Stengiausi pasirodyti „tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis“

PAPASAKOJO ANDRĖ SOPA

Įsižiebęs II pasaulinis karas sukėlė neapsakomas žudynes bei neviltį. Tarnaudamas signalininku Vokietijos karo laivyne prie Narviko (Norvegija), savo akimis mačiau žmonių žiaurumą. Naktimis fiordų priedangoje grožėdamasis nepaprasta šiaurės pašvaiste, rimtai susimąstydavau apie gyvenimą. Buvau tikras, jog tokių dalykų Kūrėjas nėra atsakingas už beprotišką karą.

GIMIAU 1923-iaisiais Lasoto kaimelyje (dabar Lenkija) netoli Čekijos sienos; užaugau neturtingo ūkininko šeimoje. Mano tėvai buvo uolūs katalikai, taigi religija mūsų gyvenime buvo labai svarbi. Tačiau savo religija ėmiau abejoti gana anksti. Mūsų kaime gyveno trys protestantų šeimos ir visos buvo katalikų atstumtos. Negalėjau suprasti kodėl. Mokykloje mus mokė katekizmo. Bet kartą paprašęs kunigo išaiškinti Trejybę, vietoj atsakymo gavau dešimt kirčių lazda. Būdamas 17-kos dar labiau nusivyliau bažnyčia. Per porą mėnesių vienas po kito mirė mano motinos tėvai ir jai neužteko pinigų sumokėti bažnyčiai už dvejas laidotuves. Ji paklausė kunigo, ar negalėtų sumokėti vėliau. „Tavo tėvai juk turėjo įvairių daiktų, — atsakė jis. — Parduok juos ir turėsi pinigų laidotuvėms.“

Keletą metų prieš tai, Hitleriui atėjus į valdžią 1933-iaisiais, mums buvo uždrausta kalbėti lenkiškai; turėjome kalbėti vokiškai. Atsisakiusieji ar nesugebantys išmokti šios kalbos per laiką dingdavo: juos, kaip mums sakė vėliau, išsiųsdavo į koncentracijos stovyklas. Net mūsų kaimas gavo vokišką Griunflyso pavadinimą. Sulaukęs 14 metų mokyklos nebelankiau, bet nepriklausydamas Hitlerio jaunimo organizacijai negalėjau rasti darbo. Galiausiai mane pasamdė kalvio padėjėju. Prasidėjus karui, bažnyčioje buvo meldžiamasi už Hitlerį ir vokiečių kariuomenę. Man buvo įdomu, ar panašios maldos už pergalę sakomos ir kitoje kovojančioje pusėje.

Tarnyba Vokietijos karo laivyne

1941-ųjų gruodį parsisamdžiau į Vokietijos karo laivyną ir 1942-ųjų pradžioje buvau pasiųstas tarnauti žvalgybiniame Norvegijos pakrančių laive. Mes patruliuodavome tarp Tronheimo ir Oslo: lydėdavome laivus su armijos daliniais, ginkluote ar kroviniais. Plaukiodamas netyčia nugirdau du jūreivius kalbant apie Biblijoje išpranašautą pasaulio pabaigą. Bijodami kalbėti atvirai, jie vis dėlto pasakė man, kad jų tėvai bendrauja su Jehovos Liudytojais, tačiau juodu nesekė tėvų pavyzdžiu. Taip pirmą kartą išgirdau apie Jehovos Liudytojus.

Baigiantis karui, buvome britų paimti į nelaisvę, o vėliau perduoti amerikiečiams, kad šie grąžintų mus Vokietijon. Daugelio iš mūsų namai dabar atsidūrė sovietų teritorijoje, todėl mus išsiuntė į Lijavano kalinių stovyklą šiaurinėje Prancūzijoje dirbti anglių kasyklose. Ėjo 1945-ųjų rugpjūtis. Atsimenu, vieno savo sargybinio prancūzo pasiteiravau, kokia jo religija? „Katalikų“, — atsakė jis. Aš irgi buvau katalikas, tad paklausiau, ką mudu vienas kitam padarėme? „Kad ir norėsi, nesuprasi. Taip jau yra“, — tarė jis. Man atrodė kvaila, kad tos pačios religijos žmonės turi kovoti tarpusavyje ir žudyti vienas kitą.

Šviesos spindulys anglių kasykloje

Pačią pirmąją dieną kasykloje, be kitų vietinių angliakasių, sutikau Evansą Emiotą, kuris pasidalijo su manimi sumuštiniais. Jis buvo kilęs iš Ohajo (JAV), bet jau daug metų gyveno Prancūzijoje. Evansas kalbėjo man apie pasaulį be karo. Jo geranoriškumas stebino mane. Nors jis buvo amerikietis, man, vokiečiui, nejautė jokio priešiškumo. Kitą kartą mudu susitikome tik 1948-ųjų pradžioje; tuomet jis davė man bukletą „Taikos kunigaikštis“. Pagaliau sužinojau apie gerumą mylintį ir karo nekenčiantį Dievą — tokį Dievą, kokį įsivaizdavau stebėdamas šiaurės pašvaistę. Pasiryžau surasti religiją, kuri to moko. Tačiau Evansas dirbo kitoje kasyklos vietoje ir negalėjau jo susitikti. Norėdamas sužinoti ką nors daugiau apie bukletą, kalinių stovykloje aplankiau įvairias religines grupes, tačiau veltui.

Galiausiai 1948-ųjų balandį mane išleido iš kalinių stovyklos ir galėjau ieškotis darbo. Kitą sekmadienį, savo nuostabai, išgirdau gatvėje varpelį. Kaip apsidžiaugiau pamatęs Evansą! Jis ėjo su būreliu Jehovos Liudytojų, nešančių skelbimo lentas su užrašytu viešosios kalbos pavadinimu. Varpeliu skambino Marso Lerua, dabartinis Prancūzijos filialo komiteto narys. Mane supažindino su vokiškai kalbančiu lenku Jozefu Kulčaku, už savo tikėjimą kalėjusiu koncentracijos stovyklose. Jis pakvietė mane ateiti tą vakarą į sueigą. Mažai tesupratau, kas buvo sakoma, bet kai visi dalyviai pakėlė rankas, savo kaimyno paklausiau kodėl. „Tai tie, kurie kitą savaitę vyks į Diunkerką skelbti.“ „Ar galiu prisidėti?“ — paklausiau. „Žinoma!“ — atsakė jis. Taigi kitą sekmadienį skelbiau po namus. Nors ne visi sutiktieji buvo malonūs, aš džiaugiausi ir netrukus ėmiau skelbti reguliariai.

Mokausi tvardytis

Po kurio laiko Liudytojai pradėjo skelbti barakuose, kur gyveno buvę kaliniai vokiečiai. Man nebuvo lengva, nes visi gerai žinojo mano karštą būdą. Jeigu kas nors iš manęs pasišaipydavo, pagrasindavau jam: „Elkis atsargiau, o tai turėsi bėdos.“ Kartą skelbdamas kasykloje vienam išjuokusiajam Jehovą net sudaviau.

Tačiau Jehovos padedamas sugebėjau pakeisti savo charakterį. Vieną dieną, mums skelbiant šiuose barakuose, būrys pasigėrusių vyrų ėmė nemandagiai elgtis su kai kuriais Liudytojais. Žinodami mano ūmų būdą, kartu buvę broliai bandė mane sulaikyti, tačiau vienas iš tų vyrų grėsmingai žengė link manęs ir jau vilkosi švarką. Nulipęs nuo dviračio, padaviau jį jam ir susikišau rankas į kišenes. Vyras taip nustebo, kad išklausė mane. Pasakiau jam eiti namo ir išsimiegoti, o paskui apsilankyti viešosios kalbos sueigoje. Iš tikrųjų 15.00 val. jis jau buvo ten! Galiausiai žinią priėmė apie 20 buvusių kalinių. Aš pasikrikštijau 1948-ųjų rugsėjį.

Labai užsiėmęs, bet patenkintas

Mano pareiga buvo rūpintis skelbimo teritorija bei ieškoti vietų viešosioms kalboms sakyti. Dėl to savo mažu motociklu kartais nukeliaudavau po 50 kilometrų, o paskui atidirbdavau paskutinę pamainą kasyklose. Savaitgaliais važiuodavome į teritoriją autobusu ir pakeliui vis išleisdavome po vieną kalbėtoją ir du ar keturis skelbėjus. Didesniuose miestuose radę tinkamą vietą sudėdavome į krūvą savo lagaminus ir taip padarydavome kalbėtojo tribūną. Norėdami pakviesti žmonių, dažnai nešiodavome skelbimo lentas su užrašyta viešosios kalbos tema.

1951 metais sutikau vieną Liudytoją iš Reimso, Žanetę Šofur. Įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio ir po metų, 1952-ųjų gegužės 17-ąją, susituokėme. Persikėlėme į Pekankurą, angliakasių miestą netoli Dujės. Tačiau greitai pablogėjo mano sveikata. Man nustatė silikozę, kvėpavimo takų ligą, kuria susergama dirbant kasyklose; bet jokio kito darbo susirasti negalėjau. Todėl kai per tarptautinį kongresą Niurnberge (Vokietija) 1955-aisiais mūsų paprašė padėti mažam Keilio, nedidelio miestelio prie Reino, susirinkimui, nebuvo kliūčių atsisakyti. Ten tada buvo tik 45 skelbėjai. Per kitus septynerius darbo šiame susirinkime metus skelbėjų skaičius padidėjo iki 95.

Naujos tarnybos privilegijos

Sutvirtėjus Keilio susirinkimui, paprašėme Bendrijos leidimo tarnauti Prancūzijoje specialiaisiais pionieriais. Savo didžiai nuostabai, buvome paskirti į Paryžių. Aštuoni tarnybos mėnesiai čia buvo kupini džiaugsmo. Mudu su Žanete turėjome galimybę vesti 42 Biblijos studijas. Penki mūsų studijuotojai buvo pakrikštyti tuo metu, o kiti 11 priėmė tiesą vėliau.

Kadangi gyvenome Lotynų kvartale, susitikdavome nemaža Sorbonos universiteto profesorių. Nebedirbantis filosofijos profesorius, gydantis tikėjimu, studijavo Bibliją ir galiausiai tapo Jehovos Liudytoju. Kartą pokalbį apie Bibliją pradėjau su vienu statybos inžinieriumi, palaikiusiu artimus ryšius su jėzuitais. Jis atėjo į mūsų namus trečią valandą po pietų ir išbuvo iki dešimtos valandos vakaro. Po pusantros valandos, mūsų nuostabai, jis vėl sugrįžo. Jis kalbėjosi su vienu jėzuitu ir šis negalėjo atsakyti į jo klausimus apie Biblijos pranašystes. Pirmą valandą ryto jis išėjo namo, tačiau septintą valandą vėl buvo pas mus. Per laiką jis irgi tapo Jehovos Liudytoju. Toks tiesos troškimas buvo didelis paskatinimas mums su žmona.

Kurį laiką tarnavęs Paryžiuje, buvau pakviestas tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju rytinėje Prancūzijoje. Buvo labai džiugu lankyti prancūziškuosius bei vokiškuosius susirinkimus ir stiprinti brolius. Lankydamas Rombaso susirinkimą Lotaringijoje, susitikau Stanislasą Ambroščaką. Šis lenkas per karą tarnavo sąjungininkų povandeniniame laive ir kovojo Norvegijos vandenyse. Nors plaukiojome ta pačia jūra, buvome priešiškose pusėse. Dabar kaip broliai abu atsidavę tarnavome mūsų Dievui Jehovai. Kitą kartą kongrese Paryžiuje netikėtai atpažinau vieną vyrą. Tai buvo stovyklos šiaurinėje Prancūzijoje, kur kalėjau, viršininkas. Kaip džiaugėmės galėdami bendradarbiauti tame kongrese! Dievo Žodžio galia buvusius priešus padaro broliais ir artimais draugais!

Gaila, kad po 14 keliaujamosios tarnybos metų nebegalėjau tęsti šio darbo dėl pablogėjusios sveikatos. Tačiau mudu su žmona buvome pasiryžę kiek galėdami toliau tarnauti Jehovai. Susiradome būstą bei darbą Miulūze, rytinėje Prancūzijoje, ir tapome pionieriais (visalaikiais evangelistais).

Metams bėgant patyriau daug džiaugsmo ir prisidėdamas prie Karalystės salių statybos. 1985-aisiais mane paprašė organizuoti statybininkų grupę vykdyti projektams rytinėje Prancūzijoje. Iš įgudusių meistrų bei išmokytų savanorių sudarėme brigadą, kuri pastatė ir atnaujino daugiau kaip 80 salių ir pritaikė jas Jehovai garbinti. Koks buvau laimingas, kai 1993 metais pastatėme Asamblėjų salę bei penkias Karalystės sales Prancūzijos Gvianoje, Pietų Amerikoje!

Pirmyn, nepaisant išbandymų

Tikrai galiu pasakyti, kad daugiau kaip per 50 savo teokratinės veiklos metų turėjau daug džiaugsmo bei tarnybos privilegijų. Gaila, mano brangi žmona, su kuria pragyvenau 43 metus, 1995-aisiais mirė. Nors labai liūdėjau, — ir iki šiol tebeliūdžiu, — Jehova suteikia man jėgų; be to, dvasiniai broliai bei seserys myli ir palaiko mane, todėl skausmas laikui bėgant mažėja.

Vis dar aiškiai atsimenu vieno pateptojo brolio žodžius, pasakytus 1963-iaisiais Miuncheno asamblėjoje, Vokietijoje. „Andrė, — pasakė jis, — nesižvalgyk nei dešinėn, nei kairėn. Broliai koncentracijos stovyklose ištvėrė mėginimus. Mums reikia eiti tuo pačiu keliu. Niekada neturime savęs gailėti. Taigi pirmyn!“ Visada tai turėjau omenyje. Dabar, kai dėl silpnos sveikatos bei senatvės nebegaliu tiek daug darbuotis kaip anksčiau, mane nuolat guodžia žodžiai iš Žydams 6:10: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“ Tarnystė Jehovai yra pati didžiausia privilegija. Kaip ir prieš 50 metų, mano tikslas tebėra pasirodyti „tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis“ (2 Timotiejui 2:15).

[Iliustracija 22 puslapyje]

Tokiu laivu plaukiojau Norvegijos fiorduose

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su dviračiu skelbimo tarnyboje šiaurės Prancūzijoje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Sukrauti lagaminai būdavo viešosios kalbos sakytojo tribūna

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Su žmona Žanete 1952-aisiais per mūsų vestuves