Ligų paslaptis

MAŽYLĖ OVMADŽI VIDURIUOJA. Hava, jos mama, baiminasi dėl galimos dehidracijos, nes girdėjo, kad kaime neseniai nuo to mirė pusseserės kūdikis. Ovmadži senelė, Havos anyta, ketina parodyti vaiką genties žiniuoniui. „Piktoji dvasia susargdino vaiką, — sako ji. — Nenorėjote, kad mergytė nešiotų amuletą, todėl dabar prasideda bėdos!“

TAIP žmonės mano daugelyje žemės vietų. Šimtai milijonų tiki, kad piktosios dvasios yra nematomi ligų sukėlėjai. Ar tai tiesa?

Paslapties skraistė

Tu galbūt netiki, kad nematomos dvasios užtraukia ligas. Gal net stebiesi tokiu mąstymu, nes mokslininkai įrodė, jog daugumą ligų sukelia virusai ir bakterijos. Tačiau nepamiršk, kad žmonija ne visada žinojo apie tuos smulkius ligų sukėlėjus. Tik XVII amžiuje, kai Antonijus van Levenhukas išrado mikroskopą, žmogaus akiai atsivėrė mažiausių dalelyčių pasaulis. O koks yra ryšys tarp ligų ir jų sukėlėjų, mokslas pradėjo suprasti dar vėliau, tik nuo Luji Pastero atradimų XIX amžiuje.

Kadangi ilgą laiką ligų priežastys buvo nežinomos, paplito daug prietarų, pavyzdžiui, visus negalavimus, esą, sukelia piktosios dvasios. Leidinyje The New Encyclopædia Britannica iškeliama prielaida, kaip galėjo gimti tokia išvada. Jame rašoma, kad senovėje ligonius gydydavo įvairiomis šaknelėmis, žolelėmis ir panašiomis po ranka pasitaikančiomis priemonėmis. Kartais jos padėdavo. Vėliau žiniuoniai dar ėmė naudoti visokius burtus bei ritualus, užmaskuojančius tikrąją pagijimo priežastį. Jie norėjo, kad žmonės toliau naudotųsi jų paslaugomis. Taip medicina buvo apgaubta paslapties skraiste, o žmonės paskatinti ieškoti antgamtinės pagalbos.

Toks gydymas iki šiol įprastas kai kuriose šalyse. Daug kas tvirtina, jog ligas sukelia mirusių protėvių vėlės. Kiti sako, kad taip Dievas baudžia už nuodėmes. Net išsimokslinę žmonės, žinantys biologinius ligų sukėlėjus, gali bijoti antgamtinių jėgų.

Ta baimė padeda burtininkams bei žiniuonims išnaudoti žmones. Tad kuo mes turėtume tikėti? Ar gydantis naudinga ieškoti dvasių paramos? Ką apie tai sako Biblija?