Jehova valdo per teokratiją

„Per amžius karaliaus Viešpats [„Jehova“, NW]“ (PSALMIŲ 145:10).

1, 2. a) Kodėl žmogaus pastangos vykdyti valdžią nuėjo niekais? b) Kas buvo vienintelė tikrai sėkminga valdymo forma?

NUO Nimrodo laikų žmonės išbandė įvairius būdus valdyti žmonių visuomenę. Buvo diktatūrų, monarchijų, oligarchijų ir įvairiausių demokratijos formų. Jehova visas jas leido. Iš tikrųjų, kadangi Dievas yra vienintelis visos valdžios Šaltinis, tam tikra prasme jis pastatė įvairius valdovus į jų reliatyvias pozicijas (Romiečiams 13:1). Nepaisant to, visos žmogaus pastangos, vykdant valdžią, nuėjo veltui. Nė vienas žmogiškasis valdovas nesukūrė ilgą laiką gyvuojančios, stabilios, teisingos visuomenės. Per dažnai „žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9).

² Ar tai turėtų mus stebinti? Žinoma, ne! Netobulas žmogus nesukurtas taip, kad pats save valdytų. „Ne žmogaus valdžioje jo kelias ir ne nuo žmogaus pareina vaikščioti ir vesti savo žingsnius“ (Jeremijo 10:23). Štai kodėl per visą žmonijos istoriją tik viena valdymo forma buvo iš tikrųjų sėkminga. Kuri? Jehovos Dievo teokratija. Bibline graikų kalba „teokratija“ reiškia Dievo [the·osʹ] valdymą [kraʹtos]. Kokia gi vyriausybė gali būti geresnė už tą, kuri yra paties Jehovos Dievo? (Psalmių 145:10).

3. Kokie buvo ankstyvieji teokratijos, egzistavusios žemėje, pavyzdžiai?

³ Teokratija trumpą laiką valdė Edene, kol Adomas ir Ieva nesukilo prieš Jehovą (Pradžios 3:1-6, 23). Abraomo dienomis teokratija, pasirodo, egzistavo Salemo mieste, karaliumi-kunigu esant Melchizedekui (Pradžios 14:18-20; Žydams 7:1-3). Tačiau pirmoji nacionalinė teokratija, valdoma Jehovos Dievo, buvo įkurta 16-ame amžiuje pr. m. e. Sinajaus dykumoje. Kaip tai įvyko? Ir kaip ta teokratinė valdžia funkcionavo?

Gimsta teokratija

4. Kaip Jehova įsteigė teokratinę Izraelio tautą?

⁴ Jehova 1513 metais pr. m. e. išgelbėjo izraelitus iš Egipto vergovės ir Raudonojoje jūroje sunaikino juos besivejančią faraono armiją. Po to Jis atvedė izraelitus prie Sinajaus kalno. Kai jie įsirengė stovyklą kalno papėdėje, Dievas per Mozę jiems pasakė: „Jūs patys matėte, ką padariau Egiptiečiams ir kaip jus nešiojau ant aro sparnų, ir kaip jus pas save pasiėmiau. Jei tat klausysite mano balso ir laikysite mano sandorą, jūs būsite mano nuosavybė tarp visų tautų.“ Izraelitai atsakė: „Visa, ką Viešpats [„Jehova“, NW] kalbėjo, padarysime (Išėjimo 19:4, 5, 8). Buvo sudaryta sandora, ir gimė teokratinė Izraelio tauta (Pakartoto Įstatymo 26:18, 19).

5. Kodėl galima sakyti, kad Izraelyje valdė Jehova?

⁵ Tačiau kaip Izraelį valdė Jehova, kuris žmonių akims yra nematomas? (Išėjimo 33:20). Tam Jehova tautai davė įstatymus ir kunigus. Tie, kurie pakluso įstatymams ir garbino jį pagal Dievo nustatytą tvarką, tarnavo Didžiajam Teokratui, Jehovai. Be to, vyriausiasis kunigas turėjo urimą ir tumimą, kurių pagalba Jehova teikdavo vadovavimą kritiškais atvejais (Išėjimo 28:29, 30). Ir dar, tinkami vyresni vyrai buvo Jehovos atstovai teokratijoje ir rūpinosi, kad būtų vykdomas Dievo Įstatymas. Jeigu mes apsvarstysime kai kurių iš šių vyrų patirtį, mes geriau suprasime, kaip žmonės turėtų paklusti Dievo valdymui.

Valdžia, pavaldi teokratijai

6. Kodėl turėti valdžią teokratijoje žmonėms buvo iššūkis, ir kokie vyrai buvo reikalingi šioms pareigoms?

⁶ Tie, kurie užėmė valdžios postus Izraelyje, turėjo didžiulę privilegiją, bet tai reikalavo iš jų pastangų ir ryžtingumo išlaikyti pusiausvyrą. Jie turėjo būti atsargūs, kad jų pačių ego niekada netaptų jiems svarbesnis negu Jehovos vardo pašventinimas. Įkvėptas teiginys, kad „ne nuo žmogaus pareina vaikščioti ir vesti savo žingsnius“, tiko izraelitams taip, kaip ir visai likusiai žmonijos daliai. Izraelis klestėjo tik tol, kol vyresni vyrai atsiminė, kad Izraelis — teokratija ir kad jie turi vykdyti ne savo, o Jehovos valią. Netrukus po Izraelio įkūrimo Mozės uošvis, Jetras, aiškiai apibūdino, kokie tai turėtų būti vyrai, būtent ‛veiklūs, dievobaimingi vyrai, mylintys tiesą ir neapkenčiantys godumo’ (Išėjimo 18:21).

7. Kokiais atžvilgiais Mozė buvo puikus pavyzdys žmogaus, turėjusio valdžią valdant Jehovai Dievui?

⁷ Pirmasis, turėjęs didelę valdžią Izraelyje, buvo Mozė. Jis buvo puikus atstovaujančiojo valdžią teokratijoje pavyzdys. Tiesa, vieną kartą žmogiškas silpnumas buvo prasiveržęs į paviršių. Tačiau Mozė visada pasitikėjo Jehova. Kai iškildavo klausimai, kurie iki tol dar nebuvo išspręsti, jis ieškodavo Jehovos vadovavimo. (Palygink Skaičių 15:32-36.) Kaip Mozė atsispyrė pagundai panaudoti savo aukštą padėtį savo paties garbei? Mat nors jis vadovavo milijoninei tautai, jis buvo „romiausias vyras iš visų žmonių, gyvenusių žemėje“ (Skaičių 12:3). Jis neturėjo asmeninių ambicijų, bet rūpinosi Dievo garbe (Išėjimo 32:7-14). Ir Mozė turėjo tvirtą tikėjimą. Pasakodamas apie jį, koks jis buvo prieš tapdamas tautos vadu, apaštalas Paulius pasakė: „Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Žydams 11:27). Nėra abejonės, kad Mozė niekada neužmiršdavo, jog Jehova yra tikrasis tautos Valdovas (Psalmių 89:1, 2). Koks puikus pavyzdys mums šiandien!

8. Kokį įsakymą Jehova davė Jozuei ir kodėl tai įsidėmėtina?

⁸ Kai pasirodė, kad prižiūrėti Izraelį vienam Mozei per sunku, Jehova suteikė savo dvasios 70-čiai vyresnių vyrų, kad jie padėtų jam teisti tautą (Skaičių 11:16-25). Vėliau kiekvienas miestas turėjo savo vyresnius vyrus. (Palygink Pakartoto Įstatymo 19:12; 22:15-18; 25:7-9.) Kai Mozė mirė, tautos vadu Jehova paskyrė Jozuę. Mes galime įsivaizduoti, kad gavęs šią privilegiją, Jozuė turėjo daug darbo. Tačiau Jehova pasakė jam, kad vieno dalyko jis niekada negali praleisti: „Teneatstoja šito įstatymo knyga nuo tavo burnos, bet apie tai mąstysi per dienas ir naktis, kad laikytumei ir darytumei visa, kas joje parašyta“ (Jozuės 1:8). Atkreipk dėmesį į tai, kad nors Jozuė turėjo 40-ties metų tarnybos patirtį, jis turėjo nenustoti skaityti Įstatymą. Mes taip pat turime studijuoti Bibliją ir atnaujinti savo protuose Jehovos įstatymus ir principus nepriklausomai nuo mūsų tarnybos trukmės ir nuo turimų privilegijų skaičiaus (Psalmių 118:111, 112).

9. Kas Izraelyje atsitiko teisėjų valdymo laikais?

⁹ Po Jozuės paeiliui valdė daugelis teisėjų. Deja, jiems valdant, izraelitai dažnai „darė, kas buvo pikta Viešpaties akivaizdoje“ (Teisėjų 2:11). Apie teisėjų periodą užrašas sako: „Anuo metu nebuvo Izraelyje karaliaus, bet kiekvienas tai darė, kas jam rodėsi gera“ (Teisėjų 21:25). Kiekvienas spręsdavo pats, kaip elgtis ir garbinti, ir istorija rodo, kad daugelis izraelitų priimdavo blogus sprendimus. Jie nukrypdavo į stabmeldystę ir kartais įvykdydavo baisius nusikaltimus (Teisėjų 19:25-30). Vis dėlto kai kurie parodė pavyzdinį tikėjimą (Žydams 11:32-38).

10. Kaip vyriausybė Izraelyje radikaliai pasikeitė Samuelio valdymo dienomis ir kas prie to privedė?

¹⁰ Paskutinio teisėjo, Samuelio, gyvenimo laikotarpiu Izraelis išgyveno vyriausybės krizę. Būdami priešiškai nusiteikusių aplinkinių tautų, valdomų karalių, įtakoje, izraelitai sugalvojo, kad jiems taip pat reikia karaliaus. Jie užmiršo, kad jie jau turi Karalių, kad jų vyriausybė yra teokratija. Jehova pasakė Samueliui: „Jie ne tave atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau“ (1 Samuelio 8:7). Jų pavyzdys primena mums, kaip lengva prarasti savo dvasinį požiūrį ir patekti mus supančio pasaulio įtakon. (Palygink 1 Korintiečiams 2:14-16.)

11. a) Kodėl galima sakyti, kad nepaisant pasikeitimo valdžioje, karalių valdomas Izraelis ir toliau liko teokratija? b) Kokį įsakymą Jehova davė Izraelio karaliams ir kokiu tikslu?

¹¹ Tačiau Jehova sutiko patenkinti izraelitų prašymą ir išrinko pirmuosius du jų karalius, Saulių ir Dovydą. Izraelis ir toliau buvo teokratija, valdoma Jehovos. Kad jo karaliai tai prisimintų, kiekvienas iš jų privalėjo pasidaryti nuosavą Įstatymo kopiją ir kasdien jį skaityti, „kad išmoktų bijoti Viešpaties [„Jehovos“, NW], savo Dievo, ir laikyti jo žodžius ir nutarimus, kurie įsakyti įstatyme. Tenepakyla jo širdis puikybėn prieš savo brolius“ (Pakartoto Įstatymo 17:19, 20). Taip, Jehova norėjo, kad turintys valdžią jo teokratijoje neaukštintų savęs ir kad jų veiksmai atspindėtų Jo Įstatymą.

12. Kokį ištikimybės pavyzdį paliko Dovydas?

¹² Karalius Dovydas turėjo išskirtinį tikėjimą Jehova, ir Dievas nutarė, kad jis bus pradininkas eilės karalių, kurių valdymas tęsis amžinai (2 Samuelio 7:16; 3 Karalių 9:5; Psalmių 88:29). Verta sekti Dovydo nuolankiu paklusnumu Jehovai. Jis pasakė: „Viešpatie [„O Jehova“, NW], dėl tavo galios linksminasi karalius, ir kaipgi smarkiai jis džiūgauja dėl tavo pagalbos!“ (Psalmių 20:1). Nors kartais Dovydas prasižengdavo dėl kūniško silpnumo, paprastai jis pasitikėdavo Jehovos, o ne savo jėga.

Neteokratiniai veiksmai ir pažiūros

13, 14. Kokie buvo kai kurie neteokratiški Dovydo įpėdinių veiksmai?

¹³ Ne visi izraelitų vadovai buvo tokie kaip Mozė ir Dovydas. Daugelis rodė baisią nepagarbą teokratinei tvarkai, leisdami neteisingą garbinimą Izraelyje. Netgi kai kurie ištikimi valdovai kartais pasielgdavo neteokratiškai. Labai tragiškai baigėsi Saliamonui, kuriam buvo suteikta didelė išmintis ir klestėjimas (3 Karalių 4:25, 29). Tačiau, ignoruodamas Jehovos įstatymą, jis vedė daug žmonų ir Izraelyje leido stabų garbinimą. Senatvėje Saliamono valdymas buvo aiškiai despotiškas (Pakartoto Įstatymo 17:14-17; 3 Karalių 11:1-8; 12:4).

¹⁴ Saliamono sūnus Roboamas susidūrė su reikalavimu palengvinti savo pavaldinių naštą. Užuot išsprendęs problemą švelniai, savo valdžią jis bandė įrodyti ginklu ir neteko 10-ties iš 12-os giminių (2 Kronikų 10:4-17). Pirmasis atskilusios dešimties giminių karalystės karalius buvo Jeroboamas. Norėdamas užtikrinti, kad jo karalystė niekada negalėtų prisijungti prie savo broliškos tautos, jis įvedė veršio garbinimą. Tai galbūt galėjo pasirodyti protingas žingsnis politiniu atžvilgiu, tačiau tai atskleidė akivaizdžią nepagarbą teokratijai (3 Karalių 12:26-30). Vėliau karalius Asa, savo ilgo gyvenimo, kurį jis praleido ištikimai tarnaudamas, pabaigoje leido išdidumui sugadinti savo reputaciją. Jis blogai pasielgė su pranašu, kuris pas jį atėjo su patarimu nuo Jehovos (2 Kronikų 16:7-11). Taip, netgi ilgalaikiams nariams kartais reikia patarimo.

Teokratijos pabaiga

15. Kaip, Jėzui būnant žemėje, žydų vadovai, kaip valdžios atstovai teokratijoje, buvo įvertinti blogai?

¹⁵ Kai Jėzus Kristus buvo žemėje, Izraelis tebebuvo teokratija. Liūdna, tačiau daugelis iš jo atsakingų vyresnių vyrų nebuvo dvasiškai nusiteikę. Jie tikrai neišsiugdė to nuolankumo, kurį parodė Mozė. Jėzus atkreipė dėmesį į jų sugedimą, kai jis pasakė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mato 23:2, 3).

16. Kaip pirmojo amžiaus žydų vadovai parodė, kad jie negerbė teokratijos?

¹⁶ Atidavę Jėzų į Pontijaus Piloto rankas, žydų vadovai parodė, kaip toli jie yra nuklydę nuo teokratinio paklusnumo. Pilotas apklausinėjo Jėzų ir padarė išvadą, kad jis yra nekaltas žmogus. Išvedęs Jėzų priešais žydus, Pilotas pasakė: „Štai jūsų karalius!“ Žydams triukšmingai reikalaujant Jėzaus mirties, Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“ (Jono 19:14, 15). Karaliumi jie pripažino cezarį, o ne Jėzų, ‛kuris atėjo Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardu’! (Mato 21:9).

17. Kodėl kūniškasis Izraelis nustojo būti teokratine tauta?

¹⁷ Atmesdami Jėzų, žydai atmetė teokratiją, nes jis turėjo būti pagrindinis asmuo ateities teokratiniuose planuose. Jėzus buvo karališkos kilmės Dovydo sūnus, kuris karaliaus amžinai (Izaijo 9:6, 7; Luko 1:33; 3:23, 31). Taigi kūniškasis Izraelis nustojo būti Dievo išrinktąja tauta (Romiečiams 9:31-33).

Nauja Teokratija

18. Kokia nauja teokratija gimė pirmajame amžiuje? Paaiškink.

¹⁸ Tačiau tai, kad Dievas atmetė kūniškąjį Izraelį, nereiškia, jog baigėsi teokratija žemėje. Per Jėzų Kristų Jehova įsteigė naują teokratiją. Tai buvo pateptųjų krikščionių susirinkimas, kuris faktiškai buvo nauja tauta (1 Petro 2:9). Apaštalas Paulius pavadino tai „Dievo Izraeliu“, ir galiausiai jo nariai atėjo „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Galatams 6:16; Apreiškimas 5:9, 10). Nors jie pakluso žmonių vyriausybėms, kurioms valdant jie gyveno, tačiau iš tikrųjų šios naujos teokratijos nariai buvo valdomi Dievo (1 Petro 2:13, 14, 17). Netrukus po to, kai gimė naujoji teokratija, kūniškojo Izraelio valdovai bandė jėga priversti kai kuriuos mokinius nustoti vykdyti jiems Jėzaus duotą įsakymą. Koks buvo atsakymas? „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:29). Tai tikrai teokratiškas požiūris!

19. Kodėl pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimas galėjo būti vadinamas teokratija?

¹⁹ Tačiau kaip veikė naujoji teokratija? Buvo Karalius, Jėzus Kristus, atstovaujantis Didžiajam Teokratui, Jehovai Dievui (Kolosiečiams 1:13). Nors Karalius buvo nematomas danguje, jo valdymas jo pavaldiniams buvo realus, ir jo žodžiai vadovavo jų gyvenimui. O matomai priežiūrai buvo paskirti dvasiškai paruošti vyresni vyrai. Jeruzalėje tokių vyrų grupė veikė kaip vadovaujančioji korporacija. Tai korporacijai atstovavo keliaujantys vyresnieji, tokie kaip Paulius, Timotiejus ir Titas. O kiekvienu susirinkimu rūpinosi vyresnių vyrų, arba vyresniųjų, korporacija (Titui 1:5). Iškilus sudėtingai problemai, vyresnieji pasitardavo su vadovaujančiąja korporacija arba vienu iš jos atstovų, pavyzdžiui, su Pauliumi. (Palygink Apaštalų darbai 15:2; 1 Korintiečiams 7:1; 8:1; 12:1.) Be to, kiekvienas susirinkimo narys prisidėjo prie teokratijos palaikymo. Už Rašto principų pritaikymą savo gyvenime kiekvienas buvo atsakingas Jehovai (Romiečiams 14:4, 12).

20. Ką galima pasakyti apie teokratiją poapaštališkaisiais laikais?

²⁰ Paulius perspėjo, kad po apaštalų mirties išsivystys atskilimas, kas iš tikrųjų ir įvyko (2 Tesalonikiečiams 2:3). Laikui bėgant, žmonių, vadinančių save krikščionimis, skaičius išaugo iki milijonų, o vėliau iki šimtų milijonų. Jie suformavo įvairias bažnytinės valdžios rūšis: hierarchinę, presbiterinę ir kongregacinę. Tačiau nei savo elgesiu, nei savo įsitikinimais šios bažnyčios neatspindėjo Jehovos valdymo. Jos nebuvo teokratijos!

21, 22. a) Kaip Jehova atkūrė teokratiją pabaigos laiku? b) Į kokius klausimus apie teokratiją bus atsakyta toliau?

²¹ Šios daiktų sistemos pabaigoje turėjo įvykti tikrųjų krikščionių atskyrimas nuo netikrųjų krikščionių (Mato 13:37-43). Tai įvyko 1919-aisiais, posūkio teokratijos istorijoje metais. Tuo metu išsipildė garsi Izaijo 66:8 (ŠvR) pranašystė: „Kas tai yra regėjęs, kas tai girdėjęs? Ar gali šalis užgimti per dieną? Ar galima tautą pagimdyti... iš karto?“ Atsakymas į šiuos klausimus buvo skambantis „taip!“. 1919 metais krikščionių susirinkimas ir vėl egzistavo kaip atskira „tauta“. Teokratinė „šalis“ iš tikrųjų gimė tarsi per vieną dieną! Pabaigos laikui einant link savo kulminacijos, šios naujos tautos organizacija buvo pertvarkyta taip, kad ji būtų kuo panašesnė į tą, kuri egzistavo pirmajame amžiuje (Izaijo 60:17). Bet ji visada buvo teokratija. Ji visada savo elgesiu ir tikėjimu atspindėjo Dievo įkvėptus Rašto įstatymus bei principus. Ir ji visada buvo atsidavusi pasodintam į sostą Karaliui, Jėzui Kristui (Psalmių 44:17; 71:1, 2).

²² Ar tu prisijungęs prie šios teokratijos? Ar tu joje užimi kokį nors atsakingą postą? Jeigu taip, ar tu žinai, ką reiškia veikti teokratiškai? Ar tu žinai, kokių žabangų reikia vengti? Paskutiniai du klausimai bus aptariami kitame straipsnyje.

Ar gali paaiškinti?

◻ Kas yra teokratija?

◻ Kokia prasme Izraelis buvo teokratija?

◻ Kokį reikalavimą Jehova įvedė tam, kad karaliams primintų, jog Izraelis yra teokratija?

◻ Kokia prasme krikščionių susirinkimas buvo teokratija ir kaip jis buvo organizuotas?

◻ Kokia teokratinė organizacija įsteigta mūsų laikais?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pontijaus Piloto akivaizdoje žydų valdovai palaikė cezarį, o ne Jehovos teokratiškai paskirtą Karalių