimi žmonės buvo surinkti kaip pasaulinė dvasinė „tauta“ jos dvasiniame „krašte“. Tai „Dievo Izraelio“ likutis ir daugiau kaip penki su puse milijono jų krikščioniškųjų palydovų (Izaijo 66:8, Brb red.; Galatams 6:16). Jie pavaldūs Jėzui Kristui, Jehovos Dievo į sostą pasodintam dangiškajam Karaliui — „Amžių Karaliui“ (1 Timotiejui 1:17; Apreiškimas 11:15). Kokia prasme ši organizacija yra teokratinė? Koks jos narių požiūris į pasaulietiškas valdžias? Ir kaip teokratijos principų laikosi vadovaujantys dvasinės tautos žmonės?

Teokratinė organizacija

6. Kaip gali matomoji žmonių organizacija būti valdoma Dievo?

⁶ Kaip žmonių organizacija gali būti valdoma Jehovos, gyvenančio neįžvelgiamuose danguose? (Psalmių 102:19) Tai įmanoma, nes jos nariai laikosi įkvėpto patarimo: „Pasitikėk Viešpačiu visa savo širdimi ir nesiremk savo supratimu“ (Patarlių 2:6; 3:5, Brb red.). Jie leidžiasi Dievo vadovaujami, nes laikosi „Kristaus įstatymo“ ir taiko įkvėptus Biblijos principus savo kasdienybėje (Galatams 6:2; 1 Korintiečiams 9:21; 2 Timotiejui 3:16; žiūrėk Mato 5:22, 28, 39; 6:24, 33; 7:12, 21). Norėdami tai daryti, jie turi būti Biblijos studijuotojai (Psalmių 1:1-3). Kaip ir ‛kilnieji’ senovės laikų berėjiečiai, jie neseka žmonėmis, bet nuolat tikrina Biblijoje tai, ko mokosi (Apaštalų darbai 17:10, 11; Psalmių 118:33-36). Jie meldžia panašiai kaip psalmininkas: „Mokyk mane gerumo, nuovokos bei pažinimo, nes tavo įsakymais aš pasitikiu“ (Psalmių 119:66, NW).

7. Kaip palaikoma teokratinė priežiūra?

⁷ Kiekvienoje organizacijoje turi būti vadovybė. Ne išimtis ir Jehovos Liudytojai; jie laikosi apaštalo Pauliaus nurodytos vadovavimo struktūros: „Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas“ (1 Korintiečiams 11:3). Pagal šį nurodymą, tik kvalifikuoti vyrai tarnauja vyresniaisiais susirinkimuose. Ir nors „kiekvieno vyro galva“, Jėzus — danguje, žemėje dar yra „likusiųjų“ iš jo pateptųjų brolių, turinčių viltį valdyti su juo danguje (Apreiškimas 12:17, NW; 20:6). Jie sudaro „ištikimą ir protingą vergą“. Krikščionys paklūsta Jėzui ir jo galvai, Jehovai, nes sutinka būti to „vergo“ prižiūrimi (Mato 24:45-47, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas; 25:40). Taip palaikoma teokratijos tvarka. „Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Korintiečiams 14:33).

8. Kaip krikščionių vyresnieji palaiko teokratinius principus?

⁸ Krikščionių vyresnieji palaiko teokratijos principus, nes pripažįsta savo atsakomybę Jehovai už naudojimąsi ribota valdžia (Žydams 13:17). O kai tenka spręsti klausimus, jie pasitiki Dievo, ne savo pačių išmintimi. Taip jie seka Jėzaus pavyzdžiu. Jis buvo išmintingiausias žmogus žemėje (Mato 12:42). Tačiau Jėzus pasakė žydams: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“ (Jono 5:19). Vyresniųjų požiūris yra toks pat kaip karaliaus Dovydo. Jis turėjo stiprią teokratinę valdžią. Tačiau Dovydas norėjo laikytis Jehovos, o ne savo kelio. Jis meldė: „Viešpatie, pamokyk mane savo kelio ir vesk mane tikru taku“ (Psalmių 27:11, Brb red.).

9. Kokio nuosaikaus požiūrio laikosi pasiaukoję krikščionys į tai, kad bendratikių viltys ir teokratinės tarnybos privilegijos yra skirtingos?

⁹ Kai kuriems gali kilti abejonių, ar teisinga, kad susirinkimo vyresnybė susideda tik iš kvalifikuotų vyrų, arba kad vieni krikščionys turi dangiškąją viltį, o kiti — žemiškąją (Psalmių 36:29; Filipiečiams 3:20). Tačiau pasiaukoję krikščionys pripažįsta, kad tai nurodyta Dievo Žodyje. Jie yra teokratiški. Tie, kuriems kyla abejonių, paprastai nepripažįsta Biblijos principų. Be to, krikščionys supranta, kad, Jehovos požiūriu, tiek vyrai, tiek moterys yra verti išgelbėjimo (Galatams 3:28). Tikriesiems krikščionims būti visatos Valdytojo garbintojais yra aukščiausia įmanoma privilegija ir jie laimingi galėdami atlikti bet kokį Jehovos skirtą vaidmenį (Psalmių 30:24; 83:11; 1 Korintiečiams 12:12, 13, 18). Be to, amžinasis gyvenimas — danguje ar žemės rojuje — išties yra nuostabi viltis.

10. a) Kokio puikaus požiūrio laikėsi Jonatanas? b) Kaip šiandieną krikščionys laikosi tokio požiūrio kaip Jonatanas?

¹⁰ Jehovos Liudytojai yra panašūs į Jonataną, dievobaimingą karaliaus Sauliaus sūnų. Jonatanas tikriausiai būtų buvęs puikus karalius. Tačiau dėl Sauliaus neištikimybės Jehova išsirinko Dovydą antruoju Izraelio karaliumi. Ar Jonatanas jautė apmaudą dėl to? Ne. Jis tapo puikiu Dovydo draugu ir net saugojo jį nuo Sauliaus (1 Samuelio 18:1; 20:1-43). Lygiai taip ir puoselėjantieji žemiškąją viltį nepavydi tiems, kurie tikisi būti danguje. Tikrieji krikščionys nepavyduliauja ir tiems, kuriems duota teokratinė valdžia susirinkime. Priešingai — jie ‛myli juos dėl darbo’ ir supranta, kad jų sunkus triūsas skirtas dvasinių brolių bei seserų labui (1 Tesalonikiečiams 5:12, 13).

Teokratinis požiūris į pasaulietines valdžias

11. Koks yra teokratiniam valdymui paklusnių krikščionių požiūris į pasaulietines valdžias?

¹¹ Jei Jehovos Liudytojai yra valdomi teokratijos, Dievo valdžios, koks jų požiūris į tautų valdovus? Jėzus pasakė, kad jo pasekėjai „nėra iš pasaulio“ (Jono 17:16). Tačiau krikščionys pripažįsta esą skolingi „ciesoriui“ — pasaulietinėms valdžioms. Jėzus pasakė jiems ‛atiduoti, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui’ (Mato 22:21). Remiantis Biblija, žmonių vyriausybės yra „Dievo nustatytos“. Jehova, visų valdžių Šaltinis, leidžia vyriausybėms būti ir tikisi, kad jos darys gera savo pavaldiniams. Jei jos taip daro, yra ‛Dievo tarnaitės’. Krikščionys pavaldūs savo šalies vyriausybei „dėl sąžinės“ (Romiečiams 13:1-7). Žinoma, jei valstybė ima reikalauti to, kas prieštarauja Dievo įstatymui, krikščionims „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:29).

12. Kokiu pavyzdžiu seka krikščionys, kai juos persekioja valdžios atstovai?

¹² O jei valdžios atstovai persekioja tikruosius krikščionis? Tuomet jie seka pirmųjų krikščionių, patyrusių didelių persekiojimų, pavyzdžiu (Apaštalų darbai 8:1; 13:50). Tie tikėjimo išmėginimai nebuvo nelaukti, nes Jėzus perspėjo, kad taip bus (Mato 5:10-12; Morkaus 4:17). Tačiau pirmieji krikščionys savo persekiotojams neatsimokėjo tuo pačiu; nenusilpo ir jų tikėjimas užgriuvus priespaudai. Jie sekė Jėzaus pavyzdžiu: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:21-23). Taip, krikščionių principų neįveikė Šėtono provokacijos (Romiečiams 12:21).

13. Kaip reagavo Jehovos Liudytojai į persekiojimus bei šmeižto kampanijas prieš juos?

¹³ Panašiai vyksta ir šiandieną. Šiame amžiuje Jehovos Liudytojai labai kentėjo nuo despotiškų valdovų — kaip Jėzus buvo išpranašavęs (Mato 24:9, 13). Kai kuriose šalyse yra žmonių, skleidžiančių melagystes bei klaidingą nuomonę, kad paskatintų valdžias imtis priemonių prieš tuos nuoširdžius krikščionis. Tačiau šie, nepaisydami tokio ‛šmeižto’, savo geru elgesiu parodo esą Dievo tarnai (2 Korintiečiams 6:4, 8). Jei įmanoma, jie kreipiasi į pareigūnus ir į šalies teismus, kad įrodytų savo nekaltumą. Liudytojai naudojasi visomis jiems prieinamomis priemonėmis gerajai naujienai viešai ginti (Filipiečiams 1:7). Bet paskui, padarę, kas įmanoma pagal įstatymą, jie atiduoda tai į Jehovos rankas (Psalmių 5:9-13; Patarlių 20:22). Jei reikia, jie kaip ir pirmieji krikščionys nesibijo kentėti už teisybę (1 Petro 3:14-17; 4:12-14, 16).

Pirmiausia — Dievo garbė

14, 15. a) Kas visų svarbiausia tiems, kurie palaiko teokratijos principus? b) Kokiu atveju puikų nuolankumo pavyzdį davė Saliamonas, kaip prižiūrėtojas?

¹⁴ Kai Jėzus mokė savo pasekėjus melstis, pirmiausia paminėjo Jehovos vardo šventumą (Mato 6:9). To laikydamiesi, teokratijos valdomi krikščionys siekia garbės Dievui, o ne sau (Psalmių 28:1, 2). Biblijoje pranešama, kad pirmajame amžiuje į tokį suklupimo akmenį atsitrenkė tie, kurie atsisakė sekti Jėzumi, nes „žmonių pagarbą jie brangino, todėl mėgo būti jų aukštinami (Jono 12:42, 43). Išties žmogus turi būti nuolankus, kad laikytų Jehovą aukščiau už save.

¹⁵ Saliamonas parodė puikią dvasią. Palygink jo žodžius per savo pastatytos puikios šventyklos dedikaciją su Nebukadnecaro žodžiais apie savo statinius. Perdėtai didžiuodamasis, Nebukadnecaras gyrėsi: „Argi ne tas yra didysis Babilonas, kurį aš savo stiprybės jėga ir mano grožio garbingumu pastačiau, kad būtų karalystės namai?“ (Danieliaus 4:27) Saliamonas priešingai — kukliai nusižeminęs kalbėjo apie savo darbą: „Argi tai tikėtinas dalykas, kad Dievas gyvena su žmonėmis žemėje? Jei dangus ir dangų dangūs negali tavęs sutalpinti, kaipgi mažiau šitie namai, kuriuos aš pastačiau?“ (2 Kronikų 6:14, 15, 18; Psalmių 126:1) Saliamonas neaukštino savęs. Jis žinojo esąs tik Jehovos atstovas ir rašė: „Kur bus puikybė, ten bus ir sugėdinimas, o kur nuolankumas, ten ir išmintis“ (Patarlių 11:2).

16. Kaip prižiūrėtojai įrodo esą tikra palaima neaukštindami savęs?

¹⁶ Panašiai ir krikščionių vyresnieji aukština Jehovą, o ne pačius save. Jie laikosi Petro patarimo: „Jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui“ (1 Petro 4:11). Apaštalas Paulius apibūdino „prižiūrėtojo“ tarnybą ne kaip aukštą padėtį, o kaip „gerą darbą“ (1 Timotiejui 3:1, paaiškinimai). Vyresnieji yra paskirti tarnauti, o ne valdyti. Jie yra Dievo kaimenės mokytojai bei ganytojai (Apaštalų darbai 20:28; Jokūbo 3:1). Nuolankūs, pasiaukojantys vyresnieji yra tikra susirinkimo palaima (1 Petro 5:2, 3). „Gerbkite tokius žmones“ ir dėkokite Jehovai, kad jis parūpina tiek daug tinkamų vyresniųjų teokratijai palaikyti šiomis „paskutinėmis dienomis“ (Filipiečiams 2:29; 2 Timotiejui 3:1).

„Būkite Dievo sekėjai“

17. Kaip teokratijos valdomi žmonės seka Dievu?

¹⁷ Apaštalas Paulius skatino: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Efeziečiams 5:1). Tie, kurie paklūsta teokratijai, stengiasi būti panašūs į Dievą, kiek tik įmanoma netobuliems žmonėms. Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma apie Jehovą: „Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas ir be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas“ (Pakartoto Įstatymo 32:3, 4, Brb red.). Norėdami ugdyti šias Dievo savybes, krikščionys stengiasi būti ištikimi, teisūs ir nuosaikiai teisingi (Michėjo 6:8; 1 Tesalonikiečiams 3:6; 1 Jono 3:7). Jie vengia daugelio tokių pasauliui priimtinų dalykų kaip amoralumas, pavydas bei godumas (Efeziečiams 5:5). Jehovos tarnai laikosi Dievo, ne žmogaus normų, todėl Jo organizacija yra teokratinė, švari ir sveika.

18. Kokia yra Dievo išskirtinė savybė ir kaip krikščionys rodo ją?

¹⁸ Išskirtinė Jehovos Dievo savybė — meilė. „Dievas yra meilė“, — sako apaštalas Jonas (1 Jono 4:8). Kadangi teokratija yra Dievo valdymas, tai jis grindžiamas meile. Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Šiomis sunkiomis paskutinėmis dienomis teokratinėje organizacijoje galima matyti daug puikių meilės pavyzdžių. Siaučiant genocidui Afrikoje, Jehovos Liudytojai rodė meilę visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų etninės grupės. Per karą buvusioje Jugoslavijoje įvairių vietovių Jehovos Liudytojai padėjo vieni kitiems, o kitos religinės grupės dalyvavo vadinamajame etniniame valyme. Kiekvienas Jehovos Liudytojas stengiasi taikyti sau Pauliaus patarimą: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4:31, 32).

19. Kokios yra dabartinės ir būsimos palaimos tiems, kurie paklūsta teokratijai?

¹⁹ Tie, kurie paklūsta teokratijai, džiaugiasi didelėmis palaimomis. Jie gyvena taikoje su Dievu ir savo bendrakrikščionimis (Žydams 12:14; Jokūbo 3:17). Jie turi gyvenimo tikslą (Ekleziasto 12:13). Tie žmonės dvasiškai saugūs ir puoselėja tvirtą ateities viltį (Psalmių 58:10). Iš tikrųjų jie jau gali pajusti tai, ko žmonija susilauks valdant teokratijai. Tuomet, kaip sakoma Biblijoje, „niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:9, Brb red.). Koks puikus bus laikas! Jau dabar visi dėkime pastangas būti tame ateities Rojuje laikydamiesi kuo arčiau teokratijos.

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Kas yra tikroji teokratija ir kur ji pasireiškia šiandieną?

◻ Kaip žmonės paklūsta teokratijos valdymui savo gyvenime?

◻ Kaip visi teokratijos pavaldiniai stengiasi iškelti Dievo garbę aukščiau savosios?

◻ Kokias Dievo savybes ugdo tie, kurie palaiko teokratiją?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Saliamonas Dievo garbę iškėlė aukščiau savosios