Tel Aradas — nebylus praeities liudininkas
Išnykęs miestas. Paslaptinga šventykla. Senovinių raštų lobynas. Kai kam tai gali priminti nuotykių filmo siužetą. Iš tikrųjų visa, kas suminėta, ir dar daugiau šimtmečius slypėjo po dykumos smėliu Tel Arade, Izraelyje, kol archeologai nepradėjo ten kasinėti.
ŠIANDIENINIS Aradas, lankytojų nuomone, niekuo neišsiskiria iš kitų Izraelio miestų. Jis įsikūręs Judėjos dykumoje, vakarinėje Negyvosios jūros pusėje ir turi 27000 gyventojų. Tačiau senovės Aradas buvo išsidėstęs už maždaug 8 kilometrų į vakarus nuo dabartinio. Būtent čia atkasę storą smėlio sluoksnį archeologai rado daug senovinių statinių bei įrašų.
Tie įrašai rasti ant ostrakonų — molinių indų šukių, kurios tuomet atstodavo rašomąsias lenteles. Rašyti ant jų bibliniais laikais buvo įprasta. Tel Arade surinkta ostrakonų kolekcija — pati didžiausia per visą Izraelio kasinėjimų istoriją. Kuo vertingi šios vietovės archeologiniai radiniai?
Tai, kas rasta Tel Arade, apima ilgą Biblijos istorijos tarpsnį: nuo Izraelio teisėjų dienų iki babiloniečių įsiveržimo į Judą 607 m. p. m. e. Taigi tie atradimai leidžia patvirtinti Biblijos tikslumą. Be to, suteikia žinių, kaip senovės Izraelyje buvo žiūrima į Dievo vardą.
Aradas ir Biblija
Biblijoje apie Aradą nedaug tepasakyta. Tačiau šis miestas stovėjo strategiškai patogioje vietoje, nes pro jį ėjo pagrindinis prekybos kelias. Taigi nieko keista, kad istoriniai dokumentai bei archeologiniai radiniai atskleidžia margą šio senovės miesto praeitį. Jis buvo ne sykį užimtas, sugriautas ir vėl atstatytas. Atstatant daug kartų, toje vietoje iškilo didžiulė kalva, hebrajiškai tel.
Biblijoje Aradas pirmąkart minimas pasakojime apie izraelitų 40 metų kelionės po dykumą pabaigą. Netrukus po Mozės brolio Aarono mirties Dievo tauta ėjo palei Pažadėtosios žemės pietinę sieną. Kanaanietis Arado karalius, tikriausiai manydamas, kad šiuos dykumos klajoklius bus lengva nugalėti, surengė išpuolį. Jehovos Dievo remiami izraelitai narsiai kovėsi, sunaikino priešą ir jų miestą Aradą, nors kai kurie kanaaniečiai, matyt, ištrūko (Skaičių 21:1-3).
Tie išlikusieji greitai atstatė savo strateginį miestą; kai po kelerių metų Jozuė verždamasis iš šiaurės ir pamažu išstumdamas kanaaniečius iš ‘aukštumų srities ir Negebo’ pasiekė tą regioną, vienas iš jam pasipriešinusių buvo „Arado karalius“ (Jozuės 10:40; 12:14). Vėliau tose Negebo vietose apsigyveno kainito Hobabo, lydėjusio Izraelį kelionėje per dykumą, palikuonys (Teisėjų 1:16).
Ką rado archeologai
Kasinėjant Tel Aradą rasta įdomios papildomos medžiagos apie tolesnius Biblijoje užrašytus įvykius. Pavyzdžiui, archeologai aptiko keletą įtvirtinimų. Kai kurie jų tikriausiai iškilo valdant karaliui Saliamonui, garsėjusiam savo didžiuliais miestų statybų projektais (1 Karalių 9:15-19). Vienas atkastas sluoksnis liudijo apie visišką miesto sudeginimą, įvykusį, kaip manoma, dešimtojo amžiaus p. m. e. pradžioje. Tai sutampa su laikotarpiu, kai, praėjus vos penkeriems metams po Saliamono mirties, į Judą įsiveržė Egipto karalius Šišakas. Tas įvykis įamžintas reljefe Karnake (pietų Egiptas); ten sienoje iškaltame nugalėtų miestų sąraše paminėtas Arado vardas (2 Metraščių 12:1-4).
Įdomu tai, kad ant daugelio iš rastų 200 ostrakonų įrašyti hebrajiški vardai, minimi ir Biblijoje, pavyzdžiui, Pašhūras, Meremotas, Koracho sūnūs. Kai kurie iš tų pasaulietinių dokumentų verti dar didesnio dėmesio, nes juose yra asmeninis Dievo vardas. Sudarytas iš keturių hebrajiškų raidžių יהוה (JHVH), vadinamų tetragrama, šis vardas priklauso tik visagaliam Dievui. Laikui bėgant paplito prietaras, kad tarti ar rašyti Dievo vardą yra šventvagiška. Tačiau Tel Arado radiniai, kaip ir daugelis kitų, patvirtina, jog bibliniais laikais Dievo vardas buvo plačiai vartojamas kasdienėje kalboje, įtraukiamas į sveikinimus ir palaiminimus. Pavyzdžiui, viename įraše skaitome: „Mano viešpačiui Eljašibui. Tegul Jahvė [Jehova] rūpinasi tavo gerove.“
O kas atskleista apie tą paslaptingą šventyklą, kurią minėjome straipsnio pradžioje? Statinys Tel Arade, tapęs įvairių spėlionių objektu, yra šventyklos kompleksas su aukuru iš Judo karalių laikų. Nors ši šventykla gerokai mažesnė už Saliamono statytąją Jeruzalėje, abi turi daug panašumų. Dėl ko ir kada buvo pastatyta Arado šventykla? Kaip ja buvo naudojamasi? Archeologai ir istorikai apie tai tikslių žinių neturi.
Jehova buvo aiškiai pasakęs, kad vienintelis jam priimtinas garbinimo centras yra Jeruzalės šventykla ir tik ten turi būti švenčiamos metinės šventės ir aukojamos atnašos (Pakartoto Įstatymo 12:5; 2 Metraščių 7:12). Taigi Arado šventovė buvo pastatyta ir naudojama pažeidžiant Dievo Įstatymą — tikriausiai tada, kai įvedus stabmeldiškus ritualus bei aukojimus tauta nukrypo nuo tyro garbinimo (Ezechielio 6:13). Šį klaidingo garbinimo centrą aštuntajame—septintajame amžiuje p. m. e., matyt, pašalino Ezekijas ar Jošijas, kai vykdė religinę reformą (2 Metraščių 31:1; 34:3-5, 33).
Be abejo, šie radiniai, leidžiantys bent šiek tiek pažvelgti į Arado praeitį, mums labai reikšmingi. Iškelti į dienos šviesą po daugelio šimtmečių, jie patvirtina Bibliją esant teisingą, liudija apie netyro garbinimo iškilimą ir žlugimą, suteikia žinių apie pagarbų Jehovos vardo vartojimą kasdieniame gyvenime.
[Žemėlapis/iliustracija 23 puslapyje]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
JERUZALĖ
Negyvoji jūra
Aradas
Tel Aradas
[Šaltinio nuoroda]
Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.
[Iliustracija 24 puslapyje]
Sienos reljefo fragmentas Karnake, Egipte
[Šaltinio nuoroda]
Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.
[Iliustracija 25 puslapyje]
Šiame įraše yra tokie žodžiai: „Tegul Jahvė [Jehova] rūpinasi tavo gerove“
[Šaltinio nuoroda]
Photograph © Israel Museum, Jerusalem; courtesy of Israel Antiquities Authority
[Iliustracija 25 puslapyje]
Dalis Tel Arado šventyklos pastato
[Iliustracija 25 puslapyje]
Tel Arado tvirtovė žvelgiant iš rytų pusės
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]
Todd Bolen/Bible Places.com