Sukliudyta apiplėšimui Vakarų Afrikoje

Papasakojo Eunikė Eibu

„Ginkluoti plėšikai planavo savo antpuolį tą dieną, kai paprastai mūsų namuose vykdavo Susirinkimo knygos studijos. Mes plačiai atveriame savo vartus broliams, seserims ir besidomintiems asmenims. Turbūt plėšikai žinojo mūsų įpročius ir sueigų laiką. Iš tiesų žinome, kad jie kitur pasivogė automobilį ir atvažiavo laukti prie mūsų vartų tą dieną ir tuo laiku, kai vykdavo knygos studijos.

Taip susiklostė, kad tą savaitę kaip tik lankėsi rajono prižiūrėtojas. Vietoje sueigos mūsų namuose susirinkome Karalystės salėje. Po to dar buvo vyresniųjų sueiga. Kaip paprastai, aš su vaikais būčiau ėjusi namo, bet mano vyras, vyresnysis, paprašė mus jo palaukti. Jis pasakė ilgai neužtruksiąs. Taigi mes laukėme.

Paskui paaiškėjo, kad neužsiveda automobilis. Rajono prižiūrėtojas su mano vyru nepajėgė jo pataisyti. Mechanikas, kurį pasikvietėme, irgi negalėjo nieko padaryti.

Vaikai turėjo eiti namo. Po kurio laiko išėjau ir aš. Namus pasiekiau apie dešimtą valandą. Ir vaikai, ir aš į mūsų aptvertą teritoriją grįžome ne automobiliu, todėl atidaryti didžiųjų vartų nereikėjo.

Įėjusi į miegamąjį išgirdau labai garsų šūvį. Norėjau išsiaiškinti, kas atsitiko. Bandžiau skambinti į policiją, bet telefonas neveikė. Nubėgau laiptais žemyn ir užrakinau plienines lauko duris, paskiau nuskubėjau ir užrakinau vidines duris. Išjungiau šviesas. Vaikai sukėlė paniką, bet aš liepiau jiems nurimti. Kartu pasimeldėme Jehovai dėl apsaugos. Tuo tarpu mano vyras vis dar buvo prie Karalystės salės ir iš visų jėgų stengėsi užvesti automobilį.

Pažvelgiau pro langą ir pamačiau gatvėje, už vartų, gulintį žmogų. Atrodė, jog plėšikai pasišalino, tad paėmiau sužeistą žmogų į savo automobilį ir skubiai nuvežiau į ligoninę. Tai buvo rizikinga, bet turėjau kažką daryti. Liūdna, tačiau kitą dieną jis mirė.

Nepaisant tos tragedijos, viskas galėjo būti žymiai blogiau. Dėl rajono prižiūrėtojo apsilankymo knygos studijų mūsų namuose nebuvo. Dėl to, kad sugedo automobilis, visa mūsų šeima negrįžo namo kartu. Mano vyras, kurį plėšikai, be abejo, būtų sučiupę, negrįžo namo iki vėlumos. Tą naktį šie bei kiti įvykiai klostėsi mūsų naudai.

Jehova — mūsų priebėga ir tvirtovė. Kaip sakoma Rašte: ‛Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargas’“ (Psalmių 126:1).