Ar Jehova pernelyg daug reikalauja iš mūsų?
„Ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu“ (MICHĖJO 6:8, Brb red.).
1. Kodėl kai kurie žmonės netarnauja Jehovai?
JEHOVA reikalauja tam tikrų dalykų iš savo žmonių. Tačiau perskaitęs aukščiau pacituotus žodžius iš Michėjo pranašystės, tikriausiai sutiksi, kad jo reikalavimai yra nuosaikūs. Vis dėlto dauguma žmonių netarnauja mūsų Didžiajam Kūrėjui, o kiti, kurį laiką jam triūsę, paliauja. Kodėl? Jie mano, kad Dievas per daug reiklus. Ar tikrai? O gal žmogaus požiūris į Dievo reikalavimus netinkamas? Tai padės suprasti vienas istorinis įvykis.
2. Kas buvo Naamanas ir ką Jehovos pranašas liepė jam padaryti?
2 Sirų karvedys Naamanas sirgo raupsais. Jam buvo pranešta, kad Izraelyje yra Jehovos pranašas, galintis jį išgydyti. Karvedys su palyda leidosi kelionėn ir galop atvyko prie Dievo pranašo Eliziejaus namų. Užuot pats pasitikęs garbų lankytoją, pranašas siuntė savo tarną pasakyti atvykėliui: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus, tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus“ (2 Karalių 5:10).
3. Kodėl Naamanas iš pradžių atsisakė daryti tai, ką liepė Jehova?
3 Jei Naamanas būtų paklusęs Dievo pranašo reikalavimui, būtų pasveikęs nuo tokios baisios ligos. Ar Jehovos reikalavimas buvo per didelis? Visai ne. Tačiau Naamanas nenorėjo daryti, ko Jehova reikalavo. „Argi Damasko upės — Abana ir Farparas — nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? — užginčijo jis. — Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“ Supykęs karvedys pasuko atgal (2 Karalių 5:12).
4, 5. a) Koks buvo Naamano atlygis už paklusnumą ir kaip jis reagavo? b) Ką dabar aptarsime?
4 Kas trikdė Naamaną? Juk tas reikalavimas buvo nesunkus. Naamano tarnai taktiškai tarė: „Jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtum to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: ‛Nusimaudyk ir būsi švarus’?“ (2 Karalių 5:13) Viskam kliudė Naamano požiūris. Jis manė, kad su juo pasielgė nepakankamai pagarbiai ir liepė daryti tai, kas, jo manymu, negalėjo padėti, o buvo pažeminimas. Vis dėlto Naamanas pakluso maloniam savo tarnų patarimui ir septynis kartus pasinėrė į Jordaną. Pagalvok, kokį džiaugsmą patyrė žmogus, kai „jo kūnas tapo kaip mažo berniuko ir jis pasidarė švarus“! Jis buvo be galo dėkingas. Be to, Naamanas pažadėjo daugiau nebegarbinti kitų dievų, o tik Jehovą (2 Karalių 5:14–17).
5 Istorijos tėkmėje Jehova buvo liepęs žmonėms laikytis įvairių nuostatų. Apsvarstykime kai kuriuos iš jų. Drauge paklausk savęs, kaip tu būtumei į juos reagavęs. Vėliau aptarsime, ko Dievas reikalauja iš mūsų šiandieną.
Jehovos reikalavimai praeityje
6. Kas buvo liepta pirmajai žmonių porai ir kaip tu būtumei reagavęs į tokį nurodymą?
6 Jehova liepė pirmajai žmonių porai, Adomui su Ieva, auklėti vaikus, pavergti žemę, valdyti gyvūniją. Vyras ir jo žmona buvo apdovanoti erdviais namais — parku (Pradžios 1:27, 28; 2:9–15). Bet jiems buvo duotas apribojimas. Jie negalėjo valgyti nuo vienintelio iš daugybės Edeno sodo vaismedžių (Pradžios 2:16, 17). Juk tai nebuvo per didelis prašymas? Ar nebūtumei džiaugęsis gauta užduotimi turėdamas perspektyvą gyventi amžinai ir būti visiškai sveikas? Pasirodžius gundytojui, ar nebūtumei atmetęs jo argumentų? Argi būtų kilusios abejonės dėl Jehovos teisės duoti vieną paprastą apribojimą? (Pradžios 3:1–5)
7. a) Kokią užduotį gavo Nojus ir kokį priešiškumą jam teko patirti? b) Koks tavo požiūris į Jehovos prašymą Nojui?
7 Vėliau Jehova liepė Nojui statyti laivą, kad šis galėtų išsigelbėti per pasaulinį tvaną. Statinys turėjo būti labai didelis, todėl teko sunkiai dirbti, matyt, vyraujant didelei pašaipai bei priešiškumui. Tačiau kokią Nojus gavo privilegiją — išgelbėti namiškius bei gyvūnus! (Pradžios 6:1–8, 14–16; Žydams 11:7; 2 Petro 2:5) Gavęs tokią užduotį, argi nebūtumei uoliai triūsęs ją įgyvendindamas? O gal būtumei nusprendęs, kad Jehova reikalauja per daug?
8. Ką padaryti buvo liepta Abraomui ir ką vaizdavo jo sutikimas?
8 Labai sunkią užduotį Dievas skyrė Abraomui: „Paimk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten“ (Pradžios 22:2). Kadangi tuo metu dar bevaikis Izaokas pagal Jehovos pažadą turėjo susilaukti palikuonių, buvo išbandytas Abraomo tikėjimas Dievo galia grąžinti jo sūnui gyvybę. Kai Abraomas pakėlė ranką paaukoti Izaoką, Dievas išsaugojo jaunuolį. Taip buvo parodyta, kad Dievas paaukos savąjį Sūnų dėl žmonijos ir jį prikels (Pradžios 17:19; 22:9–18; Jono 3:16; Apaštalų darbai 2:23, 24, 29–32; Žydams 11:17–19).
9. Kodėl Jehovos reikalavimas Abraomui nebuvo pernelyg didelis?
9 Kai kas gali pagalvoti, kad Jehova Dievas pernelyg daug reikalavo iš Abraomo. Ar tai tiesa? Ar tikrai mūsų Kūrėjo, galinčio prikelti mirusiuosius, reikalavimas paklusti jam net tada, kai gali tekti laikinai užmigti mirties miegu, nemeilingas? Jėzus Kristus ir jo pirmieji sekėjai taip nemanė. Jie, vykdydami Dievo valią, buvo pasiruošę iškęsti skriaudas, net mirti (Jono 10:11, 17, 18; Apaštalų darbai 5:40–42; 21:13). Ar prireikus ir tu taip elgtumeis? Apsvarstykime kai kuriuos Jehovos reikalavimus tiems, kurie nori būti jo tarnai.
Izraeliui duotas Jehovos įstatymas
10. Kas pažadėjo laikytis visko, ką Jehova įsakė, ir ką Dievas davė jiems?
10 Abraomo palikuonys iš sūnaus Izaoko ir vaikaičio Jokūbo, arba Izraelio, išaugo į Izraelio tautą. Jehova išvadavo izraelitus iš Egipto vergijos (Pradžios 32:29 [32:28]; 46:1–3; 2 Samuelio 7:23, 24). Netrukus jie pažadėjo laikytis visko, ko Dievas reikalavo iš jų. Izraelitai pasakė: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Išėjimo 19:8) Jehova, įgyvendindamas izraelitų troškimą būti jo vadovaujamiems, davė jiems daugiau kaip 600 įstatymų, tarp jų ir Dešimt Įsakymų. Ilgainiui tie Dievo įstatymai, duoti per Mozę, buvo vadinami tiesiog Įstatymu (Ezros 7:6, Brb red.; Luko 10:25–27; Jono 1:17).
11. Koks buvo vienas iš Įstatymo tikslų ir kokios buvo kai kurios taisyklės, padedančios jį įgyvendinti?
11 Vienas Įstatymo tikslas buvo apsaugoti izraelitus, pasitelkus naudingas taisykles, reguliuojančias seksualinę moralę, verslo sandorius bei rūpinimąsi vaikais (Išėjimo 20:14; Kunigų 18:6–18, 22–24; 19:35, 36; Pakartoto Įstatymo 6:6–9). Taisyklės nurodė, kaip elgtis su kitais žmonėmis bei gyvuliais (Kunigų 19:18; Pakartoto Įstatymo 22:4, 10). Reikalavimas švęsti metines šventes ir rinktis kartu garbinti Dievą padėjo dvasiškai apsaugoti tautą (Kunigų 23:1–43; Pakartoto Įstatymo 31:10–13).
12. Koks buvo pagrindinis Įstatymo tikslas?
12 Pagrindinį Įstatymo tikslą nurodė apaštalas Paulius: „Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis [Kristus], kuriam buvo skirtas pažadas“ (Galatams 3:19). Įstatymas priminė izraelitams jų netobulumą. Suprantama, jiems reikėjo tobulos aukos, galinčios visiškai pašalinti jų nuodėmes (Žydams 10:1–4). Todėl Įstatymas buvo skirtas parengti tautą pripažinti Jėzų — Mesiją, arba Kristų. Paulius rašė: „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“ (Galatams 3:24).
Ar Jehovos įstatymas buvo našta?
13. a) Koks buvo netobulų žmonių požiūris į Įstatymą ir kodėl? b) Ar tikrai Įstatymas buvo našta?
13 Nors Įstatymas buvo „šventas, ir teisingas, ir geras“, daugeliui jis atrodė našta (Romiečiams 7:12). Kadangi Įstatymas buvo tobulas, izraelitai negalėjo įvykdyti aukštų jo normų (Psalmių 19:7, Brb red.). Todėl apaštalas Petras pavadino jį „jungu, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti“ (Apaštalų darbai 15:10). Žinoma, pats Įstatymas tautai buvo ne našta, o nauda.
14. Kokie yra kai kurie pavyzdžiai, rodantys Įstatymo naudą izraelitams?
14 Pavyzdžiui, pagal Įstatymą vagis nebūdavo įkalinamas, o turėdavo daug dirbti, kad galėtų dvigubai ar netgi dar daugiau padengti pavogto daikto vertę. Todėl nukentėjęs žmogus neturėdavo nuostolių, o darbštūs žmonės nebūdavo apsunkinami kalėjimų išlaikymu (Išėjimo 22:1, 3, 4, 7, Brb red.). Buvo draudžiama vartoti netinkamą maistą. Ne visai išvirta kiauliena galėjo sukelti trichineliozę, o triušiena — tuliaremiją (Kunigų 11:4–12). Žmones taip pat saugojo Įstatymo draudimas liesti lavoną. Tai padaręs, asmuo turėdavo nusiprausti ir išsiskalbti drabužius (Kunigų 11:31–36; Skaičių 19:11–22). Ekskrementus reikėdavo užkasti; tai saugojo nuo mikrobų, kuriuos mokslininkai atrado tik paskutiniais šimtmečiais (Pakartoto Įstatymo 23:13).
15. Kas buvo izraelitų našta?
15 Įstatymo reikalavimai žmonėms nebuvo per daug dideli. Tačiau to negalima pasakyti apie Įstatymo aiškintojus. Apie jų užkrautas taisykles Dž. Heistingso redaguotame leidinyje A Dictionary of the Bible rašoma: „Kiekvienas Biblijos įsakymas buvo apraizgytas smulkių nurodymų tinklu. ... Kur tik įmanoma pasitelkus Įstatymą bei negailestingą logiką, griežtomis taisyklėmis buvo stengiamasi visapusiškai reguliuoti žmonių elgseną. ... Sąžinės balsas buvo nutildytas; gyvybinė Dievo žodžio galia — nuslopinta daugybės papildomų taisyklių.“
16. Ką Jėzus pasakė apie apsunkinančias religinių vadovų taisykles bei tradicijas?
16 Jėzus Kristus demaskavo religinius vadovus, sugalvojusius daugybę taisyklių: „Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti“ (Mato 23:2, 4). Jis nurodė, kad apsunkinančiomis, pačių sugalvotomis taisyklėmis bei tradicijomis, pavyzdžiui, smulkmeniškais apsivalymo nuostatais, jie ‛niekais pavertė Dievo žodį’ (Morkaus 7:1–13; Mato 23:13, 24–26). Dar prieš Jėzui ateinant į žemę, religiniai Izraelio mokytojai iškraipė tikruosius Jehovos reikalavimus.
Tikrieji Jehovos reikalavimai
17. Kodėl Jehovai nepatiko neištikimų izraelitų deginamosios aukos?
17 Per pranašą Izaiją Jehova pasakė: „Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas“ (Izaijo 1:10, 11). Kodėl Dievui nebepatiko atnašos, kurių jis pats reikalavo pagal Įstatymą? (Kunigų 1:1—4:35) Todėl, kad žmonės buvo jam nepagarbūs. Jie buvo įspėti: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Izaijo 1:16, 17). Ar tai nepadeda mums suprasti, ko Jehova reikalauja iš savo tarnų?
18. Kokie buvo tikrieji Jehovos reikalavimai izraelitams?
18 Jėzus nurodė, ko Dievas iš tikrųjų nori. Sykį jo paklausė: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus atsakė: „‛Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu’. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis — panašus į jį: ‛Mylėk savo artimą kaip save patį’. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22:36–40; Kunigų 19:18; Pakartoto Įstatymo 6:4–6). Mozė pabrėžė tą patį, pradėjęs nuo klausimo: „Ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa savo siela; kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų“ (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13, Brb red.; 15:7, 8, Brb red.).
19. Kaip izraelitai mėgino rodytis šventais, tačiau ką Jehova jiems pasakė?
19 Nusidėjėliai izraelitai norėjo pasirodyti esą šventi. Jie ėmė dažnai pasninkauti, nors Įstatymas reikalavo to tik per metinę Permaldavimo dieną (Kunigų 16:30, 31). Jehova išpeikė juos: „Pasninkas, kokio aš noriu, tai — nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Izaijo 58:3–7).
20. Už ką Jėzus priekaištavo religiniams veidmainiams?
20 Izraelitų, įsitikinusių savo teisumu, problema buvo ta pati kaip ir anų religinių veidmainių, kuriems Jėzus pasakė: „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, — teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti“ (Mato 23:23; Kunigų 27:30). Ar Jėzaus žodžiai nepadeda mums suvokti tikrųjų Jehovos reikalavimų?
21. Kaip pranašas Michėjas apibendrino, ko Jehova reikalauja ir ko nereikalauja iš mūsų?
21 Dievo pranašas Michėjas paaiškino, ko Jehova reikalauja ir ko nereikalauja iš mūsų: „Su kuo man ateiti pas Viešpatį, nusilenkti aukštybių Dievui? Ar ateiti su metinių veršių deginamosiomis aukomis? Ar Viešpats priims tūkstančius avinų ir daugybę aliejaus? O gal man atiduoti savo pirmagimį už nusikaltimus, savo kūno vaisių už savo nuodėmę? Tau, žmogau, Jis pasakė, kas gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu“ (Michėjo 6:6–8, Brb red.).
22. Ko labiausiai reikalavo Jehova iš tų, kurie laikėsi Įstatymo?
22 Tad koks buvo svarbiausias Jehovos reikalavimas tiems, kurie laikėsi Įstatymo? Be abejo, jie turėjo mylėti Jehovą Dievą. Apaštalas Paulius irgi pasakė: „Visas įstatymas telpa viename sakinyje: ‛Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Galatams 5:14). Panašiai pasakė Paulius ir Romos krikščionims: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą. ... Meilė — įstatymo pilnatvė“ (Romiečiams 13:8–10).
Reikalavimai nėra pernelyg dideli
23, 24. a) Kodėl Jehovos reikalavimai niekada neturėtų būti mums per sunkūs? b) Ką toliau aptarsime?
23 Argi mūsų nestulbina, koks mylintis, rūpestingas ir gailestingas yra Dievas Jehova? Jo viengimis Sūnus Jėzus Kristus atėjo į žemę išaukštinti Dievo meilę, — kad žmonės žinotų, kokie jie brangūs Jehovai. Parodydamas, kokia yra Dievo meilė, Jėzus paminėjo menkus žvirblelius: „Nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.“ Jo išvada buvo tokia: „Nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10:29–31). Toks mylintis Dievas tikrai niekada nereikalauja pernelyg daug!
24 O ko Jehova reikalauja iš mūsų šiandieną? Kodėl kai kam atrodo, kad Dievo reikalavimai per daug dideli? Aptarę šiuos klausimus, suprasime, kodėl daryti tai, ko reikalauja Jehova, yra nuostabi privilegija.
Ar gali atsakyti?
◻ Kodėl kai kurie žmonės nenori tarnauti Jehovai?
◻ Kaip laikui bėgant skyrėsi Jehovos reikalavimai?
◻ Kokiems tikslams buvo skirtas Įstatymas?
◻ Kodėl Jehovos reikalavimai mums nėra pernelyg dideli?
[Iliustracija 18 puslapyje]
Tokios žmonių sugalvotos taisyklės, kaip smulkmeniški apsivalymo nuostatai, pavertė Dievo garbinimą našta