Nuo imperatoriaus garbinimo prie tikrojo garbinimo

PAPASAKOJO ISAMU SUGIURA

Nors 1945 metais tapo aišku, kad Japonija pralaimi Antrąjį pasaulinį karą, mes buvome tvirtai įsitikinę, jog kamikadzės („dieviškasis vėjas“) suduos smūgį priešui ir jį nugalės. Pavadinimas „kamikadzė“ kilo nuo audrų, kurios prie Japonijos pakrantės 1274 ir 1281 metais sunaikino didžiąją dalį besiveržiančio Mongolijos karo laivyno ir taip privertė jį atsitraukti.

TODĖL, kai imperatorius Hirohitas 1945 metų rugpjūčio 15-ąją paskelbė tautai, kad Japonija pasidavė Jungtinėms Pajėgoms, milijonų jam atsidavusių žmonių viltys žlugo. Tuomet aš buvau moksleivis, ir mano viltys sudužo taip pat. ‛Jeigu imperatorius nėra gyvasis Dievas, tai kas yra Dievas? — norėjau sužinoti. — Kuo turėčiau pasitikėti?’

Iš tikrųjų Japonijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare man ir tūkstančiams kitų japonų suteikė galimybę pažinti tikrąjį Dievą Jehovą. Bet prieš papasakojant, ką turėjau pakeisti, leiskite man paaiškinti apie savo religinį išsiauklėjimą.

Religinė įtaka vaikystėje

Aš gimiau 1932 metų birželio 16-ąją Nagojos mieste ir buvau jauniausias iš keturių brolių. Mano tėvas buvo miesto matininkas. Motina buvo pamaldi Tenrikijo, sintoizmo sektos, tikinčioji, o vyriausias brolis įgijo dvasinį išsilavinimą, kad taptų Tenrikijo mokytoju. Mudu su motina buvome ypač artimi, todėl ji vesdavosi mane į garbinimo sueigas.

Aš buvau pratinamas nulenkti galvą ir melstis. Tenrikijo religija mokė tikėti kūrėją, vardu Tenri O no Mikoto, bei dešimt kitų žemesnių dievybių. Jos nariai gydė tikėjimu bei pabrėžė tarnavimą kitiems ir savo įsitikinimų skleidimą.

Aš buvau labai smalsus berniukas. Mane žavėjo mėnulis ir nesuskaičiuojamos žvaigždės nakties danguje; aš troškau sužinoti, kiek toli yra nusidriekusi erdvė. Man buvo įdomu stebėti, kaip mažyčiame plotelyje už namo auga mano pasodinti baklažanai ir agurkai. Stebint gamtą, stiprėjo mano tikėjimas Dievu.

Karo metai

Mokslo metai pradinėje mokykloje nuo 1939 iki 1945 metų sutapo su Antruoju pasauliniu karu. Imperatoriaus garbinimas, kaip svarbi sintoizmo religijos dalis, buvo ypač pabrėžiamas mūsų švietimo programoje. Mums skiepijo šušin — tai buvo moralinis auklėjimas su nacionalistiniais ir militaristiniais elementais. Vėliavos pakėlimo ceremonijos, valstybės himno giedojimas, imperinio mokymo dekretų studijavimas bei imperatoriaus nuotraukos pagerbimas — visa tai buvo mūsų mokyklos kasdienybė.

Mes eidavome ir į vietinę sintoizmo šventyklą melsti Dievo pergalės imperijos armijai. Du mano broliai tarnavo kariuomenėje. Kadangi buvau išauklėtas šovinistine bei religine dvasia, mane džiugindavo naujienos apie Japonijos armijos laimėjimus.

Nagoja buvo Japonijos aviacijos pramonės centras, todėl tapo pagrindiniu JAV oro pajėgų smarkių antpuolių taikiniu. Dieną bombonešiai B-29, skrisdami išsirikiavę 9000 metrų aukštyje virš miesto, numesdavo šimtus tonų bombų ant gamyklų rajonų. Naktį prožektoriai bombonešius apšviesdavo net 1300 metrų aukštyje. Pastoviai vykdant oro antpuolius, padegamosios bombos gyvenamosiose vietovėse sukeldavo nesibaigiančius gaisrus. Per paskutinius devynis karo mėnesius vien Nagojoje buvo 54 oro antskrydžiai, sukėlę daug skausmo ir nusinešę per 7700 gyvybių.

Netrukus karo laivai pradėjo bombarduoti dešimt pakrantės miestų, o žmonės ėmė kalbėti apie galimą Jungtinių Valstijų lėktuvų nusileidimą prie Tokijo. Moterys ir berniukai buvo mokomi kovoti bambukinėmis ietimis, kad apgintų šalį. Mūsų šūkis buvo „Ičioku Sougiokusai“, tai yra „Verčiau prarasti 100 milijonų [gyvybių], negu pasiduoti“.

Vieno 1945 metų rugpjūčio 7 dienos laikraščio antraštė skelbė: „Naujo tipo bomba numesta ant Hirosimos.“ Po dviejų dienų tas pats ištiko ir Nagasakį. Tai buvo atominės bombos; vėliau mums buvo pranešta, kad iš viso jos nusinešė daugiau kaip 300000 gyvybių. Vėliau, rugpjūčio 15 dieną, besibaigiant apmokymams su mediniais ginklais, išgirdome imperatoriaus kalbą — jis pranešė apie Japonijos kapituliaciją. Tikrai manėme, kad laimėsime, tačiau dabar buvome sugniuždyti!

Įsižiebia nauja viltis

Okupuoti Amerikos kariuomenės, palaipsniui pripažinome, kad karą laimėjo Jungtinės Valstijos. Japonijoje buvo įvesta demokratija bei patvirtinta nauja konstitucija, kuri garantavo garbinimo laisvę. Gyvenimo sąlygos buvo baisios, trūko maisto, todėl 1946 metais nuo pusbadžiavimo mirė mano tėvas.

Tuo pat metu mano mokykloje pradėta mokyti anglų kalbos, o radijo stotis NHK ėmė transliuoti pašnekesių laidą anglų kalba. Ištisus penkerius metus kasdien su knyga rankoje klausiausi šios populiarios laidos. Tai sužadino svajonę kada nors nuvykti į Jungtines Valstijas. Nusivylęs sintoizmo ir budizmo religijomis, pradėjau manyti, kad tiesą apie Dievą galbūt rasiu Vakarų religijose.

1951-ųjų balandžio pradžioje sutikau Graciją Gregori, Sargybos bokšto bendrijos misionierę. Nagojos geležinkelio stotyje ji siūlė anglišką Sargybos bokštą ir biblinę brošiūrą japonų kalba. Man paliko įspūdį jos nuolankumas dirbant šį darbą. Aš paėmiau abu leidinius ir noriai sutikau studijuoti Bibliją. Pažadėjau po kelių dienų ateiti pas ją į namus.

Traukinyje, atsisėdęs į savo vietą, pradėjau skaityti Sargybos bokštą. Mano dėmesį patraukė pirmasis įžanginio straipsnio žodis — „Jehova“. Niekada anksčiau nebuvau girdėjęs šio vardo. Netikėjau jį rasiąs mažame anglų—japonų kalbų žodynėlyje, kurį turėjau su savimi, bet jis ten buvo! „Jehova..., Biblijos Dievas.“ Dabar galėjau pažinti krikščionybės Dievą!

Per pirmąjį apsilankymą misionierių namuose sužinojau apie biblinę kalbą, kurią po kelių savaičių turėjo sakyti Natanas H. Noras, tuometinis Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentas. Jis lankėsi Japonijoje su savo sekretoriumi Miltonu Henšeliu ir ruošėsi atvykti į Nagoją. Nors mano Biblijos pažinimas buvo ribotas, kalba labai patiko, malonu buvo bendrauti su misionieriais bei kitais dalyviais.

Studijuodamas su Gracija, maždaug per du mėnesius sužinojau pagrindines tiesas apie Jehovą, Jėzų Kristų, išpirką, Šėtoną Velnią, Armagedoną ir žemiškąjį Rojų. Geroji naujiena apie Karalystę buvo tai, ko aš ieškojau. Pradėjęs studijuoti, ėmiau lankytis ir susirinkimo sueigose. Man patiko ta draugiška atmosfera susirinkimuose, kur misionieriai nesivaržydami bendravo su japonais ir sėdėjo su mumis ant tatamių (pintų šiaudinių kilimėlių).

1951-ųjų spalį Japonijoje, Osakos mieste, Nakanošimos viešojoje salėje buvo surengta pirmoji rajono asamblėja. Tuo metu visoje Japonijoje buvo mažiau kaip 300 Liudytojų; vis dėlto apie 300 žmonių susirinko į asamblėją, tarp jų maždaug 50 misionierių. Aš netgi trumpai dalyvavau programoje. Tai, ką pamačiau ir išgirdau, man paliko tokį įspūdį, kad širdyje nusprendžiau tarnauti Jehovai visą gyvenimą. Kitą dieną buvau pakrikštytas šiltame vandenyje šalia įsikūrusios viešosios pirties.

Pionieriškos tarnybos džiaugsmas

Aš troškau tapti pionieriumi (taip vadinami visalaikiai Jehovos Liudytojų tarnai), tačiau jaučiausi įpareigotas padėti išlaikyti savo šeimą. Sukaupęs drąsą ir pasakęs viršininkui apie savo troškimą, aš nustebau išgirdęs: „Džiaugsiuosi galėdamas bendradarbiauti su tavimi, jei tai suteiks tau laimės.“ Aš galėjau tedirbti porą dienų per savaitę ir padėti savo motinai išlaikyti namus. Jaučiausi tarsi paukštis, išleistas iš narvelio.

Gerėjant sąlygoms, 1954 metais rugpjūčio 1-ąją aš pradėjau pionierišką tarnybą teritorijoje šalia Nagojos geležinkelio stoties, kelios minutės kelio nuo tos vietos, kur pirmą kartą sutikau Graciją. Po kelių mėnesių gavau paskyrimą tarnauti specialiuoju pionieriumi Bepu mieste, esančiame vakarinėje Kiusiu saloje. Cutomu Miura buvo paskirtas mano partneriu.a Tuo metu visoje saloje nebuvo nė vieno Jehovos Liudytojų susirinkimo, tačiau šiuo metu šimtai jų pasiskirstę 22 rajonuose!

Naujojo Pasaulio pojūtis

Kai brolis Noras 1956 metų balandį vėl apsilankė Japonijoje, jis paprašė manęs garsiai perskaityti keletą pastraipų iš angliško Sargybos bokšto. Man nepaaiškino, kodėl, tačiau po kelių mėnesių gavau laišką, kviečiantį mokytis 29-oje Gileado misionierių mokyklos klasėje. Tad tų metų lapkritį išvykau jaudinančion kelionėn į Jungtines Valstijas; taip išsipildė mano sena svajonė. Pora mėnesių, praleistų su didele Bruklino Betelio šeima, sustiprino mano tikėjimą matomąja Jehovos organizacija.

1957-ųjų vasarį brolis Noras nuvežė mus — tris studentus į Gileado mokyklos stovyklą Pietų Lansinge, Niujorko valstijos šiaurinėje dalyje. Per tuos penkis mėnesius, praleistus Gileado mokykloje, mokydamasis iš Jehovos Žodžio ir gyvendamas nuostabioje aplinkoje su kitais studentais, aš jaučiausi tarsi žemės Rojuje. Dešimt iš 103 studentų, tarp jų ir aš, gavome paskyrimus į Japoniją.

Branginu savo užduotis

Kai 1957 metų spalį sugrįžau į Japoniją, čia buvo maždaug 860 Liudytojų. Gavau paskyrimą keliaujamajam darbui kaip rajono prižiūrėtojas, tačiau prieš tai Adrianas Tompsonas Nagojoje kelias dienas mane mokė šio darbo. Mano rajonas prasidėjo nuo Simidzu miesto prie Fudzijamos kalno ir baigėsi Sikoku sala; jis apėmė tokius didelius miestus kaip Kiotas, Osaka, Kobė ir Hirosima.

1961 metais mane paskyrė srities prižiūrėtoju. Reikėdavo keliauti nuo sniegu nuklotos šiaurinės Hokaido salos iki subtropinės Okinavos salos ir netgi dar toliau iki Išigakio salų netoli Taivano — iš viso apie 3000 kilometrų.

1963 metais mane pakvietė į Gileado mokyklos dešimties mėnesių kursus Bruklino Betelyje. Kursų metu brolis Noras pabrėžė, kad svarbu turėti tinkamą požiūrį į darbo užduotis. Jis pasakė, jog valyti tualetus yra tiek pat svarbu, kaip ir dirbti biure. Jeigu tualetai nebus švarūs, tai turės įtakos visai Betelio šeimai ir jos darbui. Vėliau vienas iš mano darbų Japonijos Betelyje buvo tualetų valymas, ir aš prisimindavau tą patarimą.

Grįžęs į Japoniją, vėl buvau paskirtas keliaujamajam darbui. Po poros metų, 1966-aisiais, vedžiau Džiunko Ivasaki, specialiąją pionierę, tarnavusią Macujės mieste. Loidas Beris, tuometinis Japonijos filialo prižiūrėtojas, pasakė jaudinančią vestuvių kalbą. Po to Džiunko prisidėjo prie manęs keliaujamajame darbe.

1968 metais mūsų užduotis pasikeitė, nes buvau pakviestas į Tokijo filialą dirbti vertėju. Kadangi trūko gyvenamųjų kambarių, reguliariai važinėdavau iš Tokijo Sumidos kvartalo, o Džiunko tarnavo specialiąja pioniere vietiniame susirinkime. Tuo metu filialui reikėjo didesnių patalpų. Todėl 1970 metais Numadzu mieste, netoli nuo Fudzijamos kalno, buvo nupirktas žemės sklypas. Ten pradėta statyti trijų aukštų spaustuvė bei gyvenamasis namas. Prieš prasidedant statyboms, keletas namų, stovinčių žemės sklype, buvo panaudoti Karalystės tarnybos mokyklai, kurioje mokomi susirinkimo prižiūrėtojai. Man buvo suteikta privilegija būti instruktoriumi, o Džiunko gamino besimokantiesiems maistą. Jaudinausi matydamas šimtus krikščionių, specialiai mokomų tarnybos.

Vieną vakarą gavau skubią telegramą. Motina gulėjo ligoninėje ir buvo mažai vilčių, kad išgyvens. Įsėdau į greitąjį traukinį, važiuojantį į Nagoją, ir nuskubėjau pas ją. Nors mama buvo be sąmonės, visą naktį išbuvau šalia. Ji mirė anksti rytą. Grįždamas į Numadzu, negalėjau sulaikyti ašarų, prisiminęs, kokius sunkius laikus teko pergyventi mamai, nepamiršau ir jos meilės man. Jei tokia bus Jehovos valia, aš vėl išvysiu ją prisikėlusią.

Greitai patalpos Numadzu mieste pasidarė mažos. Todėl Ebinoje buvo nupirkta 18 akrų žemės ir 1978 metais prasidėjo naujo filialo komplekso statybos. Dabar visą sklypo plotą užima gamybinis pastatas ir gyvenamieji, taip pat daugiau kaip 2800 vietų Asamblėjų salė. Šių metų pradžioje buvo baigti paskutiniai priestatai — du 13-os aukštų gyvenamieji pastatai ir penkių aukštų garažas. Dabar mūsų Betelio šeimą sudaro 530 narių, tačiau praplėstose patalpose bus galima apgyvendinti apie 900.

Daugybė priežasčių džiaugtis

Apima jaudulys, kai matau besipildančią Biblijos pranašystę — kuomet ‛iš mažutėlio tampa galingiausia tauta’ (Izaijo 60:22). Atsimenu, kad 1951 metais vienas mano brolis paklausė: „Kiek Japonijoje yra Liudytojų?“

„Apie 260“, — atsakiau.

„Ir tai viskas?“ — paklausė jis niekinamu tonu.

Atsimenu, mąsčiau: ‛Laikas parodys, kiek žmonių Jehova patrauks prie savo garbinimo šioje sintoizmo ir budizmo šalyje.’ Ir Jehova atsakė! Šiandieną Japonijoje jau nėra nepaskirtų skelbti teritorijų, o tikrųjų garbintojų skaičius yra daugiau kaip 222000 žmonių 3800 susirinkimų!

44 mano gyvenimo metai, praleisti visalaikėje tarnyboje, — 32 iš jų su savo mylima žmona — buvo ypač laimingi. 25 iš jų aš tarnavau Betelio vertimo skyriuje. 1979 metų rugsėjį mane pakvietė būti Japonijos Jehovos Liudytojų filialo komiteto nariu.

Man yra privilegija ir palaima bent kiek padėti nuoširdiems, taiką mylintiems žmonėms tapti Jehovos garbintojais. Daugelis pasielgė taip kaip ir aš — užuot garbinę imperatorių, ėmė šlovinti vienintelį tikrąjį Dievą Jehovą. Aš nuoširdžiai trokštu dar daugeliui padėti pereiti į pergalingą Jehovos pusę ir gauti amžinąjį gyvenimą taikiame naujajame pasaulyje (Apreiškimas 22:17).

[Išnaša]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Imperatoriaus garbinimas buvo pagrindinė mokyklinio auklėjimo dalis

[Šaltinio nuoroda]

The Mainichi Newspapers

[Iliustracija 29 puslapyje]

Niujorke su broliu Frencu

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su žmona Džiunko

[Iliustracija 31 puslapyje]

Dirbu Vertimo skyriuje