Jehovos valia mums visada buvo svarbiausia

Gimiau 1940 metais gegužės 19 dieną, Libano mieste Amjūne. Po kelerių metų tėvai persikėlė į Tripolį. Mūsų namuose vyravo meilės ir santarvės dvasia. Svarbiausia, visus vienijo meilė Jehovai. Iš penketo vaikų – trijų mergaičių ir dviejų berniukų – aš buvau jauniausias. Tėvai žiūrėjo, kad pragyvenimo reikalai neužgožtų dvasinės veiklos. Studijavome Bibliją, lankėme krikščionių sueigas ir stengėmės padėti kitiems žmonėms pažinti Dievą.

Mūsų bendruomenėje buvo keletas pateptųjų krikščionių. Vienas iš jų, Mišelis Abudas, vedė vadinamąsias bendruomenės knygos studijas. Tiesą jis sužinojo Niujorke ir trečiojo dešimtmečio pradžioje, grįžęs į Libaną, ėmė ją skelbti. Prisimenu, koks pagarbus ir paslaugus jis buvo dviem Gileado mokyklos absolventėms – En ir Gven Bivor. Jos tapo geromis mūsų draugėmis. Kaip džiaugiausi, kai po daugelio metų sutikau En Jungtinėse Valstijose! Praėjus kuriam laikui sutikau ir Gven. Ji kartu su savo vyru Vilfredu Guču tarnavo Londono Betelyje.

EVANGELIZACIJOS DARBAS LIBANE

Prisimenu savo vaikystės dienas, kai mūsų, Jehovos liudytojų, Libane buvo visai mažai. Biblijos žinią skelbėme su užsidegimu. Tam labai priešinosi religiniai veikėjai, tačiau rankų nenuleidome. Papasakosiu apie kelis nutikimus, kurie man itin įsirėžė į atmintį.

Kartą aš ir mano sesė Sana drauge liudijome daugiabutyje. Viename aukšte, bekalbant su gyventojais, pasirodė kunigas, tikriausiai kieno nors pakviestas. Jis ėmė įžeidinėti mano seserį ir įsiūčio pagautas ją pastūmė. Sana nukrito nuo laiptų ir susižalojo. Tada kažkas paskambino į policiją. Atvykę pareigūnai maloningai pasirūpino, kad mano sesei būtų suteikta pagalba. Kunigą jie nusivežė į nuovadą ir ten paaiškėjo, kad šis turi su savimi pistoletą. Policijos viršininkas jo paklausė: „Tai kas tu toks? Dievo tarnas ar gaujos vadeiva?!“

Kitąsyk mūsų bendruomenė išsinuomojo autobusą ir visi nuvykome į atokų miestelį skelbti gerosios naujienos. Darbas ėjosi puikiai, tačiau apie mus išgirdo vietinis kunigas. Jis sušaukė būrį žmonių ir tie ėmė mums grasinti ir mėtyti į mus akmenis. Mano tėtį sužeidė ir abu su mama jie grįžo į autobusą. Mes susirūpinę nusekėme iš paskos. Niekada nepamiršiu tėčio kruvino veido ir ką mama jį šluostydama pasakė: „Jehova, atleisk jiems. Jie nežino, ką daro.“

O štai kas nutiko, kai kartą atvykome į gimtąjį miestelį aplankyti senelio ir kitų giminaičių. Kaip tik tuo metu pas juos į namus buvo užsukęs aukštas dvasininkas, vyskupas. Jis žinojo, kad mano tėvai Jehovos liudytojai. Nors buvau vos šešerių, jis manęs paklausė: „O tu? Kodėl tu nekrikštytas?“ Paaiškinau, kad esu dar tik vaikas ir norėdamas krikštytis turiu geriau pažinti Bibliją ir įgyti stiprų tikėjimą. Mano atsakymas tam dvasininkui nepatiko ir jis seneliui pareiškė, kad esu nepagarbus.

Tačiau tokių nemalonių nutikimų pasitaikydavo retai. Dauguma libaniečių yra draugiški ir svetingi žmonės. Jie noriai kalbėdavosi su mumis apie tiesą ir vedėme nemažai Biblijos studijų.

IŠVYKSTAME SVETUR

Man jau mokantis mokykloje į Libaną trumpam atvyko jaunas brolis iš Venesuelos. Jis apsilankė bendruomenės sueigose ir susipažino su mano seserimi Vafa. Kiek vėliau jiedu susituokė ir persikėlė gyventi į Venesuelą. Vafa mūsų labai pasiilgo, todėl laiškuose vis ragino tėvus keltis su šeima pas juos. Galiausiai jai pavyko mus įkalbėti.

1953 metais atvykome į Venesuelą ir apsigyvenome Karakase, greta prezidento rūmų. Man, paaugliui, būdavo smalsu stebėti, kaip pro šalį pravažiuoja valstybės vadovo automobilis. Tačiau tėvai naujoje vietoje apsiprato sunkiai. Jiems viskas buvo svetima – kalba, kultūra, maistas, klimatas. Ir dar net nespėjus prie visko prisitaikyti, mus ištiko baisi nelaimė.

DIDELIS SMŪGIS

Tėtis staiga pasiligojo. Mums tai buvo labai netikėta, nes jis visada jautėsi tvirtas ir sveikas. Neprisimenu, kad būtų kada nors sirgęs. Gydytojai diagnozavo kasos vėžį ir skubiai operavo. Deja, po savaitės tėtis mirė.

Man tuo metu buvo trylika. Sunku net nusakyti, kaip tėčio mirtis mus sukrėtė. Jautėmės, lyg visas pasaulis būtų sudužęs į šipulius. Mamą skausmas slėgė labai ilgai, ji niekaip negalėjo su netektimi susitaikyti. Tačiau supratome, kad turime gyventi toliau, ir su Jehovos pagalba atgavome pusiausvyrą. Sulaukęs šešiolikos baigiau vidurinę mokyklą Karakase. Labai troškau materialiai padėti savo šeimai.

Tuo tarpu mano sesuo Sana ištekėjo už Rubeno Araucho, prieš kurį laiką baigusio Gileado mokyklą ir grįžusio į Venesuelą. Jie nutarė persikelti į Niujorką. Su visa šeima nusprendėme, kad man vertėtų stoti į universitetą. Taigi išvykau į Niujorką ir ten apsigyvenau pas Saną su vyru. Sesuo ir svainis padėjo man daryti dvasinę pažangą. Be to, Bruklino ispanakalbių bendruomenėje, prie kurios priklausiau, buvo daug brandžių brolių, tarp jų du Bruklino beteliečiai Miltonas Henšelis ir Frederikas Frencas. Džiaugiuosi, kad galėjau su jais susipažinti.

Pirmajam universiteto kursui einant į pabaigą susimąsčiau, ar mano sprendimas mokytis aukštojoje teisingas. Sargybos bokšto straipsniuose buvau skaitęs, kokių prasmingų tikslų krikščionis galėtų siekti. Mačiau, kokie laimingi yra mūsų bendruomenėje tarnaujantys pionieriai ir beteliečiai. Norėjau būti toks pat laimingas. Tačiau dar nebuvau pasikrikštijęs. Supratęs, kad turiu pasiaukoti Jehovai, taip ir padariau, ir 1957 metų kovo 30 dieną pasikrikštijau.

SVARBŪS SPRENDIMAI

Tada pradėjau galvoti apie visalaikę tarnybą. Jos imtis troškau vis labiau, bet mačiau, kad nebus lengva. Abejojau, ar pavyks suderinti tarnybą su studijomis universitete, todėl nusprendžiau mokslus mesti, grįžti į Venesuelą ir tapti pionieriumi. Dėl to sprendimo su mama ir kitais namiškiais susirašinėjome ilgokai – laiškai skraidyte skraidė tarp Niujorko ir Venesuelos.

1957 metų birželį parvykau į Karakasą. Mačiau, kad šeimai pragyventi labai sunku ir kad jai reikia finansinės paramos. Taigi kai man pasiūlė darbą banke, sutikau. Bet taip pat labai norėjau tarnauti pionieriumi, juk dėl to ir sugrįžau į Venesuelą. Todėl pateikiau paraišką. Keletą metų dirbau visu etatu banke ir sykiu pionieriavau. Niekada anksčiau nebuvau toks užimtas ir toks laimingas.

Paskui man teko laimė sutikti gražią sesę Silviją. Ji su tėvais buvo persikėlusi iš Vokietijos. Mačiau, kaip Silvija myli Jehovą, ir netrukus mudu susituokėme. Susilaukėme dviejų vaikų – Mišelio (arba Maiko) ir Samiros. Pas mus apsigyveno ir mano mama, tad turėjome pasirūpinti ir ja. Kad galėčiau tinkamai atlikti šeimines pareigas, pionieriaus tarnybą teko nutraukti. Tačiau pionieriškos dvasios nepraradau. Abu su Silvija per atostogas, kai tik galėdavome, tarnaudavome pagalbiniais pionieriais.

KITAS SVARBUS SPRENDIMAS

Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, vieną dieną supratau, ko turiu imtis. Vaikai tuo metu dar mokėsi mokykloje. Mano šeima gyveno patogiai, tarp bankininkų buvau gerbiamas. Tačiau norėjau būti žinomas ne kaip bankininkas, o kaip Jehovos tarnas. Mintys apie tai nuolat sukosi galvoje. Taigi abu su žmona susėdome ir aptarėme šeimos finansinę padėtį. Man priklausė nemenka išeitinė kompensacija. Kadangi neturėjome jokių įsiskolinimų, nusprendėme, kad tų pinigų užteks ilgam, tik reikės gyventi kukliau.

Buvo nelengva ryžtis tokiam žingsniui, tačiau ir žmona, ir mama mane palaikė. Taigi vėl ketinau įsilieti į visalaikių tarnų gretas. Kaip aš džiaugiausi! Atrodė, kad viskas bus taip, kaip nusprendėme. Bet mūsų laukė didelis netikėtumas.

MALONI STAIGMENA

Vieną dieną mūsų gydytojas patvirtino, kad Silvija laukiasi. Kaip tai buvo netikėta! Labai apsidžiaugėme, kad turėsime mažylį. Tačiau aš jau buvau nutaręs tapti pionieriumi, tad truputį sunerimau, kaip bus, – ar nesubyrės mano planai?

Drauge pasikalbėję sutarėme mūsų sprendimo nekeisti. 1985 metų balandžio mėnesį gimė Gabrielius. Aš, kaip ir planavome, išėjau iš banko ir birželį pradėjau pionieriaus tarnybą. Kiek vėliau tapau filialo komiteto nariu. Filialas buvo Viktorijoje, todėl iš Karakaso du ar tris kartus per savaitę tekdavo keliauti maždaug 80 kilometrų.

VĖL PERSIKELIAME

Galiausiai su šeima nutarėme persikelti į Viktoriją, arčiau Betelio. Mums tai buvo nemenkas pokytis. Žaviuosi savo šeima ir artimaisiais, esu jiems visiems dėkingas už palaikymą. Mano sesuo Baha noriai apsiėmė globoti mamą. Maikas jau buvo vedęs. O Samira ir Gabrielius tebegyveno su mumis, taigi jiems teko palikti Karakase savo draugus. Ir mano mielajai Silvijai, kai persikėlėme į ne tokį judrų miestą, iš pradžių trūko sostinės šurmulio. Be to, visiems mums reikėjo priprasti prie gyvenimo mažesniame name. Taigi persikraustyti iš Karakaso į Viktoriją buvo rimtas dalykas.

Tačiau situacija ir vėl pasikeitė. Gabrielius vedė, o Samira apsigyveno atskirai nuo mūsų. 2007 metais mudu su Silvija buvome pakviesti į Betelį ir čia darbuojamės iki pat šiol. Maikas eina bendruomenėje vyresniojo pareigas. Drauge su savo žmona Monika jie tarnauja pionieriais. Gabrielius irgi yra vyresnysis ir kartu su savo žmona Ambra gyvena Italijoje. Samira pionieriauja, be to, ji yra Betelio savanorė ir dirba nuotolinį darbą.

DĖL NIEKO NESIGAILIU

Per gyvenimą priėmiau nemažai rimtų sprendimų. Ir dėl to, kaip apsisprendžiau, nė kiek nesigailiu. Labai vertinu visas užduotis ir pareigas, kurias gavau tarnaudamas Jehovai. Metams bėgant įsitikinau, kaip svarbu nuolat stiprinti bendrystę su Dievu. Kai reikia apsispręsti dėl mažesnio ar didesnio dalyko, jis gali suteikti ramybę, „viršijančią žmogaus supratimą“ (Fil 4:6, 7). Abu su Silvija branginame savo šventą tarnybą Betelyje. Jehova mūsų sprendimus laimino, nes jo valia mums visada buvo svarbiausia.