Kodėl Kalėdos švenčiamos netgi Rytuose?

VIENAS senos rytiečių religijos personažas primena mūsų Kalėdų senelį. Korėjiečiai jį vadina Čo Vang Šinu. Panašių personažų esama ir kinų bei japonų religijose.

Čo Vang Šinas buvo laikomas virtuvės globėju, ugnies dievu, susijusiu su senovės korėjiečių ugnies garbinimu. (Senovėje korėjiečiai degančias medžio anglis veždavo rūpestingai, stengdamiesi, kad šios niekada neužgestų.) Buvo tikima, kad tas dievas visus metus stebi šeimos narių elgseną, o paskiau pro virtuvės krosnį bei dūmtraukį pakyla į dangų.

Manoma, kad sinodinio gruodžio mėnesio 23-ią dieną Čo Vang Šinas pateikdavo ataskaitą dangaus karaliui. Metų pabaigoje visi laukdavo jo sugrįžtant per dūmtraukį bei virtuvės krosnį su dovanomis ir bausmėmis kiekvienam pagal elgseną. Čo Vang Šino sugrįžimo dieną šeimos nariai namuose, virtuvėje bei kitur uždegdavo žvakes. Tas virtuvės dievas dar kai kuo panašus į Kalėdų senelį: jis būdavo vaizduojamas raudonu apdaru! Buvo ir kitas paprotys: marti numegzdavo tradicines korėjietiškas puskojines ir per žiemos saulėgrįžą padovanodavo jas anytai. Simboliškai tai reiškė jos linkėjimą anytai ilgiausių metų, nes nuo to laiko dienos pradeda ilgėti.

Ar pastebi tam tikrų panašumų tarp paminėtų dalykų ir Kalėdų? Jų istorijos bei papročiai bendri: dūmtraukis, žvakės, dovanos, puskojinės, senelis raudonais drabužiais bei data. Tačiau Kalėdos Korėjoje lengvai buvo pripažintos ne vien dėl tokių panašumų. Pradėjus jas ten švęsti, tikėjimas Čo Vang Šinu jau buvo beveik išnykęs. Iš tikrųjų dauguma korėjiečių šiandien net nežino, kad jis apskritai egzistavo.

Vis dėlto matome, kaip papročiai, susiję su žiemos saulėgrįža bei metų pabaiga, įvairiais keliais paplito po visą pasaulį. Ketvirtajame m. e. šimtmetyje Romos imperijoje įsigalėjusi bažnyčia pakeitė saturnalijų — romėniškosios saulės dievo gimimo šventės — pavadinimą ir padarė jas Kalėdų dalimi. Kalėdų šventė buvo vietinių papročių atnaujinimas — tik kitokiu vardu. Kaip tai atsitiko?

Dovanų vaidmuo

Duoti dovanas — visų laikų paprotys. Korėjiečiams nuo seno buvo malonu dovanoti ir gauti dovanas. Tai padėjo išpopuliarinti Kalėdų šventę Korėjoje.

Po II pasaulinio karo Korėjoje dislokuoti JAV kareiviai, norėdami sustiprinti ryšius su vietiniais gyventojais, bažnyčiose dalydavo dovanas bei šelpdavo žmones. Geriausia proga tam būdavo Kalėdos. Daugelis vaikų ateidavo į bažnyčią iš smalsumo; čia jie pirmą kartą gyvenime gaudavo dovanų šokolado. Tad suprantama, kodėl daugelis jų laukdavo kitų Kalėdų.

Tiems vaikams Kalėdų senelis buvo Amerikos kareivis raudona megzta kepuraite su bumbulu. Patarlių 19:6 sakoma: „Duodančiam dovaną kiekvienas yra draugas.“ Taip, dovanų dalijimas buvo labai veiksmingas. Tačiau ta Rašto eilutė aiškiai rodo, jog tokios dovanos negarantuoja tvirtos draugystės. Netgi Korėjoje daugeliui žmonių bažnyčia neprimena nieko daugiau, kaip tik vaikystėje ragauto šokolado skonį. Tačiau Kalėdos nebuvo užmirštos. Sparčiai kylant Korėjos ekonomikos lygiui, daugėjo verteivų, o paprotys keistis kalėdinėmis dovanomis skatino vartotojus išleisti daugiau pinigų. Prekybininkams Kalėdos buvo proga daugiau pasipelnyti.

Dabar geriau galime suprasti, kas yra Kalėdos Rytuose šiais laikais. Tikintis pasipelnyti iš kalėdinio prekybos pagyvėjimo, kuriami nauji gaminiai. Reklamai pradedama ruoštis jau vidurvasarį. Daugiausiai prekių parduodama metų pabaigoje, nes visi perka kalėdines dovanas, atvirukus bei muzikos įrašus. Reklamos poveikis labai stiprus. Koks nelaimingas pasijus paprastas jaunuolis, jei Kalėdų išvakarėse pasiliks namuose ir negaus jokios dovanos!

Artėjant Kalėdoms Seulo parduotuves bei prekybos rajonus užplūsta pirkėjai; tas pats vyksta ir kituose Rytų miestuose. Susidaro transporto kamščiai. Viešbučiuose, prekybos rajonuose, restoranuose bei naktiniuose baruose šurmuliuoja žmonės. Girdisi garsios dainos — visi ūžauja. Kalėdų išvakarėse šiukšlinomis gatvėmis svirduliuoja girti vyrai bei moterys.

Taip jau yra. Kalėdos Rytuose nebe ta šventė, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka krikščionybės išpažinėjams. Akivaizdu, jog Korėjoje, kaip ir kitur, iš šios krikščionijos šventės labiausiai pelnosi verteivos. Tačiau ar vien tik jie kalti, kad Kalėdos taip neatitinka Kristaus dvasios? Tikriesiems krikščionims reiktų įdėmiau patyrinėti šį painų klausimą.

Kalėdų kilmė

Žvėris, uždarytas zoologijos sodo narve, lieka žvėrimi. Būtų pavojinga manyti, jog jis prijunko tik dėl to, kad kurį laiką pabuvo narve ir tikriausiai džiaugiasi savo jaunikliais. Tau galbūt teko girdėti, jog kartais užpuolami zoologijos sodo darbuotojai.

Tam tikra prasme tą patį galima pasakyti apie Kalėdų šventimą. Pradžioje tai buvo „žvėris“, gyvenantis skyrium nuo krikščionybės. Enciklopedijoje The Christian Encyclopedia (korėjiečių kalba)a, skyrelyje „Ryšys su romėnų saturnalijomis“ apie Kalėdas sakoma:

„Pagonių saturnalijos bei brumalijos buvo per stipriai įsigalėjusios, kad krikščionybė jas išstumtų. Imperatorius Konstantinas pripažino sekmadienį (tiek Febo bei Mitros, tiek Viešpaties diena), todėl šis faktas... galėjo paskatinti ketvirtojo amžiaus krikščionis manyti, jog visiškai tinkama sutapatinti Dievo Sūnaus ir Saulės gimimo dieną. Ta pagoniška šventė su savo nežabotomis linksmybėmis buvo tokia populiari, kad krikščionys džiaugėsi dingstimi ir toliau ją švęsti, mažai tepakeitę jos esmę ar savo elgseną.“

Ar manai, kad niekas tam nesipriešino? Toje pačioje enciklopedijoje sakoma: „Vakarų bei Artimųjų Rytų dvasininkija reiškė protestą dėl neprideramo lengvabūdiškumo švenčiant Kristaus gimimo dieną, o Mesopotamijos krikščionys apkaltino savo Vakarų brolius stabmeldyste bei saulės garbinimu, nes šie, būdami krikščionys, perėmė pagonišką šventę.“ Iš tikrųjų jau iš pat pradžių kažkas buvo ne taip. „Vis dėlto šventė greitai buvo pripažinta ir galiausiai taip tvirtai įsišaknijo, kad jos neatsisakyta net po šešioliktojo šimtmečio protestantų perversmo“, — sakoma enciklopedijoje.

Taip saulės dievo šventė, neturinti nieko bendra su tikrąja krikščionybe, buvo perkelta į viešpataujančią bažnyčią. Šventė buvo pavadinta kitaip, tačiau jos pagoniškas pobūdis išliko. Taip pagonybė ėmė skverbtis į vadinamosios krikščionybės bažnyčias ir užteršė žmonių dvasingumą. Istorija patvirtina, kad krikščionijai plečiantis pradinė nuostata „mylėti priešus“ užleido vietą doroviniam nuosmukiui bei smurtiniams karams.

Nors Kalėdų šventės kaukė apgaulinga, laikui bėgant išryškėjo jos pagoniška kilmė: per Kalėdas būdavo puotaujama, girtuokliaujama, linksminamasi, šokama, keičiamasi dovanomis, namai puošiami visžaliais augalais. Siekdami pagrindinio savo tikslo — kuo daugiau parduoti, — verteivos išnaudoja Kalėdas kiek tik įmano. Jas liaupsina žiniasklaida: visuomenė paprasčiausiai linksminama. Apatinių drabužių parduotuvėje Seulo centre per televizijos žinių laidą ekrane buvo rodomas Kalėdų medis, išpuoštas apatiniais rūbais. Kalėdų atmosfera buvo akivaizdi, tačiau neatrodė, kad kas nors sveikintų Kristų.

Rašto požiūris į Kalėdas

Apie ką byloja Kalėdų kilmė bei raida? Jei marškiniai ar palaidinukė nelygiai susagstyti iš pat pradžių, vienintelis būdas pataisyti padėtį — susagstyti iš naujo, ar ne? Neatsižvelgdami į tai, kai kurie įrodinėja, jog Kalėdos nors ir kilo iš pagoniškos saulės garbinimo šventės, krikščionijai jos priimtinos. Jų manymu, Kalėdos buvo pašventintos Kristaus gimimo diena, todėl įgavo naują prasmę.

Verta pasimokyti iš istorinio įvykio senovės Jude. 612-aisiais m. p. m. e. Judo gyventojai Jeruzalės šventykloje įvedė pagonišką saulės garbinimą. Ar toks garbinimas buvo pašventintas dėl to, kad vykdavo vietoje, skirtoje tyrai garbinti Jehovą Dievą? Biblijos rašytojas Ezechielis apie saulės garbinimą Jeruzalės šventykloje rašė: „Štai prie angos į Viešpaties šventyklą, tarp prieangio ir aukuro, buvo maždaug dvidešimt penki vyrai, ... atgręžę... veidus į rytų pusę, parpuolę kniūbsčia ant žemės prieš tekančią saulę rytuose. Ir jis tarė man: ‛Marusis, ar tu matei? Nejaugi bjaurieji nusikaltimai, kuriuos Judo namai daro čia, yra tik mažmožis? Argi jie turi pripildyti ir kraštą smurto, mane iš naujo erzinti? Štai, jie šaką laiko prie [„mano“, išnaša] nosies!’“ (Ezechielio 8:16, 17)

Taip, užuot buvęs pašventintas, toks pagoniškas garbinimas kėlė pavojų visai šventyklai. Tokie Jude įsigalėję papročiai skatino smurtą bei dorovinį nuosmukį visoje šalyje. Panašiai yra krikščionijoje, kur per Kalėdas dėmesys sutelkiamas į saturnalijų papročius — saulės garbinimą. Pažymėtina, jog, praėjus keletui metų po to, kai Ezechielis gavo šį regėjimą, Jeruzalei buvo įvykdytas Dievo nuosprendis: ją sunaikino babiloniečiai (2 Kronikų 36:15-20).

Galbūt tave sudomino ankstesniame straipsnyje pateikti korėjiečių mokslininko žodžiai apie kūdikėlį Jėzų. Aišku viena: reakcija žmogaus, neturinčio tikslaus Kristaus pažinimo, labai pagrįsta. Tai gali paskatinti rimtai susimąstyti tuos žmones, kurie švenčia Kalėdas. Kodėl? Todėl, kad jos neteisingai vaizduoja Jėzų. Iš tikrųjų Kalėdos užtemdo tikrąją dabartinę jo padėtį. Jėzus nebėra kūdikėlis ėdžiose.

Biblijoje daug kartų pabrėžiama, kad Jėzus dabar yra Mesijas, galingas Dievo dangiškosios Karalystės Karalius (Apreiškimas 11:15). Jis pasiruošęs panaikinti skurdą bei vargą. Apie tai Kalėdų laikotarpiu kai kas prisimena, kai aukoja vargšams.

Atvirai kalbant, Kalėdos neduoda naudos nei vadinamoms krikščioniškoms, nei kitoms, tarp jų ir Rytų, šalims. Veikiau jos atitraukia dėmesį nuo tikrosios krikščioniškos žinios apie Dievo Karalystę bei dabartinės blogos sistemos pabaigą (Mato 24:14). Kaip ta pabaiga ateis, siūlome pasiklausti Jehovos Liudytojų. Iš jų sužinosi apie ilgalaikes palaimas žemėje valdant Dievo Karalystei ir viešpataujant jos Karaliui Jėzui Kristui (Apreiškimas 21:3, 4).

[Išnaša]

[Anotacija 6 puslapyje]

Kalėdos padėjo pagonybei paplisti vadinamosios krikščionijos bažnyčiose.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Daugelis vaikų ateidavo į bažnyčią iš smalsumo ir gaudavo dovanų šokolado. Paskui jie laukdavo kitų Kalėdų.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Kalėdų išvakarės Seulo centre (Korėja)

[Iliustracija 8 puslapyje]

Kristus jau nebe kūdikis, o galingas Dievo Karalystės Karalius