Gyvenimo istorija

Gavau tai, ko ‘troško mano širdis’

PAPASAKOJO DOMINIKA MORGU

Pagaliau, 1998-ųjų gruodį, išsipildė mano vaikystės svajonė! Aš Afrikoje! Širdis imdavo stipriau plakti, kai mąstydavau apie Afrikos platybes bei laukinę gyvūniją. Ir štai aš ten iš tikrųjų! Patenkintas ir kitas mano troškimas — tarnausiu visalaike evangelizuotoja užsienio šalyje. Kai kam tai galėjo atrodyti neįmanoma. Esu beveik akla, smėlėtais takais per Afrikos kaimus einu lydima vedlio šuns, apmokyto orientuotis Europos miestų gatvėse. Papasakosiu, kaip man pavyko atvykti tarnauti į Afriką ir kaip Jehova suteikė tai, ‘ko troško mano širdis’ (Psalmyno 37:4).

GIMIAU 1966-ųjų birželio 9 dieną pietų Prancūzijoje. Šeimoje buvome septyni vaikai — du berniukai ir penkios mergaitės, aš pati mažiausia. Tėvai su meile mumis visais rūpinosi. Tačiau vaikystę aptemdė liūdna žinia: aš, kaip mano senelė, mama ir viena iš seserų, paveldėjau ligą, kuri per laiką atima regėjimą.

Dar paauglė patyriau, kas yra rasizmas, šališkumas, veidmainystė, dėl to pykau ir maištavau. Tuo sunkiu metu persikėlėme į Hero departamentą. Tada įvyko kai kas nepaprasta.

Vieną sekmadienio rytą prie mūsų durų atėjo dvi Jehovos liudytojos. Mama jas pažinojo ir pakvietė į vidų. Viena iš jų priminė mamai, jog ši sykį žadėjusi imtis studijuoti Bibliją. Mama atsiminė ir paklausė: „Kada pradėsime?“ Jos susitarė, kad studijuos sekmadienio rytais. Taip mama kibo mokytis „Evangelijos tiesos“ (Galatams 2:14).

Įgaunu supratimo

Mama uoliai stengėsi išgirstus dalykus suprasti ir įsidėmėti. Būdama akla ji viską turėjo dėtis į atmintį. Liudytojos buvo labai kantrios. Joms atėjus slėpdavausi savo kambaryje ir neišlįsdavau iki studijų pabaigos. Bet sykį viena iš jų, Eženi, mane pamatė ir pašnekino. Ji pasakė, jog valdant Dievo Karalystei neapykantos, veidmainystės ir priešiško nusistatymo nebebus. „Tik Dievas gali tai padaryti“, — patikino ji. Ir paklausė, ar nenorėčiau sužinoti daugiau. Kitą dieną pradėjome studijuoti.

Viskas buvo nauja. Supratau, kad blogis laikinas ir kad Dievas leido jam keroti žemėje dėl svarių priežasčių (Pradžios 3:15, Brb; Jono 3:16; Romiečiams 9:17). Paguodė žinia, jog nesame palikti be vilties. Jehova pažadėjo mums nuostabią ateitį — amžinąjį gyvenimą žemės rojuje (Psalmyno 37:29; 96:11, 12; Izaijo 35:1, 2; 45:18). Jame aš vėl atgausiu regėjimą, kuris dabar pamažu silpo (Izaijo 35:5).

Pradedu visalaikę tarnybą

Pasiaukojusi Jehovai, 1985-ųjų gruodžio 12-ąją krikštijausi. Mano sesuo Mari Kler šį žingsnį jau buvo žengusi. Netrukus pasikrikštijo ir brolis Žanas Pjeras su mano brangiąja mama.

Bendruomenėje, kurioje tarnavau, buvo keli pionieriai (visalaikiai evangelizuotojai). Jų džiaugsmas ir entuziazmas labai traukė. Net Mari Kler ėmėsi visalaikės tarnybos, nors vargino akių liga ir nesveika koja, sutvirtinta ortopediniu įtaisu. Sesers uolumas įkvepia mane iki šiol. Apsupta pionierių bendruomenėje ir šeimoje, pati panorau prie jų prisidėti. Taip visalaikę tarnybą pradėjau 1990-ųjų lapkritį Bezjė mieste (Psalmyno 94:17-19).

Stengiuosi įveikti nusiminimą

Tarnyboje kiti pionieriai man labai padėdavo. Tačiau dėl savo negalios kartais būdavau nusiminusi, troškau darbuotis daugiau. Jehova stiprino tais sunkiais momentais. „Sargybos bokšto leidinių indekse“ ieškodavau gyvenimo istorijų pionierių, kurie kaip ir aš turėjo blogą regėjimą. Tokių, pasirodo, būta labai daug! Įkvepiantys jų pasakojimai skatino vertinti tai, ką galiu daryti, ir nenusiminti.

Norėjau išsilaikyti pati, todėl su kitomis liudytojomis valiau parduotuves. Sykį pastebėjau, kad seserys dar kartą peršluosto mano ką tik išvalytas patalpas. Matyt, palikau daug purvo. Tada priėjau prie Valeri, pionierės, atsakingos už mūsų valymo grupę, ir atvirai paklausiau, ar nesudarau joms sunkumų. Ji švelniai pasakė, jog turiu pati apsispręsti, ar galiu atlikti šį darbą, ar ne. 1994-ųjų kovą jo atsisakiau.

Vėl apėmė bevertiškumo jausmas. Karštai meldžiausi Jehovai ir, žinau, jis išgirdo. Stiprino per Bibliją ir krikščioniškus leidinius. Nors mačiau vis blogiau, troškimas tarnauti Dievui nemažėjo. Ko galėjau imtis?

Daug norinčiųjų, bet man pasiseka

Parašiau pareiškimą į Aklųjų bei silpnaregių reabilitacijos centrą Nime ir buvau priimta trims mėnesiams. Kursai buvo labai naudingi. Geriau supratau savo negalią ir mokiausi prisitaikyti. Bendraudama su žmonėmis, turinčiais įvairių regėjimo trūkumų, dar labiau ėmiau branginti mūsų ateities viltį. Juk aš turėjau tikslą ir galėjau kažką nuveikti. Be to, išmokau skaityti Brailio raštu prancūzų kalba.

Namiškiai tuoj pastebėjo mano pokyčius. Tik niekaip negalėjau priprasti prie baltosios lazdelės. Labai nesinorėjo su ja vaikščioti. Mąsčiau, kaip būtų gerai turėti vedlį šunį.

Parašiau prašymą, bet man atsakė, jog norinčiųjų labai daug. Be to, agentūra turėtų ištirti mano aplinkybes. Vedlys šuo skiriamas ne kiekvienam. Tačiau sykį gavau žinią iš aklųjų draugijos. Ten dirbanti moteris pasakė, jog vietinis teniso klubas ketina dovanoti vedlį šunį aklajam ar silpnaregiui, gyvenančiam mūsų rajone. Ji pagalvojo apie mane. Ar priimsiu dovaną? Įžvelgiau čia Jehovos ranką ir mielai sutikau. Bet šuns dar reikėjo laukti.

Vėl mintyse Afrika

Belaukdama dėmesį nukreipiau kitur. Kaip minėjau, nuo vaikystės svajojau apie Afriką. Nors regėjimas silpo, svajonė ten nuvykti nė kiek neblėso. Dargi stiprėjo, nes žinojau, kiek daug žmonių ten nori studijuoti Bibliją ir tarnauti Jehovai. Jau anksčiau Valeri lyg tarp kitko užsiminiau, kad norėčiau aplankyti tą žemyną. Ar ji galėtų mane lydėti? Ji sutiko, ir mes parašėme keliems Afrikos Jehovos liudytojų filialams, kuriuose kalbama prancūziškai.

Atsakymas atėjo iš Togo. Paprašiau Valeri jį perskaityti, o širdis daužėsi. Laiškas buvo labai padrąsinantis, ir Valeri pasakė: „Kodėl gi ne, jeigu kviečia?“ Parašėme filialo broliams ir jų padedama netrukus užmezgiau ryšį su Sandra, pioniere iš Togo sostinės Lomės. Išvykti nutarėme 1998-ųjų gruodžio 1-ąją.

Kontrastas didžiausias, bet jausmas puikus! Išlipusios Lomėje iš lėktuvo, pajutome tikrą Afrikos karštį. Sandra jau laukė. Nors niekada nebuvau jos mačiusi, pasisveikinome lyg geriausios draugės. Prieš pat mūsų atvykimą Sandra ir jos partnerė Kristina buvo paskirtos specialiosiomis pionierėmis į Tabligbo miestą. Dabar mudvi jas lydėjome į jų paskyrimo vietą. Pasilikome ten apie du mėnesius, bet išskrisdama gerai žinojau: čia būtinai sugrįšiu.

Gera grįžti

Prancūzijoje tuoj ėmiau ruoštis antrai kelionei į Togą. Remiama šeimos, planavau ten pasilikti apie šešis mėnesius. Taigi 1999-ųjų rugsėjį vėl sėdau į lėktuvą. Šį kartą buvau viena. Sunku įsivaizduoti, ką jautė šeimos nariai matydami, jog aš, neįgali, skrendu viena. Bet jaudintis nebuvo ko. Patikinau tėvus, kad mano draugai, kuriems tapau labai artima, pasitiks mane Lomėje.

Kaip džiaugiausi grįžusi ten, kur tiek žmonių domisi Biblija! Jie skaito ją netgi gatvėje. Šaukia jums pavymui norėdami pasikalbėti Biblijos temomis. O kokia laimė buvo gyventi kukliame bute su dviem specialiosiomis pionierėmis! Susipažinau su nauja kultūra, kitokia mąstysena. Mūsų bendratikiams Afrikoje Karalystės interesai patys svarbiausi, ir tai labai akivaizdu. Nors Karalystės salė už daugelio mylių, sueigų jie nepraleidžia. O jau šiluma ir svetingumas! To reikia pasimokyti!

Vieną dieną grįžtant iš skelbimo tarnybos Sandrai išsipasakojau, jog bijau grįžti į Prancūziją. Mano regėjimas toliau silpo. Prisiminiau judrias ir triukšmingas Bezjė gatves, daugiabučius namus, laiptus, kitus dalykus, taip apsunkinančius blogai matančio žmogaus gyvenimą. O Tabligbe judėjimas mažas, gatvės ramios, nors negrįstos. Kaip reikės vėl apsiprasti Prancūzijoje?

Po dviejų dienų paskambino mama. Ji pasakė, kad esu laukiama vedlių šunų mokykloje. Jauna Labradoro retriverių kalė, vardu Osean, turėjo tapti mano „akimis“. Taigi mano poreikiais buvo pasirūpinta, nerimas išsisklaidė. Džiugiai ištarnavusi šešis mėnesius Tabligbe, skridau į Prancūziją pamatyti Osean.

Po kelių mėnesių pratybų šią pagalbininkę atidavė mano globai. Iš pradžių nebuvo lengva. Mokėmės viena kitą suprasti. Pamažu suvokiau, kad Osean man išties reikėjo. Ji dabar tarsi mano dalis. Kaip Bezjė gyventojai reaguodavo pamatę mane prie jų durų su šunimi? Rodė pagarbą ir gerumą. Osean tapo viso rajono „įžymybe“. Daugeliui nepatogu bendrauti su neįgaliu žmogumi, bet turėdama šunį nesivaržydavau kalbėti apie savo negalią. Žmonės atsipalaiduodavo ir klausydavosi. Tiesą sakant, dažnai nuo šuns ir pradėdavome pokalbį.

Su Osean Afrikoje

Afrikos nepamiršau, tad ėmiau ruoštis trečiai kelionei. Šį kartą su Osean. Drauge su manimi vyko jauna pora Antonis ir Aurora bei mano draugė Karolina — visi pionieriai kaip ir aš. 2000-ųjų rugsėjo 10-ąją jau buvome Lomėje.

Iš pradžių Osean daug kam kėlė baimę. Toge retai išvysi didelį šunį, ten įprasti maži. Pamatę Osean su plėške (specialūs diržai aklojo vedžiojimo tarnybai), kai kurie ją palaikydavo piktu gyvūnu, kurį reikia tramdyti. Negana to, Osean buvo išmokyta ginti mane vos pajutusi pavojų. Tačiau Toge greit apsiprato prie naujos aplinkos. Kai su plėške, ji žino esanti tarnyboje — eina ar stovi šalia, yra drausminga, klusni. Kai paleidžiu, šėlioja, dūksta. Mums abiem labai smagu.

Atvykę visi buvome pakviesti likti Tabligbe su Sandra ir Kristina. Kad vietiniai broliai ir seserys priprastų prie Osean, kvietėme juos į svečius. Paaiškinome, kam ir kodėl man reikalingas šuo ir kaip su juo elgtis kitiems. Vyresnieji leido atsivesti Osean į Karalystės salę. Kadangi atvejis išskirtinis, apie tai buvo pranešta bendruomenės sueigoje. Į tarnybą su Osean eidavau tik tada, kai lankydavausi pakartotinai ir vesdavau Biblijos studijas. Tada visi suprasdavo, jog viena be šuns neapsieinu.

Skelbti Toge tebėra labai malonu. Mane nuolat jaudino žmonių dėmesingumas. Jie rodė man gerumą, pavyzdžiui, visuomet pasiūlydavo atsisėsti. 2001-ųjų spalį, kai ketvirtą kartą vykau į Togą, kartu atskrido mama. Po trijų savaičių ji grįžo į Prancūziją rami, visiškai tikra, kad man gerai sekasi.

Už tarnybą Toge Jehovai esu labai dėkinga. Neabejoju, kad jis ir toliau suteiks, ko ‘trokšta mano širdis’, kol tarnauju jam visomis išgalėmis.a

[Išnaša]

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Širdis imdavo stipriau plakti, kai mąstydavau apie Afrikos platybes bei laukinę gyvūniją

[Iliustracija 10 puslapyje]

Osean lydėdavo mane, kai žmones lankydavau pakartotinai

[Iliustracija 11 puslapyje]

Vyresnieji leido atsivesti Osean į sueigas