Graikų filosofija. Ar ji praturtino krikščionybę?
„Krikščionybė, tokia nesuderinama su pagoniškąja graikų bei romėnų kultūra, iš tikrųjų daug ką perėmė iš klasikinės filosofijos“ (The Encyclopedia Americana).
IŠ VISŲ, padariusių neabejotiną įtaką „krikščioniškajai“ sampratai, labiausiai išsiskiria „šventasis“ Augustinas. Kaip rašoma The New Encyclopædia Britannica, Augustino „protas — tai tiglis, kuriame Naujojo Testamento religija buvo galutinai sulydyta su platoniškąja graikų filosofijos tradicija; jis buvo priemonė, padėjusi perkelti tą lydinį į krikščioniškąjį pasaulį — viduramžių Romos katalikybę bei Renesanso protestantizmą“.
Augustino palikimas išties ilgalaikis. Kalbėdamas apie graikų filosofijos poveikį krikščionių pasauliui, Daglas Holdenas pasakė: „Krikščioniškoji teologija taip glaudžiai susipynė su graikų filosofija, kad pagimdė žmones, kurių mąstysena — devynios dalys graikų idėjų ir tik viena krikščionių.“
Kai kurie mokslininkai tvirtai įsitikinę, jog tokia filosofijos įtaka padėjo krikščionybei plėtotis, praturtino jos mokymus, padarė ją įtikinamesnę. Ar taip buvo iš tikrųjų? Kaip ir kada pasireiškė graikų filosofijos įtaka? Ar krikščionybė dėl to praturtėjo, ar užsiteršė?
Naudinga atsekti įvykius nuo trečiojo amžiaus p. m. e. iki penktojo m. e. amžiaus apžvelgiant keturias neįprastas sąvokas: 1) „helenizuotas judaizmas“, 2) „sukrikščionintas helenizmas“, 3) „helenizuota krikščionybė“ ir 4) „krikščioniškoji filosofija“.
„Helenizuotas judaizmas“
Pirmoji sąvoka, „helenizuotas judaizmas“, išties prieštaringa. Ankstyvosios, tikrojo Dievo, Jehovos, įkurtos žydų religijos nebuvo galima teršti klaidingomis religinėmis idėjomis (Pakartoto Įstatymo 13:1 [12:32]; Patarlių 30:5, 6). Vis dėlto nuo pat pradžios kilo pavojus, kad tyras garbinimas bus užterštas klaidingais religiniais ritualais bei mąstysena aplinkinių tautų, pavyzdžiui, egiptiečių, kanaaniečių ir babiloniečių. Liūdna, tačiau Izraelis pasidavė jų įtakai ir tikrasis garbinimas buvo labai iškraipytas (Teisėjų 2:11-13).
Po šimtmečių, ketvirtajame amžiuje p. m. e. Aleksandrui Didžiajam prijungus senovės Palestiną prie Graikijos imperijos, tas teršimas įgavo neregėtą mastą ir vėliau padarė ilgalaikę griaunamąją įtaką. Aleksandras telkė žydus į savo armiją, o bendravimas su naujuoju užkariautoju labai paveikė žydų religinę mąstyseną. Į judaistinį mokymą ėmė skverbtis helenistinės idėjos. Manoma, jog vyriausiasis kunigas Jasonas, norėdamas paskatinti Homero veikalų studijas, 175 m. p. m. e. Jeruzalėje įkūrė Graikų akademiją.
Įdomu, kad vienas samarietis antrojo amžiaus p. m. e. antroje pusėje savo raštuose bandė pateikti Biblijos istoriją kaip helenizuotą istoriografiją. Apokrifinės žydų knygos, tokios kaip Juditos ir Tobijo, išties primena erotines graikų legendas. Be to, atsirado daug žydų filosofų, mėginusių suderinti graikų idėjas su žydų religija ir Biblija.
Daugiausia prie to prisidėjo vienas pirmojo m. e. amžiaus žydas, Filonas Aleksandrietis. Jis perėmė Platono (ketvirtasis a. p. m. e.), Pitagoro ir stoikų doktrinas. Žydus labai paveikė Filono pažiūros. Šį intelektinį graikų idėjų įsiskverbimą į žydiškąją kultūrą žydų rašytojas Maksas Dimontas apibūdino taip: „Pasisėmę Platono idėjų, Aristotelio logikos ir Euklido mokslo, žydų tyrinėtojai ėmė aiškinti Torą naujomis priemonėmis. ... Jie pradėjo taikyti graikų sąvokas žydų apreiškimui.“
Laikui bėgant romėnai užvaldė Graikijos imperiją ir užėmė Jeruzalę. Tai atvėrė kelią dar didesniems pokyčiams. Filosofinės ir religinės doktrinos, sukurtos mąstytojų, bandžiusių plėtoti bei jungti Platono idėjas, iki trečiojo m. e. amžiaus įgavo tam tikrą formą, šiandien vadinamą neoplatonizmu. Ši mąstymo kryptis, kaip ir buvo tikėtasi, padarė didelę įtaką atskalūniškai krikščionybei.
„Sukrikščionintas helenizmas“
Per pirmuosius penkis mūsų eros šimtmečius kai kurie mąstytojai stengėsi parodyti ryšį tarp graikų filosofijos ir apreikštos Biblijos tiesos. Knygoje A History of Christianity sakoma: „Krikščionys metafizikai atitiko graikus, dešimtmečiais iki Kristaus ryžtingai, bet aklai siekusius Dievo pažinimo, bandžiusius, taip sakant, tuščiais paistymais suvokti Jėzų, savo netikusiais pagoniškais protais išgalvoti krikščionybę.“
Tokių mąstytojų pirmtakas Plotinas (205—270 m. e. m.) sukūrė teoriją, iš esmės pagrįstą Platono idėjomis. Plotinas skelbė, kad siela egzistuoja atskirai nuo kūno. Profesorius E. Hopkinsas apie Plotiną pasakė: „Jo teologija... padarė nemenką įtaką krikščioniškų pažiūrų vadovams.“
„Helenizuota krikščionybė“ ir „krikščioniškoji filosofija“
Nuo antrojo m. e. amžiaus „krikščionių“ mąstytojai ryžtingai stengėsi paveikti išsilavinusius pagonis. Nepaisydami aiškaus apaštalo Pauliaus perspėjimo vengti „pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų“, tokie mokytojai papildė savo mokymus filosofiniais helenistinės kultūros elementais (1 Timotiejui 6:20). Filono Aleksandriečio pavyzdys, atrodo, davė mintį, jog Bibliją įmanoma suderinti su Platono idėjomis. (Palygink 2 Petro 1:16.)
Tikroji auka, žinoma, buvo Biblijos tiesa. „Krikščionių“ mokytojai stengėsi įrodyti, jog krikščionybė ir graikų bei romėnų humanizmas turi daug bendra. Klemensas Aleksandrietis ir Origenas (antrasis ir trečiasis m. e. amžius) padėjo neoplatonizmo pamatą, iš kurio išsirutuliojo „krikščioniškoji filosofija“. Ambraziejus (339—397 m. e. m.), Milano vyskupas, „perėmė patį naujausią graikų mokymą, tiek krikščionių, tiek pagonių, — ypač... pagonies neoplatonisto Plotino teiginius“. Išsilavinusiems lotynams Ambraziejus norėjo pateikti klasikinį krikščionybės variantą. Augustinas sekė jo pavyzdžiu.
Po šimtmečio Dionisijas Areopagitas (dar vadinamas Pseudodionisiju), greičiausiai sirų vienuolis, mėgino sieti neoplatonizmo filosofiją su „krikščionių“ teologija. Kaip teigiama vienoje enciklopedijoje, jo „raštų dėka viduramžių krikščionių doktrina bei dvasingumas įgavo apibrėžtą neoplatonizmo kryptį... ir tai nulėmė religinius tos doktrinos ypatumus iki pat šių dienų“. Koks baisus nepaisymas apaštalo Pauliaus perspėjimo nepasiduoti „filosofijai ir tuščiai apgaulei, kuri remiasi žmonių tradicijomis“! (Kolosiečiams 2:8, Brb red.)
Nuodijantys teršalai
Jau paminėjome, kad „krikščionys platonistai svarbiausiu laikė apreiškimą, o Platono filosofija jiems buvo geriausias turimas instrumentas suprasti bei ginti Rašto mokymus ir bažnyčios tradiciją“.
Pats Platonas buvo įsitikinęs sielos nemirtingumu. Reikšminga, kad vienas žinomiausių klaidingų mokymų, įsiskverbusių į „krikščionių“ teologiją, yra būtent sielos nemirtingumo dogma. Dėl šio mokymo krikščionybė esą tapo patrauklesnė, tačiau ar tai pateisinama priežastis? Skelbdamas Atėnuose, pačioje graikų kultūros širdyje, apaštalas Paulius nemokė platoniškosios doktrinos apie sielą. Ne, jis skelbė krikščionių mokymą apie prikėlimą, nors daugeliui jo klausytojų graikų sunku buvo sutikti su jo žodžiais (Apaštalų darbai 17:22-32).
Skirtingai nuo graikų filosofijos, Raštas aiškiai nurodo, kad žmogus ne turi sielą, o yra siela (Pradžios 2:7, Brb red.). Po mirties siela nustoja egzistuoti (Ezechielio 18:4, Brb red.). Ekleziasto 9:5 sakoma: „Gyvieji žino, kad jie turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas yra užmirštas.“ Biblijoje nėra sielos nemirtingumo doktrinos.
Kitas klaidingas mokymas — Jėzaus padėtis dar prieš gimstant žmogumi: esą jis buvo lygus Tėvui. Knygoje The Church of the First Three Centuries aiškinama: „Trejybės doktrina... kilo iš šaltinio, visiškai svetimo žydų ir krikščionių Raštams.“ Koks tas šaltinis? Doktrina „brendo ir Platono paveiktų Bažnyčios tėvų buvo įskiepyta į krikščionybę“.
Kai Bažnyčios tėvai laikui bėgant vis labiau pasidavė neoplatonizmo įtakai, Trejybės šalininkų pagausėjo. Trečiojo šimtmečio neoplatoniškoji filosofija, matyt, leido jiems suderinti tai, kas nesuderinama: trigubą Dievą prilyginti vienam. Filosofiškai samprotaudami, jie tvirtino, esą trys asmenys gali būti vienas Dievas ir visi išlaikyti savo individualybę!
Tačiau Biblijos tiesa aiški: Jehova vienintelis yra Visagalis Dievas, Jėzus Kristus yra žemesnis, Jo sukurtas Sūnus, o šventoji dvasia yra Jo veiklioji jėga (Pakartoto Įstatymo 6:4, Brb red.; Izaijo 45:5; Apaštalų darbai 2:4; Kolosiečiams 1:15; Apreiškimas 3:14). Trejybės doktrina įžeidžia vienintelį tikrąjį Dievą ir trikdo žmones: nesuvokdami tokio Dievo, jie nusigręžia nuo jo.
Dar viena neoplatonizmo paveikto krikščioniško mąstymo auka — Raštu pagrįsta tūkstantmečio viltis (Apreiškimas 20:4-6). Gerai žinoma, kad Origenas smerkė tūkstantmetininkus. Kodėl jis taip priešinosi šiai Biblija pagrįstai tiesai apie Kristaus valdymo tūkstantmetį? Leidinyje The Catholic Encyclopedia atsakoma: „Savo doktrinas grįsdamas neoplatonizmo idėjomis..., [Origenas] negalėjo palaikyti milenarų.“
Kokia yra tiesa
Visos anksčiau paminėtos teorijos neturi nieko bendra su tiesa. Ši tiesa — tai visi Biblijoje randami krikščionių mokymai (2 Korintiečiams 4:2; Titui 1:1, 14; 2 Jono 1-4). Biblija yra vienintelis tikrasis tiesos šaltinis (Jono 17:17; 2 Timotiejui 3:16).
Tačiau Jehovos, tiesos, žmonijos ir amžinojo gyvenimo priešas — Šėtonas Velnias, „galvažudys“ ir „melo tėvas“ — įvairiais suktais būdais klastojo tą tiesą (Jono 8:44; palygink 2 Korintiečiams 11:3). Viena iš pačių veiksmingiausių priemonių, kuriomis jis bandė pakeisti krikščionių mokymų turinį bei esmę, buvo pagoniškų graikų filosofų mokymai — išties jo paties mąstysenos atspindys.
Šis dirbtinis krikščionių mokymų ir graikų filosofijos sumaišymas — tai bandymas atmiešti Biblijos tiesą, sumenkinti jos galią bei patrauklumą romiems, nuoširdiems ir supratingiems tiesos ieškotojams (1 Korintiečiams 3:1, 2, 19, 20). Taip siekiama sugadinti krištolinį Biblijos doktrinos grynumą — panaikinti ribą tarp tiesos ir melo.
Šiandien, vadovaujant susirinkimo Galvai, Jėzui Kristui, tikrasis krikščioniškas mokymas vėl atkurtas. Be to, nuoširdūs tiesos ieškotojai gali lengvai atpažinti tikrųjų krikščionių susirinkimą pagal vaisius (Mato 7:16, 20). Jehovos Liudytojai nori ir yra pasiruošę padėti tokiems žmonėms rasti skaidrius tiesos vandenis bei pagelbėti jiems gauti mūsų Tėvo, Jehovos, pažadėtą amžinojo gyvenimo paveldą (Jono 4:14; 1 Timotiejui 6:19).
[Iliustracija 11 puslapyje]
Augustinas
[Iliustracijų šaltinių nuorodos 10 puslapyje]
Graikiškas tekstas iš knygos Ancient Greek Writers: Plato’s Phaedo, 1957, Ioannis N. Zacharopoulos, Athens; Platonas: Musei Capitolini, Roma