Kai puola ginkluoti plėšikai

IKOJYJE, puikiame Vakarų Afrikoje esančiame priemiestyje, didžiuliai namai tampa tvirtovėmis. Daugelis pastatų apsupti trijų metrų aukščio tvoromis, užsibaigiančiomis smaigais, dantytais stiklais arba spygliuotos vielos vijomis. Prie masyvių vartų, apsaugotų skląsčiais, grotomis, grandinėmis bei spynomis, budi sargyba. Langai grotuoti. Miegamuosius nuo likusios namo dalies skiria plieninės užtvaros. Naktį iš aptvarų paleidžiami didžiuliai Elzaso aviganiai bei rotveileriai. Ryškios šviesos išsklaido tamsą ir, kai viskas tvarkoje, tyliai pypsi kompiuterizuotos apsaugos sistemos.

Niekas neabejoja, kad reikia apsaugoti savo namus. Laikraščių antraštėse guodžiamasi: „Ginkluoti grobikai apiplėšinėja visuomenę“; „Plėšikai darosi nesutramdomi“; „Panika, kai gatvės gaujos užgrobia [miesto rajoną]“. Tokia padėtis yra daugelyje šalių. Kaip išpranašauta Biblijoje, mes iš tikrųjų gyvename kritiškais laikais (2 Timotiejui 3:1, NW).

Nusikalstamumas, įskaitant ginkluotą plėšikavimą, auga visame pasaulyje. Vyriausybės vis mažiau pajėgia arba nebenori apsaugoti savo piliečių. Kai kuriose šalyse negausi ir menkai ginkluota policija yra nepakankamai aprūpinta, kad atsilieptų į pagalbos šauksmą. Dauguma pašalinių stebėtojų visai nelinkę kištis.

Aukos negali pasikliauti policijos ar visuomenės pagalba ir turi rūpintis savimi pačios. Krikščionių vyresnysis iš vienos besivystančios šalies pasakė: „Jei pakelsi triukšmą, plėšikai tave suluošins arba užmuš. Užmiršk apie pagalbą iš šalies. Puiku, jei pagalba ateina, tačiau nesitikėk ir nesišauk jos, nes taip tik prisidarysi bėdos.“

Apsauga ir Dievo Žodis

Nors krikščionys nėra pasaulio dalis, jie gyvena pasaulyje (Jono 17:11, 16). Taigi, kaip ir kiekvienas žmogus, jie imasi saikingų saugumo priemonių. Tačiau, kitaip negu daugelis netarnaujančių Jehovai žmonių, Dievo tauta stengiasi apsisaugoti nepažeisdama krikščioniškų principų.

Kai kuriose Afrikos šalyse žmonės elgiasi priešingai; stengdamiesi apsisaugoti nuo apiplėšimo, jie užsiiminėja magija. Burtininkas padaro pjūvį kliento rieše, krūtinėje arba nugaroje. Tada žaizdelė patrinama magiškais vaistais, ištariama keletas užkeikimų ir žmogus mano esąs apsaugotas nuo plėšikų antpuolio. Kiti savo namuose laiko amuletus arba stebuklingus vaistus, tikėdamiesi, kad taip „apsidraudusius“ plėšikai paliks ramybėje.

Tikrieji krikščionys neturi nieko bendra su jokia magija. Biblijoje smerkiamos visos spiritizmo formos ir tai teisinga, nes tokie užsiėmimai gali atvesti žmones prie sąlyčio su demonais, smurto iniciatoriais žemėje (Pradžios 6:2, 4, 11). Biblijoje atvirai sakoma: „Nežyniaukite ir neburkite“ (Kunigų 19:26, Brb red.).

Kai kurie žmonės, žūtbūt siekdami saugumo, įsigyja šautuvus. Tačiau krikščionys rimtai priima Jėzaus pasakytus žodžius: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Dievo tauta ‛perkala savo kalavijus į noragus’ ir neperka šautuvų, kad apsisaugotų nuo plėšikavimo ar užpuolimo (Michėjo 4:3).

O kaip dėl ginkluotos apsaugos? Tai būtų asmeniško apsisprendimo dalykas, atsimenant, kad taip šautuvas įduodamas į kito asmens rankas. Ko darbdavys tikėsis iš sargo, jei ateis plėšikas? Argi jis nesitikės, kad sargas nušaus vagį, jeigu to reikėtų saugomiems žmonėms ir nuosavybei apginti?

Krikščionių nuostatą atsisakyti magijos bei ginklų kaip apsaugos priemonių Dievo nepažįstantieji gali laikyti neprotinga. Tačiau Biblija mus užtikrina: „Kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus“ (Patarlių 29:25, Brb red.). Jehova apsaugo savo tautą kaip visumą, bet jis nesikiša kiekvienu atveju, kad apgintų savo tarnus nuo apiplėšimo. Jobas buvo ypač atsidavęs, tačiau Dievas leido plėšikams pagrobti jo naminius gyvulius ir atimti gyvybę tarnams (Jobo 1:14, 15, 17). Dievas leido patirti „pavojus nuo plėšikų“ ir apaštalui Pauliui (2 Korintiečiams 11:26). Vis dėlto Dievas moko savo tarnus gyventi pagal principus, kurie sumažina apiplėšimo riziką. Be to, jis suteikia jiems žinių, kurios padeda reaguoti į plėšikų pasikėsinimą taip, kad sužalojimo tikimybė būtų mažesnė.

Sumažinti apiplėšimo grėsmę

Vienas išmintingas vyras prieš daug metų pastebėjo: „Turtuoliui jo turtai neleidžia užmigti“ (Ekleziasto 5:11, Brb red.). Kitaip tariant, tie, kurie turi daug turtų, gali būti taip susirūpinę, kad bijodami juos prarasti iš nerimo neužmiega.

Taigi vienas būdas ne tik sumažinti nerimą, bet ir apiplėšimo grėsmę yra vengti kaupti brangius daiktus. Įkvėptas apaštalas rašė: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jono 2:16). Tie patys troškimai, kurie vienus žmones pastūmėja pirkti brangius daiktus, kitus pastūmėja vogti. Kieno nors „gyvenimo puikybė“ irgi gali būti vilionė tiems, kurie pripratę plėšti.

Be pastangų nepatraukti dėmesio, kita priemonė apsisaugoti nuo apiplėšimo — tai parodyti, kad esi tikrasis krikščionis. Jei rodai meilę kitiems, sąžiningai elgiesi ir esi veiklus krikščioniškoje tarnyboje, savo bendruomenėje gali pelnyti doro, pagarbos verto asmens reputaciją (Galatams 5:19-23). Tokia krikščionio reputacija gali apsaugoti daug labiau negu ginklas.

Kai įsiveržia ginkluoti plėšikai

Tačiau ką turėtum daryti, jei plėšikams pavyksta įeiti į namus ir tu susiduri su jais. Prisimink, kad tavo gyvybė svarbesnė už turtus. Jėzus Kristus pasakė: „Nesipriešink piktam žmogui, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori... paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą“ (Mato 5:39, 40).

Tai išmintingas patarimas. Nors krikščionys nėra įpareigoti suteikti nusikaltėliams informacijos apie turtą, tikėtina, jog plėšikai gali labiau įtūžti, jei pajus pasipriešinimą, nepakankamą toleranciją ar apgaulę. Daugelis jų yra „visiškai praradę dorovės pojūtį“ ir lengvai išprovokuojami elgtis piktai ir negailestingai (Efeziečiams 4:19, NW).

Samuelis gyvena daugiabučiame name. Plėšikai užblokavo pastatą ir ėjo grobdami iš vieno buto į kitą. Samuelis girdėjo šūvius, durų daužymą ir žmonių riksmus, verksmą bei dejones. Pabėgti buvo neįmanoma. Samuelis paliepė žmonai ir trims sūnums klauptis ant grindų, iškelti rankas, užsimerkti ir laukti. Kai plėšikai įsiveržė, Samuelis kalbėjo su jais nuleidęs akis, žinodamas, kad jei žiūrės į veidus, jie gali pagalvoti, jog juos vėliau atpažins. „Įeikite, — pasakė jis, — imkite, ką tik norite. Galite imti viską. Mes esame Jehovos Liudytojai ir jums nesipriešinsime.“ Tai plėšikus suglumino. Paskiau gal per kokią valandą grupelėmis vis ateidinėjo ginkluoti vyrai — iš viso 12. Nors jie pagrobė brangenybes, pinigus ir elektroninę įrangą, šeima nebuvo sumušta nei sukapota mačetėmis kaip kiti tame name. Samuelio šeima dėkojo Jehovai už savo gyvybes.

Tai rodo, jog plėšikavimo aukos, kai iš jų pareikalaujama pinigų ar daiktų, nesipriešindamos gali sumažinti sužalojimo tikimybę.a

Kartais apsauga nuo sužalojimo gali būti krikščionio liudijimas. Kai plėšikai įsiveržė į Adėjaus namus, jis jiems pasakė: „Žinau, — jums sunku, dėl to ir užsiimate šiuo darbu. Kaip Jehovos Liudytojai, mes tikime, jog ateis diena, kai kiekvienas turės pakankamai maisto sau ir savo šeimai. Valdant Dievo Karalystei visi gyvens taikiai ir laimingai.“ Tai susilpnino plėšikų agresyvumą. Vienas iš jų pasakė: „Atleiskite, kad įsiveržėme į jūsų namus, bet turite suprasti, kad mes alkani.“ Nors jie pagrobė Adėjaus turtą, jo paties ir jo šeimos nepalietė.

Išlikti ramiam

Esant pavojingoms aplinkybėms išlikti ramiam nėra lengva, ypač kai plėšikai nusiteikę bauginimais priversti savo aukas paklusti. Mums padės malda. Jehova gali išgirsti mūsų pagalbos šauksmą, net jei jis tylus ir trumpas. Biblija mus užtikrina: „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą“ (Psalmių 34:15, Brb red.). Jehova girdi mus ir gali suteikti mums išminties elgtis ramiai visokiomis aplinkybėmis (Jokūbo 1:5).

Be maldos, kita priemonė išlikti ramiam yra išankstinis apsisprendimas, ką apiplėšiamas darysi ir ko nedarysi. Be abejo, aplinkybių iš anksto numatyti neįmanoma. Tačiau patartina turėti omenyje principus, lygiai kaip ir išmintinga žinoti saugaus elgesio taisykles, kai esi liepsnojančiame pastate. Išankstinis apgalvojimas padeda išlikti ramiam, išvengti panikos ir nepatirti sužalojimų.

Dievo požiūris į plėšikavimą yra aiškiai suformuluotas: „Aš, Viešpats, mėgstu teisingumą, nekenčiu plėšikavimo“ (Izaijo 61:8, Brb red.). Jehova įkvėpė savo pranašą Ezechielį plėšikavimą priskirti prie labai sunkių nuodėmių (Ezechielio 18:18). Tačiau toje pačioje Biblijos knygoje parodoma, jog Dievas gailestingai atleis asmenims, kurie atgailauja ir atiduoda, ką išplėšę (Ezechielio 33:14-16).

Nors krikščionys gyvena nusikaltimų kamuojamame pasaulyje, jie džiaugiasi viltimi gyventi valdant Dievo Karalystei, kai plėšikavimų daugiau nebebus. Apie tą laiką Biblijoje sakoma: „Tuomet kiekvienas [Dievo tautos žmogus] sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu ir nebus, kas gąsdintų, nes kareivijų Viešpaties burna yra tai kalbėjusi“ (Michėjo 4:4).

[Išnaša]