Klausimų daug, o atsakymai neįtikina

VISŲ šventųjų dienos, 1755 metų lapkričio 1-osios, rytą, kai dauguma Lisabonos gyventojų buvo bažnyčioje, miestą supurtė galingas žemės drebėjimas. Sugriuvo tūkstančiai namų, žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.

Netrukus po tragedijos prancūzų rašytojas Volteras išleido „Poemą apie Lisabonos žuvimą“ (Poème sur le désastre de Lisbonne). Joje atmetė tvirtinimą, esą nelaimė buvo Dievo bausmė už nuodėmes. Teigdamas, kad tokių pražūtingų įvykių žmogus negali nei suprasti, nei paaiškinti, Volteras rašė:

Gamta nebyli, jos klaustume veltui;

Mums reikia Dievo, kuris atsakytų.

Žinia, klausimus apie Dievą Volteras kėlė ne pirmas. Per visą istoriją tragedijos ir nelaimės vertė žmones ieškoti atsakymų. Prieš tūkstančius metų patriarchas Jobas, netekęs visų vaikų, kamuojamas bjaurios ligos, klausė: „Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?“ (Jobo 3:20, Brb) Šiandien daugelis stebisi, kaip geras bei mylintis Dievas gali būti toks abejingas baisioms kančioms ir neteisybei.

Patyrę, kas yra badas, karas, ligos, mirtis, daugelis visiškai atmeta mintį apie rūpestingą Kūrėją. Vienas ateistinių pažiūrų filosofas pažymėjo: „Dievas, leidžiantis kentėti vaikams, neturi kaip pasiteisinti, ... nebent, žinoma, jo išvis nebūtų.“ Didelės tragedijos, tokios kaip genocidas per Antrąjį pasaulinį karą, skatina daryti panašias išvadas. Štai vieno žydų rašytojo mintys informaciniame biuletenyje: „Osvencimo žiaurybes galima paaiškinti paprastai: nėra Dievo, kuriam rūpėtų žmonių reikalai.“ Remiantis apklausa, 1997 metais atlikta katalikiškojoje Prancūzijoje, apie 40 procentų šalies gyventojų abejoja Dievo buvimu dėl vykdomų žudynių, tokių kaip 1994-aisiais Ruandoje.

Kliūtis tikėti?

Kodėl Dievas nesustabdo tų baisenybių? Vienas katalikų kronikininkas tvirtina, jog šis klausimas daugeliui yra „didžiulė kliūtis tikėti“. Jis sako: „Iš tiesų, ar įmanoma pripažinti tokį Dievą, kuris tik bejėgiškai stebi ir nieko nedaro, kai miršta milijonai nekaltų žmonių, kai žudomos ištisos tautos?“

Katalikų laikraščio La Croix vedamajame komentuojama panašiai: „Ar tai būtų šiurpūs praeities įvykiai, ar naujų technologijų diegimo nesėkmės, stichinės nelaimės, organizuotas nusikalstamumas, artimojo mirtis ar kita nelaimė, pasipiktinimo kupinos akys kaskart krypsta į dangų. Reikalaujama atsakymo: kur Dievas? argi jis nėra visiškai abejingas ir kurčias?“

1984 metais popiežius Jonas Paulius II svarstė tai apaštališkame laiške Salvifici Doloris. Jame rašoma: „Nors stebėdamas aplinkinį pasaulį žmogus gali suvokti Dievo buvimą, Jo išmintį, galią bei didybę, blogis ir kančios, regis, užgožia tai, kartais visiškai, nes kasdien regime tiek daug nekaltai kenčiančių ir tiek daug kaltųjų nenubaustų.“

Jeigu mylintis visagalis Dievas yra, kaip sakoma Biblijoje, kodėl tada šitiek kančių? Ar kišasi jis į žmonių reikalus, kad užkirstų kelią pavienėms ar masinėms nelaimėms? Ar šiandien daro ką nors mūsų labui? Voltero žodžiais tariant, ar yra „Dievas, kuris atsakytų“ į šiuos klausimus? Apie tai kitame straipsnyje.

[Iliustracijos 3 puslapyje]

Katastrofa Lisabonoje 1755 metais paskatino Volterą pareikšti, kad tokių nelaimių žmogus negali nei suprasti, nei paaiškinti

[Šaltinių nuorodos]

Volteras: From the book Great Men and Famous Women; Lisbon: J.P. Le Bas, Praça da Patriarcal depois do terramoto de 1755. Nuotrauka: Museu da Cidade/Lisboa

[Iliustracija 4 puslapyje]

Baisios žudynės, tokios kaip Ruandoje, verčia žmones abejoti Dievo buvimu

[Šaltinio nuoroda]

AFP PHOTO

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

VIRŠELIS, vaikai: USHMM, courtesy of Main Commission for the Prosecution of the Crimes against the Polish Nation