Įtikti Jehovai yra mano didžiausias rūpestis
PAPASAKOJO TEODORAS NERAS
Mano kameros durys atsidarė ir pareigūnas pašaukė: „Kuris čia Neras?“ Kai pasakiau, jog tai aš, jis įsakė: „Stokis. Netrukus tau bus įvykdytas mirties nuosprendis.“ Tai atsitiko karo stovykloje Korinte, Graikijoje, 1952-aisiais. Kodėl mano gyvybė staiga pakibo ant plauko? Prieš paaiškindamas papasakosiu apie savo kilmę.
APIE 1925-uosius mano tėvas susipažino su Biblijos Tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai). Jis greitai tapo vienu iš jų ir savo tikėjimą perdavė kitiems aštuoniems broliams bei seserims. Jie visi priėmė Biblijos tiesą. Įtikėjo ir jo tėvai. Paskui jis vedė, ir 1929-aisiais Agrinione (Graikija) gimiau aš.
Graikijai tai buvo vargo metai! Pirmiausia dėl to, kad valdė žiaurus diktatorius generolas Metaksas. Paskui, 1939-aisiais, kilo Antrasis pasaulinis karas ir netrukus šalį užėmė nacistai. Siautė ligos ir badas. Ištinusius negyvus kūnus išveždavo mažais karučiais. Blogis pasaulyje tapo akivaizdus; taip pat buvo aišku, kad labai reikia Dievo Karalystės.
Gyvenimas paaukotas tarnybai
1942-ųjų rugpjūčio 20-ąją grupei mūsiškių susirinkus į sueigą už Salonikų, pirmininkaujantysis prižiūrėtojas parodė į britų karo lėktuvus, metančius ant miesto bombas, ir pabrėžė, kaip mes buvome apsaugoti klausydami paraginimo ‛neapsileisti lankyti savųjų susirinkimo’ (Žydams 10:25). Tą kartą mes susirinkome jūros pakrantėje ir aš buvau vienas iš besiruošiančiųjų krikštytis. Išbridę iš vandens, sustojome į gretą, o krikščionys broliai ir seserys giedojo giesmę, girdami mus už apsisprendimą. Tai buvo nepamirštama diena!
Netrukus po to man su kitu jaunuoliu lankant žmones po namus, mus suėmė policininkai ir nusivedė į nuovadą. Norėdami pabrėžti, kad esame laikomi komunistais ir kad mūsų skelbimo darbas uždraustas, jie sumušė mus ir pasakė: „Idiotai, Jehova yra tas pats kaip Stalinas!“
Tada Graikijoje siautė pilietinis karas ir labai plito antikomunistinė karštligė. Kitą dieną buvome vedami pro savo namus surakintomis rankomis kaip nusikaltėliai. Bet tai buvo tik išbandymų pradžia.
Tikėjimo išbandymai mokykloje
1944-ųjų pradžioje, man tebesimokant mokykloje, Salonikai vis dar buvo užimti nacistų. Vieną dieną Graikų stačiatikių kunigas, mūsų religijos mokytojas, pasakė man, kad bus tikrinama, ką aš išmokau per pamoką. „Jis nėra krikščionis stačiatikis“, — pasakė kiti vaikai.
„O kas gi jis?“ — paklausė mokytojas.
„Aš esu Jehovos Liudytojas“, — atsakiau.
„Vilkas avių tarpe“, — sušuko jis ir čiupęs mane kirto per veidą.
‛Ar įmanoma, — galvojau sau, — kad avis muštų vilką?’
Po kelių dienų apie 350 iš mūsų skirtu laiku susėdome prie stalų pietauti. Prižiūrėtojas tarė: „Neras pasakys maldą.“ Aš mintinai pakartojau „Tėve mūsų“ — maldą, kurios Jėzus išmokė savo pasekėjus, kaip užrašyta Mato 6:9-13. Tai nepatiko prižiūrėtojui ir jis iš savo vietos piktai paklausė: „Kodėl kalbėjai tokią maldą?“
„Todėl kad esu Jehovos Liudytojas“, — atsakiau. Tuomet jis irgi griebė mane ir trenkė per skruostą. Vėliau tą dieną kitas mokytojas pasišaukė mane į savo kabinetą ir pasakė: „Tu šaunuolis, Nerai, tvirtai laikykis savo tikėjimo ir nepasiduok.“ Tą vakarą mano tėvas padrąsino mane šiais apaštalo Pauliaus žodžiais: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Timotiejui 3:12).
Baigęs vidurinę mokyklą, turėjau nuspręsti, kuo užsiimsiu. Kadangi Graikijoje vyko pilietinis karas, mano krikščioniškas neutralumas irgi buvo išbandytas (Izaijo 2:4; Mato 26:52). Galiausiai 1952-ųjų pradžioje aš atsisakiau imti ginklą tuo sunkiu Graikijos istorijos laikotarpiu, todėl buvau nuteistas 20 metų kalėti.
Krikščioniško neutralumo išbandymas
Kalėdamas Mesolongiono ir Korinto karo stovyklose, turėjau progą paaiškinti karo vadams, jog Biblijos išlavinta mano sąžinė neleidžia man kariauti už politinius reikalus. „Aš jau esu Jėzaus karys“, — pareiškiau ir nurodžiau 2 Timotiejui 2:3. Kai mane paragino apsigalvoti, pasakiau, jog apsisprendžiau ne staiga, o rimtai viską apsvarstęs ir turėdamas omenyje savo pasiaukojimą Dievui vykdyti jo valią.
Dėl to man teko atlikti priverstinius darbus, 20 dienų valgyti tik kas antrą dieną ir miegoti ant cementinių grindų kameroje, kurios plotis nesiekė metro, o ilgis dviejų metrų. Šia kamera dalijausi dar su dviem Liudytojais! Būtent tuo laiku Korinto stovykloje mane pašaukė ir pasakė, jog būsiu nubaustas mirtimi.
Mums einant į bausmės vykdymo vietą, pareigūnas paklausė: „Ar nieko nepasakysi?“
„Nieko“, — atsakiau.
„Ar nenori parašyti savo šeimai?“
„Ne, — pakartojau. — Jie jau žino, kad čia man gali būti įvykdyta mirties bausmė.“
Mes pasiekėme kiemą ir man liepė stotis prie sienos. Tada, užuot nurodęs kareiviams šauti, pareigūnas įsakė: „Veskite jį į vidų.“ Tai buvo spektaklis — mano apsisprendimo išbandymas.
Vėliau mane išsiuntė į Makroniso salą, kur negalėjau turėti jokios literatūros, išskyrus Bibliją. Trylika Liudytojų buvo laikomi mažame name atskirai nuo maždaug 500 kriminalinių nusikaltėlių. Vis dėlto mes slapta gaudavome literatūros. Pavyzdžiui, vieną dieną man atsiuntė loukoúmia (mėgstami saldainiai) dėžutę. Prižiūrėtojai taip troško paragauti loukoúmia saldainių, kad nepastebėjo apačioje paslėpto Sargybos bokšto. „Kareiviai valgė loukoúmia, o mes ‛valgėme’ Sargybos bokštą!“ — pasakė vienas Liudytojas.
Mus pasiekė tada neseniai išleista knyga „Ką religija padarė žmonijai?“, ir vienas Liudytojas kalinys, mokėjęs anglų kalbą, ją išvertė. Visi kartu, slapta susirinkę į sueigas, studijavome ir Sargybos bokštą. Kalėjimas mums buvo mokykla, galimybė stiprinti savo dvasingumą. Ypač džiaugėmės žinodami, kad mūsų ištikimybė patinka Jehovai.
Paskutinė mano įkalinimo vieta buvo Tirintas Peloponeso rytuose. Čia pastebėjau vieną sargybinį, atidžiai stebintį, kaip vedu Biblijos studijas kitam kaliniui. Kokia staigmena buvo po daugelio metų Salonikuose susitikti tą sargybinį — jau Liudytoją! Vėliau vienas jo sūnus buvo išsiųstas į kalėjimą ne kaip sargybinis, o kaip kalinys. Jis kalėjo dėl tos pačios priežasties kaip ir aš.
Atnaujinta veikla laisvėje
Nors buvau nuteistas 20 metų, iškalėjau tik trejus. Išleistas nusprendžiau gyventi Atėnuose. Tačiau netrukus susirgau pleuritu ir buvau priverstas grįžti į Salonikus. Du mėnesius nesikėliau iš lovos. Vėliau sutikau žavią merginą, vardu Kula, ir 1959-ųjų gruodį mudu susituokėme. 1962 metais ji pradėjo tarnauti pioniere (taip vadinami Jehovos Liudytojų visalaikiai tarnai). Po trejų metų ir aš įsitraukiau į pionieriaus darbą.
1965-ųjų sausį buvome paskirti dirbti rajoninį darbą — lankyti susirinkimus ir stiprinti juos dvasiškai. Tą vasarą turėjome privilegiją pirmą kartą aplankyti didelį srities kongresą; tai buvo Vienoje (Austrija). Jis labai skyrėsi nuo kongresų, slapta rengtų Graikijos miškuose esant mūsų veiklai uždraustai. 1965-ųjų pabaigoje mus pakvietė tarnauti į Jehovos Liudytojų filialą Atėnuose. Tačiau dėl pablogėjusios kai kurių mano giminaičių sveikatos 1967-aisiais turėjome grįžti į Salonikus.
Rūpindamiesi šeimos poreikiais, ir toliau buvome labai užimti evangelizacijos darbu. Kartą, kalbėdamasis su savo pusbroliu Kostu, apibūdinau jam Dievo organizacijos grožį ir jos rodomą meilę, vienybę bei paklusnumą Dievui. Jis pasakė: „Tai būtų labai puiku, jeigu tik Dievas egzistuotų.“ Jis priėmė mano pasiūlymą ištyrinėti, ar Dievas egzistuoja, ar ne. Užsiminiau, kad ruošiamės dalyvauti tarptautiniame Jehovos Liudytojų kongrese Niurnberge, Vokietijoje, 1969-ųjų rugpjūtį. Jis paklausė, ar negalėtų vykti kartu; be to, norėjo važiuoti ir jo draugas Alekas, su kuriuo studijavome Bibliją.
Niurnbergo kongresas buvo nepaprastas reginys! Jis vyko milžiniškame stadione, kur Hitleris švęsdavo savo karines pergales. Didžiausias dalyvių skaičius buvo 150000, ir per visą programą labai jautėsi Jehovos dvasia. Netrukus po to Kostas ir Alekas pasikrikštijo. Dabar abu tarnauja krikščionių vyresniaisiais, o jų šeimų nariai irgi yra Liudytojai.
Aš pradėjau studijuoti su viena besidominčia ponia. Jos vyras pasakė norįs ištyrinėti mūsų įsitikinimus, ir greitai pranešė man, jog pasikvietė pokalbio kažkokį poną Saką, Graikų stačiatikių teologą. Tas vyras norėjo pateikti mums abiem keletą klausimų. Ponas Sakas atėjo su vienu kunigu. Vyras, pas kurį lankėmės, pradėjo žodžiais: „Pirmiausia norėčiau paklausti pono Sako trijų dalykų.“
Rodydamas Biblijos vertimą, kuriuo naudojomės diskutuodami, tas vyras paklausė: „Visų pirma, ar tai tikroji, ar Liudytojų Biblija?“ Ponas Sakas atsakė, kad tai autoritetingas vertimas, ir jis dar pavadino Jehovos Liudytojus „Biblijos mylėtojais“.
Tas vyras teiravosi toliau: „Antrasis klausimas: ar Jehovos Liudytojai dori žmonės?“ Jis išties norėjo žinoti, su kokiais žmonėmis ėmė draugauti jo žmona. Teologas atsakė, kad jie tikrai dori žmonės.
„Trečiasis klausimas, — tęsė vyras, — ar Jehovos Liudytojai yra apmokami tarnai?“ „Ne“, — atsakė teologas.
„Aš gavau atsakymus į savo klausimus ir apsisprendžiau“, — užbaigė vyras. Paskui jis tęsė Biblijos studijas ir greitai tapo krikštytu Jehovos Liudytoju.
Įdomus, patenkinantis gyvenimas
1976-ųjų sausį vėl ėmiau tarnauti rajono prižiūrėtoju. Po šešerių metų turėjau privilegiją pradėti skelbti Graikijoje naujai — liudyti gatvėje. Paskui 1991-ųjų spalį mudu su žmona tapome specialiaisiais pionieriais. Po keleto mėnesių man buvo atliktas keturgubas širdies šuntavimas; laimei, viskas baigėsi sėkmingai. Dabar mano sveikata palyginti gera, ir vėl galiu imtis visalaikio skelbėjo tarnybos. Aš taip pat tarnauju vyresniuoju viename Salonikų susirinkime ir esu vietinio Ryšių su ligoninėmis komiteto, besirūpinančio kitų sveikatos poreikiais, narys.
Kai apmąstau savo gyvenimą, suvokiu, koks pasitenkinimas yra daryti tai, kas patinka mūsų dangiškajam Tėvui. Man malonu, kad prieš daugelį metų priėmiau jo viliojantį kvietimą: „Mano sūnau, būk išmintingas ir pradžiugink mano širdį, kad galėčiau atsakyti tam, kuris man priekaištauja“ (Patarlių 27:11, Brb red.). Mano širdis tikrai džiūgauja, kai matau visame pasaulyje vis daugiau nuoširdžių žmonių įsiliejant į Jehovos organizaciją. Išlaisvinti žmones per Biblijos tiesą ir taip suteikti jiems viltį gyventi amžinai teisingame naujajame pasaulyje tikrai yra privilegija! (Jono 8:32; 2 Petro 3:13)
Mes visada stengiamės padrąsinti jaunus Jehovos tarnus siekti visalaikės tarnybos ir atiduoti Jehovai savo laiką bei jėgas. Pasitikėti Jehova ir suvokti, kaip nepaprastai malonu yra džiuginti jo širdį, — tai pats prasmingiausias gyvenimas! (Patarlių 3:5; Ekleziasto 12:1)
[Iliustracijos 21 puslapyje]
(Iš kairės į dešinę)
Dirbu Betelio virtuvėje 1965-aisiais
Sakau kalbą 1970-aisiais, kai mūsų skelbimo veikla buvo uždrausta
Su savo žmona 1959-aisiais
[Iliustracija 23 puslapyje]
Su savo žmona Kula