Džiaukis „tikruoju gyvenimu“

JEHOVA DIEVAS įdiegė žmogui amžinybės sampratą (Ekleziasto 3:11). Žmonės jaučiasi bejėgiai prieš mirtį, tačiau kartu nenumaldomai trokšta gyventi.

Šventoji Biblija, Dievo įkvėptas Žodis, suteikia mums tvirtą viltį (2 Timotiejui 3:16). Jehova, kurio pagrindinė savybė — meilė, kūrė žmogų ne tam, kad šis, gebėdamas suvokti amžinybės idėją, būtų pasmerktas gyventi vos keliasdešimt metų. Dievas ne toks, kad kurtų žmones kentėti. Mes nebuvome sukurti kaip „gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui“ (2 Petro 2:12).

Sukurdamas Adomą ir Ievą su įgimtu amžinybės pojūčiu, Jehova Dievas padarė kažką „labai gera“ — davė jiems galimybę gyventi amžinai (Pradžios 1:31). Liūdna, bet pirmoji pora piktnaudžiavo laisva valia ir nepakluso aiškiam Kūrėjo draudimui, todėl prarado pradinį tobulumą. Dėl to ji mirė, o netobulumą bei mirtį perdavė savo palikuonims (Pradžios 2:17; 3:1-24; Romiečiams 5:12).

Biblijoje aiškiai nurodoma, koks gyvenimo tikslas ir ką reiškia mirtis. Štai joje sakoma, kad kape „nebus jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio žinojimo, jokios išminties“ ir kad mirusieji „nebežino nieko“ (Ekleziasto 9:5, 10). Kitaip tariant, mirusieji yra mirę. Nemirtingos sielos doktrina — nebiblinė, taigi mirusiųjų būklė nėra kokia nors didelė paslaptis (Pradžios 3:19; Psalmių 146:4; Ekleziasto 3:19, 20; Ezechielio 18:4, Brb red.).a

Dievas turėjo tikslą; jis padarė žemę „ne be reikalo“. Jis sukūrė ją, kad „joje gyventų“ tobuli žmonės rojaus sąlygomis. Jis nekeičia savo tikslo (Izaijo 45:18, Šventasis Raštas, vertė A. Vėlius; Malachijo 3:6). Norėdamas jį įgyvendinti, Dievas siuntė į žemę savo Sūnų. Jėzus Kristus liko ištikimas iki mirties ir tapo priemone žmonijai iš nuodėmės bei mirties išpirkti. Jėzus pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Labai seniai Dievas pažadėjo sukurti „naują dangų ir naują žemę“ (Izaijo 65:17; 2 Petro 3:13). Jo sprendimu, maža ištikimų krikščionių grupė gyvens danguje. Kartu su Jėzumi Kristumi jie sudarys vyriausybę. Ta vyriausybė Biblijoje vadinama „dangaus karalyste“, arba „Dievo karalyste“, ir ji tvarkys ‛visa, kas žemėje’ (Mato 4:17; 12:28; Efeziečiams 1:10; Apreiškimas 5:9, 10; 14:1, 3). Sunaikinęs visokią bedievybę bei išvalęs žemę, Dievas įkurs teisią naują žmonių visuomenę, arba „naują žemę“. Tai bus žmonės, kuriuos Dievas apsaugos per artėjantį šios blogosios santvarkos sunaikinimą (Mato 24:3, 7-14, 21; Apreiškimas 7:9, 13, 14). Prie jų prisidės ir grįžusieji gyventi per pažadėtąjį prikėlimą (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15).

Tuomet bus „tikrasis gyvenimas“

Patvirtindamas, koks jaudinantis bus gyvenimas būsimajame žemės Rojuje, Dievas sako: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apreiškimas 21:5) Žmogaus protui neįmanoma gerai suvokti tų nuostabių dalykų, kuriuos Dievas padarys žmonijos labui. Dievas pagal Edeno pavyzdį sukurs pasaulinį rojų (Luko 23:43). Ten, kaip ir Edene, bus gausybė gražių ir patrauklių spalvų, garsų bei įvairiausių skonio pojūčių. Skurdo ir maisto nepritekliaus nebebus, nes apie tą laiką Biblijoje sakoma: „Kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:4; Psalmių 72:16). Niekas nebesakys: „Aš ligotas!“, nes ligos išnyks amžiams (Izaijo 33:24). Visos skausmo priežastys bus pašalintos, tarp jų ir senas žmonijos priešas, mirtis (1 Korintiečiams 15:26). Stulbinančiame „naujos žemės“, naujos žmonių visuomenės, valdomos Kristaus, regėjime apaštalas Jonas girdėjo balsą: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto.“ Kas galėtų labiau paguosti ir pradžiuginti negu šio Dievo pažado išsipildymas?

Apibūdindama ateities gyvenimą Biblija ypač pabrėžia, jog ten vyrausiančiomis sąlygomis bus patenkinti žmogaus moraliniai bei dvasiniai troškimai. Teisingi idealai, dėl kurių žmonija iki šiol veltui kovoja, bus įgyvendinti (Mato 6:10). Vienas iš šių idealų — teisybės troškimas, taip ir neišsipildęs dėl to, kad žmogų dažnai spaudė žiaurūs engėjai, silpnųjų išnaudotojai (Ekleziasto 8:9). Psalmininkas pranašiškai aprašė sąlygas valdant Kristui: „Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika“ (Psalmių 72:7).

Daug aukotasi ir dėl kito siekio — lygybės. „Pasaulio atgimime“ Dievas panaikins diskriminaciją (Mato 19:28). Bus gerbiamas visų orumas. Tą lygybę įves ne kokia nors griežta vyriausybė. Ne, bus pašalintos diskriminacijos priežastys — godumas bei išdidumas, skatinančios žmones viešpatauti kitiems ar kaupti begalę turto. Izaijas pranašavo: „Statysis namus ir patys juose gyvens, ir vynuogynus veis, ir patys valgys jų vaisius. Statys ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad vaisius valgytų kiti“ (Izaijo 65:21, 22).

Kiek kančių patirta dėl kraujo praliejimo kariaujant pavieniams asmenims bei žmonių grupėms! Tai tęsiasi nuo Abelio nužudymo iki šių laikų. Kiek amžių žmogus, atrodo, veltui tikėjosi ir laukė taikos! Atkurtame Rojuje visi žmonės bus taikūs ir romūs; jie „gėrėsis taikos apstumu“ (Psalmių 37:11, Brb red.).

Izaijo 11:9 sakoma: „Žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta.“ Dėl paveldėto netobulumo bei kitų priežasčių šiandien neįmanoma gerai suprasti šių žodžių prasmės. Kaip tobulas Dievo pažinimas suvienys mus su Juo ir kaip tai paskatins džiūgauti, sužinosime ateityje. Tačiau, anot Rašto, Jehova yra Dievas, nuostabus savo jėga, išmintimi, teisingumu ir meile, taigi galime būti tikri, kad jis išgirs visas „naujos žemės“ gyventojų maldas.

„Tikrasis gyvenimas“ realus — pagauk jį!

Amžinasis gyvenimas geresniame pasaulyje daugeliui tėra svajonė ar iliuzija. Tačiau tvirtai tikintiems Biblijos pažadu ši viltis tikra. Ji tarsi jų gyvenimo inkaras (Žydams 6:19). Kaip inkaras tvirtai laiko laivą neleisdamas jam svyruoti, taip amžinojo gyvenimo viltis suteikia žmonėms tvirtybės ir pasitikėjimo bei padeda atlaikyti ir net įveikti didelius gyvenimo sunkumus.

Galime neabejoti: Dievas ištesės savo pažadus. Jis netgi davė garantiją — priesaiką, neatšaukiamą įsipareigojimą. Apaštalas Paulius rašė: „Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką. Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus... duotoje viltyje“ (Žydams 6:17, 18). „Du nekintami dalykai“, kurių Dievas niekada nepanaikins, yra jo pažadas ir priesaika — jais remiasi mūsų lūkesčiai.

Tikėjimas Dievo pažadais labai paguodžia bei dvasiškai sustiprina. Tokį tikėjimą turėjo Izraelio tautos vadas Jozuė. Tardamas izraelitams atsisveikinimo žodį, Jozuė, jau gana senas ir netoli mirties, parodė ryžtą ir nepajudinamą ištikimybę, nes visiškai pasitikėjo Dievo pažadais. Pasakęs, jog eina „visos žemės keliu“ — taku, vedančiu žmoniją į mirtį, Jozuė pareiškė: „Jūs gerai žinote visa savo širdimi ir visa savo siela, kad nė vienas žodis iš visų gerų Jehovos, jūsų Dievo, pasakytų žodžių neliko tuščias. Visi jie išsipildė. Nė vienas jų neliko neišsipildęs.“ Net tris kartus Jozuė pakartojo, kad Dievas visuomet laikosi visų savo pažadų (Jozuės 23:14, NW).

Tu irgi gali pasitikėti, kad Dievas greitai įkurs naują pasaulį. Uoliai studijuodamas Bibliją pradėsi suprasti, kas yra Jehova ir kodėl jis vertas visiško pasitikėjimo (Apreiškimas 4:11). Abraomas, Sara, Izaokas, Jokūbas ir kiti senovės laikų ištikimieji turėjo tvirtą tikėjimą, pagrįstą tikruoju ištikimojo Dievo, Jehovos, pažinimu. Jų viltis nesusilpnėjo, nors savo laiku jie ‛negavo pažadėtųjų dalykų’. Tačiau ‛iš tolo juos regėjo ir sveikino’ (Žydams 11:13).

Suprasdami Biblijos pranašystes, dabar matome, jog artinasi „visagalio Dievo diena“ — žemės išvalymas nuo visokio blogio (Apreiškimas 16:14, 16). Skatinami tikėjimo ir meilės Dievui bei „tikrajam gyvenimui“, mes, kaip ir senovės laikų ištikimi žmonės, turime pasitikėdami laukti ateities įvykių. Naujojo pasaulio artumas — tai stipri paskata tiems, kas tiki Jehovą ir myli jį. Būtina ugdytis tokį tikėjimą ir meilę, kad įgytume Dievo palankumą ir būtume apsaugoti jo didžiąją dieną, kuri čia pat (Sofonijo 2:3; 2 Tesalonikiečiams 1:3; Žydams 10:37-39).

Ar tu myli gyvenimą? Ar trokšti „tikrojo gyvenimo“ — būti pripažintu Dievo tarnu ir turėti laimingą ateitį, amžinojo gyvenimo viltį? Jeigu to sieki, klausyk apaštalo Pauliaus patarimo. Jis ragino ‛nesudėti vilčių į nepatikimus turtus, bet viltis Dievu’. Paulius skatino ‛lobti gerais darbais’, kurie teikia garbę Dievui, nes tik taip ‛pasiekiamas tikrasis gyvenimas’ (1 Timotiejui 6:17-19).

Priimdamas pasiūlymą studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais, tu gali įgyti pažinimą, vedantį į „amžinąjį gyvenimą“ (Jono 17:3). Biblijoje randame meilingą tėvišką kvietimą: „Mano sūnau, neužmiršk mano įstatymo, tavo širdis tesaugo mano įsakymus. Jie prailgins tavo dienas, pridės tau gyvenimo metų ir ramybės“ (Patarlių 3:1, 2, Brb red.).

[Išnaša]