Radau kai ką geresnio už auksą

PAPASAKOJO ČARLSAS MILTONAS

Vieną dieną tėvas pasakė: „Leiskime Čarlį į Ameriką, kur pinigai auga ant medžių. Jis jų gaus ir atsiųs mums!“

ŽMONĖS iš tiesų manė, kad Amerikoje gatvės grįstos auksu. Gyvenimas Rytų Europoje tuomet buvo nepaprastai sunkus. Mano tėvai laikė nedidelį ūkį ir augino keletą karvių bei viščiukus. Elektros ir vidaus vandentiekio neturėjome. Bet tada niekas kaimynystėje to neturėjo.

Aš gimiau bemaž prieš 106 metus, 1893-iųjų sausio 1-ąją, Hošovčike. Mūsų kaimas buvo Galicijoje, tuometinės Austrijos ir Vengrijos imperijos provincijoje. Dabar Hošovčikas įeina į rytinę Lenkijos dalį; jis yra netoli Slovakijos ir Ukrainos sienos. Žiemos ten būdavo atšiaurios, sniego gilu. Būdamas septynerių, eidavau apie pusę kilometro iki užšalusio upelio, išsikirsdavau kirviu eketę ir pasemdavau vandens. Parnešdavau namo, o motina naudodavo jį valgiui virti bei švarai palaikyti. Drabužius ji skalbdavo upelyje, pasidėjusi ant didelių ledo gabalų, atstodavusių jai skalbimo lentą.

Hošovčike nebuvo mokyklų, bet aš išmokau kalbėti lenkiškai, rusiškai, slovakiškai bei ukrainietiškai. Buvome auklėjami Graikų stačiatikybės dvasia; be to, aš patarnaudavau prie altoriaus. Nors buvau dar visai jaunas, mane trikdė kunigų draudimas nevalgyti penktadieniais mėsos, juolab kad patys jie valgė.

Kai kurie mūsų draugai grįžo iš Jungtinių Valstijų užsidirbę pinigų, susiremontavo namus bei nusipirko įrenginių ūkiui. Dėl to tėvas ir prakalbo, jog reikėtų siųsti mane į Ameriką su keletu kaimynų, ketinančių vykti ten antrą kartą. Tai buvo 1907-aisiais, kai man suėjo 14.

Vienas Amerikoje

Netrukus buvau laive, ir per porą savaičių perplaukėme Atlantą. Tuomet reikėjo turėti 20 dolerių, kitaip mane būtų išsiuntę atgal į tėvynę. Turėjau 20 dolerių vertės sidabrinę monetą, todėl, kaip ir milijonai kitų, galėjau perkirsti Elio salą Niujorko įlankoje — Amerikos slenkstį. Pinigai, žinoma, ten ant medžių neaugo, ir gatvės nebuvo grįstos auksu. Iš tiesų daugelis jų visai nebuvo grįstos!

Mes sėdome į traukinį, vykstantį į Džonstauną (Pensilvanijos valstija). Su manimi atkeliavę vyrai jau buvo čia lankęsi ir žinojo pensioną, kuriame galėjau apsistoti. Mano planas buvo susirasti savo vyresniąją seserį; ji gyveno Džeromo miestelyje (Pensilvanija), esančiame, kaip vėliau sužinojau, vos už 25 kilometrų. Bet aš sakydavau Jeromas, o ne Džeromas, nes mano gimtąja kalba raidė „J“ tariama „J“. Niekas nebuvo girdėjęs apie Jeromą, taigi atsidūriau svetimoje šalyje, nemokėjau nė žodžio angliškai ir beveik neturėjau pinigų.

Kas rytą eidavau ieškoti darbo. Lauke prie įdarbinimo biuro išsirikiuodavo ilga laukiančiųjų eilė, bet pasamdydavo tik du ar tris. Todėl kasdien grįždavau į pensioną ir iš keleto vadovėlių mokydavausi anglų kalbos. Kartais gaudavau atsitiktinio darbo, tačiau mėnesiai bėgo ir mano pinigai beveik ištirpo.

Susitinku su artimaisiais

Kartą ėjau pro viename viešbutyje esantį barą netoli geležinkelio stoties. Nosį pakuteno malonus kvapas! Sumuštiniai, dešrainiai bei kiti gardumynai bare buvo duodami nemokamai, jeigu pirkdavai alaus, kurio didelė stiklinė kainavo penkis centus. Nors buvau nepilnametis, baro padavėjas pagailėjo manęs ir pardavė alaus.

Man bevalgant keletas vyrų atėję pranešė: „Greičiau gerkite savo alų! Atvyksta traukinys į Džeromą.“

„Jūs sakote, į Jeromą?“ — paklausiau.

„Ne, į Džeromą“, — pasakė vyras. Tada ir sužinojau, kur gyvena mano sesuo. Prie baro sutikau vyrą, kuris gyveno už trijų namų nuo jos! Taigi nusipirkau bilietą ir galiausiai susiradau savo seserį.

Mano sesuo su vyru laikė pensioną angliakasiams, ir aš apsigyvenau pas juos. Jie davė man darbo — prižiūrėti vandensiurblį, kuriuo iš kasyklos buvo siurbiamas vanduo. Kai tik siurblys sustodavo, turėdavau pašaukti mechaniką. Už dienos darbą gaudavau 15 centų. Paskui dirbau prie geležinkelio, plytinėje ir net draudimo agentu. Vėliau persikėliau į Pitsbergą pas savo brolį Stivą. Ten dirbome plieno gamykloje. Niekada neuždirbau pakankamai pinigų, kad galėčiau šiek tiek nusiųsti namo.

Šeima ir laidotuvės

Kartą eidamas į darbą pastebėjau jauną kambarinę; ji stovėjo prie namo, kuriame dirbo. Pagalvojau sau: ‛O, ji tikrai graži.’ Po trijų savaičių, 1917-aisiais, mudu su Helena jau buvome susituokę. Per kitus dešimt metų susilaukėme šešeto vaikų, vienas iš kurių mirė dar kūdikystėje.

1918-aisiais Pitsbergo tramvajų kompanija pasamdė mane vairuotoju. Netoli tramvajų parko buvo kavinė, kurioje galėdavome išgerti puodelį kavos. Kavinė priklausė dviem graikams, bet jiems, atrodo, ne tiek rūpėjo, kad tu ką nors užsisakytum, kiek papasakoti tau šį tą iš Biblijos. Aš klausdavau: „Ar norite įrodyti man, kad visas pasaulis blogas, ir tik judu — geri?“

„Na, pažvelkime į Bibliją!“ — sakydavo jie. Tačiau tuo metu jiems nepavyko manęs įtikinti.

Nelaimei, 1928-aisiais mano brangioji Helena susirgo. Kad vaikai būtų geriau prižiūrėti, nuvežiau juos pas seserį į Džeromą. Tuomet mano sesuo su vyru buvo nusipirkę ūkį. Dažnai lankydavau savo vaikus ir duodavau kas mėnesį pinigų nupirkti jiems maisto. Siųsdavau ir drabužių. Gaila, Helenos sveikata blogėjo, ir 1930-ųjų rugpjūčio 27-ąją ji mirė.

Jaučiausi vienišas ir sugniuždytas. Kai nuėjau pas kunigą susitarti dėl laidotuvių, jis pasakė: „Jūs nebepriklausote šiai bažnyčiai. Daugiau kaip metus nemokėjote mokesčių.“

Aš paaiškinau, kad mano žmona ilgai sirgo ir turėjau daugiau pinigų skirti savo vaikams, kad jie prisidėtų prie Džeromo bažnyčios išlaikymo. Kunigas nesutiko laidoti, kol nepasiskolinau 50 dolerių ir nesumokėjau visų mokesčių. Jis pareikalavo dar 15 dolerių už mišias; jos turėjo būti aukojamos mano žmonos sesers gyvenamojoje vietoje, kur draugai ir šeima ketino susirinkti atiduoti Helenai paskutinę pagarbą. Neturėjau iš kur gauti tų 15 dolerių, bet kunigas sutiko atlaikyti mišias, jeigu atiduosiu pinigus gavęs atlyginimą.

Iš uždirbtų pinigų reikėjo nupirkti vaikams batus bei mokyklinius drabužius. Maždaug po dviejų savaičių kunigas įlipo į mano vairuojamą tramvajų. „Tu tebesi man skolingas 15 dolerių“, — tarė jis. Paskui išlipdamas savo stotelėje dar pagrasino: „Nueisiu pas tavo darbdavį ir atsiimsiu pinigus iš tavo atlyginimo.“

Darbo dienos pabaigoje nuėjau pas darbdavį ir viską papasakojau. Nors jis buvo katalikas, tačiau pasakė: „Jeigu tas kunigas čia ateis, aš atvirai pareikšiu, ką apie jį galvoju!“ Tai padėjo man suvokti: kunigams reikia tik mūsų pinigų, bet jie niekada nemoko mūsų Biblijos.

Sužinau tiesą

Kitą kartą sėdėdamas kavinėje apie savo nuotykį su kunigu papasakojau tiems dviem graikams. Išėjo taip, kad pradėjau studijuoti su Biblijos Tyrinėtojais, kaip tada vadinosi Jehovos Liudytojai. Naktimis skaičiau Bibliją ir biblinę literatūrą. Sužinojau, kad Helena nesikankina skaistykloje, kaip buvo sakęs kunigas, bet miega mirties miegu (Jobo 14:13, 14; Jono 11:11-14). Aš tikrai radau kažką daug geresnio už auksą — radau tiesą!

Po poros savaičių, pirmą kartą apsilankęs Biblijos Tyrinėtojų sueigoje Garden teatre, Pitsberge, pakėliau ranką ir pasakiau: „Apie Bibliją šį vakarą sužinojau daugiau negu visus tuos metus lankydamas bažnyčią.“ Vėliau, jiems paklausus, kas norėtų kitą dieną eiti į skelbimo tarnybą, aš vėl pakėliau ranką.

Paskui, 1931-ųjų spalio 4-ąją, krikštydamasis parodžiau, jog pasiaukoju Jehovai. Per tą laiką išsinuomojau namą ir parsivežiau savo vaikus; be to, nusisamdžiau namų šeimininkę padėti juos prižiūrėti. Nors turėjau rūpintis šeima, nuo 1932-ųjų sausio iki 1933-iųjų birželio dalyvavau specialiojoje pagalbinėje tarnyboje: kas mėnesį praleisdavau po 50—60 valandų kalbėdamas kitiems apie Bibliją.

Maždaug tuomet ėmiau pastebėti vieną žavią jauną moterį, į darbą ir iš darbo vis važiuojančią mano vairuojamu tramvajumi. Mūsų žvilgsniai nuolat susitikdavo užpakalinio vaizdo veidrodyje. Taip susipažinau su Marija. Mudu susidraugavome ir 1936-ųjų rugpjūtį susituokėme.

1949-aisiais, turėdamas pakankamą darbo stažą, galėjau pasirinkti patogų darbo grafiką, leidusį man tarnauti pionieriumi (taip vadinasi visalaikiai tarnai). Mano jauniausioji duktė Džina pradėjo pionieriaus tarnybą 1945-aisiais, taigi tarnavome kartu. Vėliau Džina sutiko Semą Frendą, tarnavusį Betelyje, Jehovos Liudytojų pasauliniame biure Brukline (Niujorkas).a 1952 metais jie susituokė. Aš toliau dirbau pionieriumi Pitsberge ir vedžiau daug Biblijos studijų; vienu metu kas savaitę atskirai studijavau su 14 šeimų. 1958-aisiais išėjau į pensiją ir daugiau nebedirbau vairuotoju. Tada tarnauti pionieriumi pasidarė lengva, nes nebereikėjo kasdien po aštuonias valandas išbūti pasaulietiškame darbe.

1983-iaisiais Marija susirgo. Stengiausi rūpintis ja taip, kaip ji rūpinosi manimi beveik 50 metų. 1986-ųjų rugsėjo 14-ąją ji mirė.

Aplankau savo gimtąją vietą

1989-aisiais Džina ir Semas nusivežė mane į Lenkijoje vykusius kongresus. Aplankėme ir tą rajoną, kur užaugau. Kai ta pasaulio dalis atiteko rusams, jie pakeitė miestelių pavadinimus, o žmones ištrėmė į kitas šalis. Vienas mano brolis buvo ištremtas į Stambulą, o sesuo — į Rusiją. Kieno tik klausėme, mano kaimo pavadinimo niekas nebuvo girdėjęs.

Netoliese dunksantys kalnai man pasirodė pažįstami. Kai privažiavome arčiau, pradėjau atpažinti kitus tos vietovės požymius — kalvą, kelio išsišakojimą, bažnyčią, tiltą per upę. Staiga, savo nuostabai, pamatėme kelio rodyklę su užrašu „Hošovčikas“! Pasirodo, visai neseniai, susilpnėjus komunistų įtakai, buvo grąžinti senieji kaimų pavadinimai.

Mūsų namo nebebuvo, tik krosnis, kuria naudodavomės lauke, dar kyšojo iš žemės. Parodžiau į didelį medį ir pasakiau: „Pažvelkite į šį medį. Aš jį pasodinau prieš išvykdamas į Ameriką. Štai koks jis užaugo!“ Paskui aplankėme kapines, ieškojome savo šeimos narių vardų, bet nė vieno neradome.

Tiesa už viską svarbesnė

Kai 1993 metais mirė Džinos vyras, ji paklausė manęs, ar nenorėčiau, kad ji paliktų Betelį ir rūpintųsi manimi. Pasakiau jai, kad tai būtų blogiausia, ką ji padarytų, ir taip tebegalvoju iki šiol. Verčiausi pats, kol sulaukiau 102 metų amžiaus, bet paskui turėjau persikelti į slaugos namus. Vis dar tebesu Belevjaus susirinkimo Pitsberge vyresnysis, o broliai atvažiuoja ir nuveža mane sekmadieniais į sueigas Karalystės salėje. Nors dabar negaliu daug skelbti, tebesu silpnasveikačių pionierių sąraše.

Metams bėgant Sargybos bokšto bendrija rengė specialias prižiūrėtojų lavinimo mokyklas, ir man buvo malonu jas lankyti. Praėjusių metų gruodį klausiau susirinkimo vyresniesiems skirtos Karalystės tarnybos mokyklos programos. Šių metų balandžio 11-ąją Džina nuvežė mane į Kristaus mirties Minėjimą — šventę, kurią didžiai branginu ir nuo 1931-ųjų kasmet dalyvauju.

Kai kurie iš studijavusiųjų su manimi Bibliją dabar yra vyresnieji, kiti — misionieriai Pietų Amerikoje, o kiti jau seneliai ir tarnauja Dievui kartu su savo vaikais. Trys mano paties vaikai — Meri Džein, Džonas ir Džina — ir daug jų vaikų bei vaikaičių ištikimai tarnauja Jehovai Dievui. Meldžiu, kad ateityje ir kita mano duktė bei likusieji mano vaikaičiai ir provaikaičiai taptų Dievo garbintojais.

Dabar, jau turėdamas 105 metus, aš vis skatinu kiekvieną studijuoti Bibliją ir kalbėti kitiems apie tai, ko išmoksta. Aš esu įsitikinęs, kad laikydamiesi prie Jehovos niekada nenusivilsime. Jūs irgi galite džiaugtis kažkuo geresniu už pragaištantį auksą — tiesa, leidžiančia turėti brangius santykius su mūsų Gyvybės Davėju, Jehova Dievu.

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kai vairavau tramvajų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Prie slaugos namų, kuriuose dabar gyvenu

[Iliustracija 27 puslapyje]

Kelio rodyklė, kurią radome 1989-aisiais