Apokalipsė. Bijoti ar laukti?

„Apokalipsė dabar nebėra vien biblinis vaizdinys, bet labai reali tikimybė“ (buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Chavjeras Peresas de Kueljaras).

TOKS žymaus veikėjo pasisakymas apie „apokalipsę“ rodo, kaip dauguma žmonių suvokia ją ir pastebi minimą filmuose, knygų antraštėse, žurnalų straipsniuose bei laikraščių pranešimuose. Jis sukelia vaizduotėje kosminės katastrofos vizijas. Tačiau ką iš tiesų reiškia žodis „apokalipsė“? O dar svarbiau, ką praneša biblinė knyga, vadinama Apokalipse, arba Apreiškimu?

Žodis „apokalipsė“ kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „atidengti“, arba „atskleisti“. Kas buvo atskleista, arba parodyta, bibliniame Apreiškime? Ar tai tik žinia apie nelaimę, pranašaujanti visišką sunaikinimą? Paklaustas, ką manąs apie Apokalipsę, Prancūzijos instituto narys, istorikas Žanas Deliumo, pareiškė: „Tai knyga, teikianti paguodą ir viltį. Žmonės dramatizavo jos turinį, sutelkę dėmesį į katastrofiškus epizodus.“

Ankstyvoji bažnyčia ir Apokalipsė

Koks buvo pirmųjų „krikščionių“ požiūris į Apokalipsę ir į jos teikiamą Tūkstantmečio Kristaus viešpatavimo žemei viltį? Tas pats istorikas pasakė: „Pirmųjų keleto šimtmečių krikščionys, man regis, apskritai palaikė milenarizmą [tūkstantmečio doktriną]. ... Iš pirmųjų amžių krikščionių, tikėjusių Tūkstantmečiu, ypač išsiskyrė Hierapolio (Mažoji Azija) vyskupas Papijas, ... Šventasis Justinas, gimęs Palestinoje ir maždaug 165 metais miręs Romoje kankinio mirtimi, Liono vyskupas Šventasis Irenėjas, miręs 202 metais, Tertulianas, miręs 222 metais, ir... didis rašytojas Laktancijus.“

Apie Papiją, kuris, kaip kalbama, 161 ar 165 m. e. metais mirė Pergame kankinio mirtimi, enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia sakoma: „Šv. Jono mokinys, Hierapolio vyskupas Papijas, atrodo, gynė milenarizmą. Jis tvirtino perėmęs tą mokymą iš Apaštalų amžininkų, o Irenėjas pasakoja, kad kiti ‛Presbiteriai’, matę ir girdėję mokinį Joną, iš jo sužinojo apie tikėjimą tūkstantmečiu, nes tai buvęs Viešpaties mokslas. Pasak Eusebijo..., Papijas savo knygoje įrodinėjo, jog po mirusiųjų prikėlimo tūkstantį metų tęsis matoma, šlovinga žemiškoji Kristaus karalystė.“

Tad kokį poveikį Apokalipsės, arba Apreiškimo, knyga turėjo pirmiesiems tikėjimo išpažinėjams? Ar ji kėlė baimę ar viltį? Įdomu, jog pirmuosius krikščionis istorikai vadina chiliastais, pagal graikiškus žodžius khiʹli·a eʹte (tūkstantis metų). Taigi daugelis jų buvo žinomi kaip tikintieji Tūkstantmete Kristaus valdžia, kuri sukurs rojaus sąlygas žemėje. Vienintelė Biblijos vieta, kur konkrečiai paminėta tūkstantmečio viltis, yra Apokalipsė, arba Apreiškimas (20:1-7). Todėl Apokalipsė tikinčiųjų negąsdino, o teikė jiems nuostabią viltį. Knygoje The Early Church and the World Oksfordo profesorius, tyrinėjantis bažnyčios istoriją, Sesilis Kadū, rašo: „Nors chiliastinės pažiūros ilgainiui buvo atmestos, Bažnyčia jų laikėsi gana ilgai, ir jas skleidė didžiai gerbiami žmonės.“

Kodėl Apokalipsės viltis buvo atmesta

Kadangi nepaneigiama istorinė tiesa liudija, jog daugelis, jei ne dauguma, pirmųjų krikščionių laukė Tūkstantmečio Kristaus viešpatavimo žemės rojui, kaip atsitiko, kad tos „chiliastinės pažiūros“ buvo „ilgainiui atmestos“? Pasak mokslininko Roberto Maunso, „daugelis chiliastų, deja, pasidavė vaizduotei ir aiškindami tūkstantmetį nukrypo į materialistinius bei jausminius kraštutinumus“; taigi tam tikra kritika buvo derama. Bet šios ekstremistinės pažiūros galėjo būti pataisytos neatmetant tikrosios Tūkstantmečio vilties.

Kad nuslopintų milenarizmą, priešininkai naudojosi tikrai stebinančiomis priemonėmis. Žodyne Dictionnaire de Théologie Catholique apie Romos dvasininką Gajų (antrojo amžiaus pabaiga, trečiojo pradžia) sakoma, jog, „norėdamas užgniaužti milenarizmą, jis nedviprasmiškai paneigė Apokalipsės [Apreiškimo] ir Šv. Jono evangelijos autentiškumą“. Anot to paties žodyno, trečiojo amžiaus Aleksandrijos vyskupas Dionyzas, „siekdamas uždrausti šio požiūrio šalininkams grįsti savo įsitikinimus Šventojo Jono Apokalipse“, parašė milenarizmą neigiantį traktatą ir jame „nesivaržydamas paneigė jos autentiškumą“. Toks piktas priešiškumas žemiškųjų tūkstantmečio palaimų vilčiai liudija apie klastingą to meto teologų įtaką.

Knygoje The Pursuit of the Millennium profesorius Normanas Konas rašo: „Trečiajame šimtmetyje pirmą kartą mėginta griauti milenarizmą, kai Origenas, matyt, įtakingiausias senovės Bažnyčios teologas, pradėjo aiškinti, jog Karalystė neateis tiesiogiai, bet viešpataus tikinčiųjų širdyse.“ Remdamasis graikų filosofija, o ne Biblija, Origenas sumenkino nuostabią žemiškosios Mesijo Karalystės viltį ir pavertė ją nesuvokiamu „įvykiu... tikinčiųjų širdyse“. Katalikų rašytojas Leonas Gri rašė: „Vyraujanti graikų filosofijos įtaka... pamažu ėmė žlugdyti chiliastines idėjas.“

„Bažnyčia prarado viltingą žinią“

Augustinas neabejotinai yra tas Bažnyčios tėvas, kuris nuveikė daugiausia, kad graikų filosofija susilietų su tuo metu jau iškreipta krikščionybe. Iš pradžių karštai gynęs milenarizmą, ilgainiui jis atmetė bet kokią mintį apie būsimą Tūkstantmetį Kristaus viešpatavimą žemei. Apreiškimo 20 skyriui jis suteikė alegorinę prasmę.

Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia sakoma: „Augustinas galiausiai padarė išvadą, kad tūkstantmečio nebus. ... Pirmasis prisikėlimas, apie kurį kalbama šiame skyriuje, jo žodžiais, reiškia dvasinį atgimimą per krikštą; tūkstančio metų šabas po šešių tūkstančių istorijos metų yra visas amžinasis gyvenimas.“ Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica teigiama: „Augustino sukurtas alegorinis milenarizmas tapo oficialiu bažnyčios mokymu... Protestantiškieji liuteronų, kalvinistų ir anglikonų tradicijų reformatoriai... liko ištikimi Augustino pažiūroms.“ Taip krikščionijos bažnyčių nariai prarado tūkstantmečio viltį.

Be to, pasak Šveicarijos teologo Frederiko de Ružmono, „išsižadėdamas pradinio tikėjimo tūkstantmete valdžia, [Augustinas] padarė Bažnyčiai didelę žalą. Būdamas labai autoritetingas, jis patvirtino klaidingą idėją, dėl kurios [Bažnyčia] prarado savo žemiškąjį idealą“. Vokiečių teologas Adolfas Harnakas pritarė nuomonei, kad, atmetus tikėjimą Tūkstantmečiu, paprasti žmonės neteko „jiems suprantamos religijos“; „senąjį tikėjimą ir senus lūkesčius“ išstūmė „tikėjimas, kurio jie negalėjo suprasti“. Šiandien tuščios daugelio šalių bažnyčios iškalbingai liudija, kad žmonėms reikia suprantamo tikėjimo bei vilties.

Knygoje Highlights of the Book of Revelation biblistas Džordžas Bizli-Maris rašė: „Viena, dėl stiprios Augustino įtakos ir antra, sektoms palaikant milenarizmą, katalikai ir protestantai vieningai atmetė jį. Paklausus, kokią kitą viltį jie teikia šio pasaulio žmonėms, oficialus atsakymas toks: jokios. Atėjus Kristui, pasaulis bus sunaikintas ir užleis vietą amžinam dangui bei pragarui, kuriuose istorija bus pamiršta. ... Bažnyčia prarado viltingą žinią.“

Nuostabi Apokalipsės viltis gyva!

Jehovos Liudytojai yra įsitikinę, kad nuostabūs pažadai dėl Tūkstantmečio išsipildys. Duodamas interviu Prancūzijos televizijos laidai tema „2000-ieji. Apokalipsės baimė“, prancūzų istorikas Žanas Deliumo pareiškė: „Jehovos Liudytojai tiksliai laikosi milenarizmo, sakydami, jog netrukus... mes įžengsime — tiesa, per kataklizmus — į 1000 palaimingų metų laikotarpį.“

Būtent tai apaštalas Jonas matė regėjime ir apsakė Apokalipsės, arba Apreiškimo, knygoje. Jis rašė: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę... Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‛Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’“ (Apreiškimas 21:1, 3, 4).

Jehovos Liudytojai atlieka pasaulinį biblinio mokymo darbą, kad kuo daugiau žmonių įgytų tą viltį. Jie su džiaugsmu padės tau sužinoti apie ją.

[Iliustracija 6 puslapyje]

Papijas tvirtino Tūkstantmečio doktriną tiesiogiai perėmęs iš apaštalų amžininkų

[Iliustracija 7 puslapyje]

Tertulianas tikėjo Tūkstantmete Kristaus valdžia

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque Nationale de France, Paris

[Iliustracija 7 puslapyje]

„Išsižadėdamas pradinio tikėjimo tūkstantmete valdžia, [Augustinas] padarė Bažnyčiai didelę žalą“

[Iliustracija 8 puslapyje]

Apokalipsėje pažadėtas žemės Rojus yra labai lauktinas