Ar kas nors iš tikrųjų rūpinasi mumis?

„Nuskriaustųjų ašaros“ plūsta upeliais. „Smurto veiksmų“ aukos jas lieja visame pasaulyje. Tie, kurie patyrė terorą, dažnai jaučia, jog „nėra kam juos paguosti“ (Ekleziasto 4:1).

KAI kurie, nors ir mato ašaras, nesijaudina dėl kitų žmonių kančių. Jie dedasi nepastebį tų žmonių skausmo, kaip ir Jėzaus Kristaus palyginime kunigas bei levitas nusigręžė nuo vieno vyro, kuris buvo užpultas, apiplėštas ir leisgyvis paliktas šalikelėje (Luko 10:30–32). Kol tokiems bejausmiams žmonėms bei jų šeimoms klojasi palyginti gerai, jie nesirūpina kitais. Iš tikrųjų jie tarsi sako: „Kas mums darbo?“

Tuo neturėtume stebėtis. Apaštalas Paulius išpranašavo, jog „paskutinėmis dienomis“ daugelis „neturės natūralaus prisirišimo“ (2 Timotiejui 3:1, 3, NW). Vienas apžvalgininkas sielojosi dėl didėjančio beširdiškumo. „Senoji airių filosofija bei tradicijos rūpintis ir dalytis, — sakė jis, — pakeičiama naujomis elgesio normomis siekti savanaudiškumo.“ Visame pasaulyje žmonės rūpinasi tik savimi ir beveik visiškai nesidomi kitais.

Reikia, kad kas nors rūpintųsi

Iš tiesų reikia, kad kas nors rūpintųsi. Pavyzdžiui, pagalvok apie vienišą vyrą Vokietijoje, kuris buvo „rastas besėdįs priešais televizorių praėjus net penkeriems metams po savo mirties per Kalėdas“. Šio karčios gyvenimo patirties suluošinto, „išsiskyrusio, neįgalaus vienišiaus“ tol niekas nepasigedo, kol ištuštėjo banko sąskaita, iš kurios jis mokėjo nuomą. Iš tikrųjų juo niekas nesirūpino.

Taip pat pamąstyk apie bejėges galingų, godžių valdovų aukas. Vienoje vietovėje „nuo represijų ir bado mirė“ maždaug 200000 žmonių (ketvirtadalis gyventojų), kai jų šalis buvo užgrobta smurtu. Arba pagalvok apie vaikus, patyrusius tiesiog neįtikimą žiaurumą. Viename pranešime sakoma: „[Vienoje šalyje] daugybė vaikų matė visokių baisybių — žudynių, mušimų, prievartos, — prie kurių kartais prisidėdavo kiti paaugliai.“ Dabar tu supranti, kodėl tokių neteisybių aukos gali su ašaromis klausti: „Ar kas nors iš tikrųjų rūpinasi mumis?“

Pasak Jungtinių Tautų pranešimo, 1,3 milijardo žmonių besivystančiose šalyse per dieną turi tenkintis pinigų suma, mažesne nei keturi litai. Jie turbūt klausia savęs, ar kas nors jais rūpinasi. Tai nori žinoti ir tūkstančiai pabėgėlių, kuriems, kaip sakoma laikraščio The Irish Times pranešime, „kad ir kaip nemalonu, tenka pasirinkti: ar pasilikti apgailėtinose stovyklose nesvetingoje šalyje, ar mėginti grįžti į tėvynę, tebeskaldomą [arba suskaldytą] karo ar etninių dalybų“. Tame pačiame pranešime pateikiamas toks šiurpinantis pratimas: „Užsimerk ir suskaičiuok ligi trijų — kaip tik per tą laiką mirė vaikas. Tai vienas iš 35000 vaikų, mirsiančių šiandien dėl prastos mitybos ar ligos, kurios įmanoma buvo išvengti.“ Nenuostabu, kad daugelis graudžiai verkia iš sielvarto bei apmaudo! (Palygink Jobo 7:11.)

Ar taip ir turėtų būti? Ar, tiesą sakant, yra kas nors, kas ne tik rūpinasi, bet ir turi galios baigti kančias bei išgydyti visus skausmus, kuriuos žmonėms tenka patirti?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

Viršelyje ir 32 puslapyje: Reuters/Nicola Solic/Archive Photos

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

A. Boulat/Sipa Press