Kaip Jehova gelbsti nuodėmingus žmones

1, 2. a) Kas yra nuodėmė ir kaip galime ją įveikti? (Taip pat žiūrėk „Sąvokos paaiškinimą“.) b) Ką aptarsime šiame ir kituose šio žurnalo numerio straipsniuose? (Taip pat žiūrėk „Paaiškinimą skaitytojams“ šiame numeryje.)

NORĖDAMAS suvokti, kaip stipriai Jehova tave myli, pasigilink, kiek daug jis yra padaręs, kad išvaduotų tave iš nuodėmės ir mirties. Nuodėmėa yra žiaurus priešas ir savo jėgomis jo nugalėti negalime. Nusidedame visi ir kiekvieną dieną (Rom 5:12). Bet padėtis nėra beviltiška. Jehovos padedami, nuodėmę galime įveikti. Jis tai mums garantuoja.

² Meilės skatinamas Dievas padeda žmonėms kovoti su nuodėme jau apie 6000 metų. Nuodėmė veda į mirtį, o Jehova nenori, kad mirtume. Jis nori, kad gyventume amžinai, todėl visokeriopai gelbsti iš nuodėmės gniaužtų (Rom 6:23). Šiame straipsnyje aptarsime, (1) kaip Dievas atvėrė nuodėmingiems žmonėms amžino gyvenimo perspektyvą, (2) kaip žmonės bibliniais laikais pelnydavo jo malonę ir (3) ką dėl žmonių išgelbėjimo nuveikė Jėzus Kristus.

KAIP DIEVAS ATVĖRĖ ŽMONĖMS AMŽINO GYVENIMO PERSPEKTYVĄ

3. Kaip mūsų pirmieji tėvai tapo nusidėjėliais?

³ Jehova norėjo, kad žmonės būtų laimingi. Sukūręs ir sutuokęs pirmąją porą, įkurdino ją gražiuose namuose ir davė malonų darbą. Adomo ir Ievos vaikai ir vaikaičiai turėjo apgyventi visą žemę ir ilgainiui paversti ją rojumi, gražiu it Edeno sodas. Dievas jiems uždraudė tik vieną dalyką ir perspėjo, kad jeigu jo nepaklausys, užsitrauks mirtį. Deja, taip ir nutiko, kai neregima dvasinė būtybė, nekenčianti Dievo ir žmonių, ėmė pirmąją porą gundyti. Adomas su Ieva, pasidavę tai įtakai, suabejojo savo dangiškojo Tėvo gerumu ir jam nusidėjo. Padariniai buvo liūdni, kaip Jehova ir įspėjo. Dėl neklusnumo Adomas ir Ieva kentėjo visą likusį gyvenimą, kol suseno. Galiausiai abu atgulė į dulkes, iš kurių buvo sukurti (Pr 1:​28, 29; 2:​8, 9, 16–18; 3:​1–6, 17–19, 24; 5:5).

4. Kodėl Jehova nekenčia nuodėmės ir padeda mums su ja kovoti? (Romiečiams 8:​20, 21)

⁴ Jehova įkvėpė Biblijos rašytoją tą tragišką istoriją papasakoti, kad suprastume, kodėl jis neapkenčia nuodėmės. Ji atskiria žmogų nuo Kūrėjo ir veda į mirtį (Iz 59:2). Tai žinodama, minėta dvasinė būtybė, Biblijoje pavadinta Šėtonu, toliau vilioja žmones į nuodėmę. Tam visų bėdų kaltininkui tikriausiai atrodė, kad Edene pasiekė nemenką pergalę. Bet jis nė neįsivaizduoja, kaip Jehova žmones myli. Dievas dėl Adomo ir Ievos palikuonių neapsigalvojo ir tuojau pat paaiškino, kokią perspektyvą visiems ketina atverti. (Perskaityk Romiečiams 8:​20, 21.) Jis žinojo, kad bus žmonių, kurie jį mylės ir priims jo pagalbą kovoje su nuodėme. Todėl nusprendė savo žemiškiesiems vaikams suteikti galimybę išsivaduoti iš nuodėmės ir tapti jo draugais. Ko konkrečiai jis ėmėsi?

5. Kada nuodėmingiems žmonėms sužibo vilties žiburys? (Pradžios 3:15)

⁵ Perskaityk Pradžios 3:15. Vilties žiburys žmonėms sušvito dar tada, kai Jehova paskelbė nuosprendį Šėtonui. Dievas pažadėjo atsiųsti į žemę „palikuonį“, kad jis sutrintų Šėtonui galvą ir sugriautų visus jo piktus darbus (1 Jn 3:8). Tiesa, tam palikuoniui iš pradžių teks kentėti. Šėtonas jam „kirs“, tai yra nužudys. Tačiau Jehova buvo pasirengęs ištverti šį piktojo smūgį, kad daugybę žmonių išlaisvintų iš nuodėmės ir mirties.

KAIP NUODĖMINGI ŽMONĖS BIBLINIAIS LAIKAIS PELNĖ JEHOVOS MALONĘ

6. Kaip tvirto tikėjimo žmonės, tokie kaip Abelis ir Nojus, siekė Jehovos artumo?

⁶ Bėgant šimtmečiams Jehova leido nuodėmingiems žmonėms suprasti, kaip jie gali pelnyti jo malonę. Antras Adomo ir Ievos sūnus Abelis buvo pirmasis istorijoje dievobaimingas žmogus. Jis mylėjo Jehovą ir troško jo prielankumo, todėl nutarė atnašauti auką. Kadangi ganė avis, papjovė keletą avinėlių ir juos paaukojo. Kaip Jehova tai įvertino? Biblijoje rašoma, kad jis „priėmė Abelį ir jo auką“ (Pr 4:4). Mielos Jehovai buvo ir kitų jį mylinčių ir tikinčių žmonių aukos, pavyzdžiui Nojaus (Pr 8:​20, 21). Tai aiškiai liudijo, kad net ir nuodėmingam žmogui įmanoma pelnyti Jehovos malonę ir tapti jo draugu.b

7. Ką suprantame iš to, kad Jehova paliepė Abraomui paaukoti sūnų?

⁷ Išskirtinio tikėjimo žmogus buvo Abraomas. Jehova paprašė jį padaryti kai ką nepaprastai sunkaus – paaukoti jam savo sūnų Izaoką. Nors ir su didžiausiu skausmu širdyje Abraomas pakluso ir jau ketino paliepimą įvykdyti. Bet paskutinę akimirką Jehova pats jį sulaikė. Tas įvykis atskleidžia kai ką itin svarbaus: Jehova iš meilės buvo pasiryžęs dėl žmonių paaukoti net savo brangiausią Sūnų (Pr 22:​1–18).

8. Ką vaizdavo aukos, atnašautos pagal Mozės Įstatymą? (Kunigų 4:​27–29; 17:11)

⁸ Dar po keleto šimtmečių Izraelio tautai duotame Įstatyme buvo numatyta daug įvairių aukų nuodėmėms atpirkti. (Perskaityk Kunigų 4:​27–29; 17:11.) Tos aukos vaizdavo didingesnę auką, skirtą visiems laikams išpirkti žmones iš nuodėmės. Dievo įkvėpti pranašai paaiškino, kad žadėtajam palikuoniui teks kentėti ir mirti. Jis bus paaukotas tarsi avinėlis (Iz 53:​1–12). Tik pagalvok: Jehova rengėsi atiduoti už mus – ir už tave – savo mylimiausią Sūnų, kad būtume išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties.

KĄ DĖL ŽMONIŲ PADARĖ JĖZUS

9. Ką Jonas Krikštytojas pasakė apie Jėzų? (Hebrajams 9:22; 10:​1–4, 12)

⁹ Pirmajame amžiuje Jonas Krikštytojas, išvydęs Jėzų Nazarietį, pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1:29). Taigi paaiškėjo, kad Jėzus yra seniai lauktasis palikuonis. Jam ir buvo skirta tapti žadėtąja auka. Viltis žmonijai sušvito kaip niekad ryškiai – pergalė prieš nuodėmę buvo visiškai arti. (Perskaityk Hebrajams 9:22; 10:​1–4, 12.)

10. Kaip Jėzus parodė, kad atėjo kviesti nusidėjėlių?

¹⁰ Jėzui ypač rūpėjo žmonės, sielvartaujantys dėl savo nuodėmingos būklės. Tokius jis kvietė tapti jo sekėjais. Dievo Sūnus gerai suvokė, kad nuodėmė yra žmonijos bėdų šaknis, tad stengėsi padėti tiems, ką slėgė didelių nuodėmių našta. Kartą jis net pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.“ Ir pridūrė: „Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Mt 9:​12, 13). Prisimink, kaip maloningai jis atleido nuodėmes tai moteriai, kuri atėjusi vilgė jam kojas ašaromis ir šluostė savo plaukais (Lk 7:​37–50). Taip pat kaip liudijo tiesą samarietei prie šulinio, nors žinojo apie jos nesantuokinį ryšį (Jn 4:​7, 17–19, 25, 26). Jehovos suteikta galia jis išvadavo keletą žmonių net iš kapo duobės, į kurią mus visus įstumia nuodėmė (Mt 11:5).

11. Kodėl Jėzaus asmenybė žmones traukė?

¹¹ Nėra ko stebėtis, kad netgi dideliems nusidėjėliams Jėzaus asmenybė buvo patraukli. Su tokiais žmonėmis jis elgėsi supratingai ir atjaučiai, mielai visus priimdavo ir išklausydavo (Lk 15:​1, 2). Jėzus įžvelgdavo jų gerąsias savybes ir už jas pagirdavo (Lk 19:​1–10). Jis buvo tikras savo gailestingojo dangiškojo Tėvo atvaizdas (Jn 14:9). Tiek žodžiu, tiek darbais Jėzus paliudijo, kad Jehova žmones myli ir trokšta padėti jiems laimėti kovą su nuodėme. Tokio pavyzdžio įkvėpti, daugelis atsisakė blogų darbų ir tapo jo sekėjais (Lk 5:​27, 28).

12. Ką Jėzus kalbėjo apie savo misiją?

¹² Jėzus gerai žinojo, kas jo laukia. Savo sekėjams jis ne kartą sakė, kad bus išduotas ir nubaustas mirtimi ant kančių stulpo (Mt 17:22; 20:​18, 19). Tačiau mirti jis nebijojo, nes tik taip galėjo išvaduoti nuodėmingą žmoniją, kaip kad skelbė Jonas Krikštytojas ir senovės pranašai. Jėzus sakė: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visokių žmonių patrauksiu prie savęs“ (Jn 12:32). Pripažindami Jėzų savo Viešpačiu ir sekdami jo pėdomis žmonės galėjo įgyti Jehovos prielankumą ir galiausiai būti „išvaduoti iš nuodėmės“ (Rom 6:​14, 18, 22; Jn 8:32). Užtat Jėzus buvo pasirengęs mirti baisia kankinio mirtimi (Jn 10:​17, 18).

13. Kokia mirtimi Jėzus mirė ir kodėl Jehova tam nesutrukdė? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹³ Jėzų išdavė, suėmė, užgauliojo, šmeižė, kaltino ir žiauriai kankino. Tada kareiviai nuvedė jį į bausmės vietą ir prikalė prie stulpo. Jehova, regėdamas savo Sūnaus agoniją, kentėjo ne ką mažiau. Tačiau jis leido tam įvykti, Jėzaus kančių nenutraukė. Kodėl? Kodėl visagalis Jehova baudėjams nesutrukdė, jei savo Sūnų taip mylėjo? Trumpai tariant, iš meilės žmonėms. Pats Jėzus sakė: „Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų, kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jn 3:16).

14. Ką Jėzaus pasiaukojama mirtis reiškia tau?

¹⁴ Jėzaus pasiaukojimas yra nenuginčijamas įrodymas, kad Jehova myli žmones, taigi ir tave. Dievas ryžosi nenusakomai emocinei kančiai, kad tik būtum išvaduotas iš nuodėmės ir mirties (1 Jn 4:​9, 10). Jis tikrai nori padėti kiekvienam iš mūsų kovoti su nuodėme ir ją nugalėti.

15. Ką turime daryti, norėdami susilaukti nuodėmių atleidimo?

¹⁵ Tai nepaprasta Dievo dovana. Dėl jo viengimio Sūnaus mirties mums gali būti atleidžiamos nuodėmės. Tačiau norėdami to atleidimo susilaukti, turime kai ką daryti. Ką būtent? Jonas Krikštytojas ir pats Jėzus paaiškino: „Atgailaukite, nes dangaus Karalystė yra priartėjusi“ (Mt 3:​1, 2; 4:17). Taigi norėdami įveikti nuodėmę ir išsaugoti gerus santykius su mūsų dangiškuoju Tėvu, privalome dėl nuodėmių atgailauti. O kas yra atgaila ir kaip ji padeda kovoti su nuodėme? Apie tai pakalbėsime tolesniame straipsnyje.