Jehova nori, kad visi atgailautų

1. Ką reiškia atgailauti?

JEIGU padarome ką nors bloga, turime atgailauti. Tai reiškia aiškiai suvokti, kad pasielgėme negerai, ir liautis taip darius (žiūrėk „atgaila“ Biblijos žodynėlyje).

2. Kodėl visi turime gerai suprasti, kuo svarbi atgaila? (Nehemijo 8:​9–11)

² Apie atgailos svarbą svarbu žinoti kiekvienam žmogui. Juk visi kasdien nusidedam. Esame Adomo ir Ievos palikuoniai, paveldėjom iš jų nuodėmę ir mirtį (Rom 3:23; 5:12). Nė vieno nėra tobulo. Net tokie stipraus tikėjimo žmonės kaip apaštalas Paulius turėjo kovoti su polinkiu į nuodėmę (Rom 7:​21–24). Laimei, nesame pasmerkti pražūčiai, nes Jehova kupinas gailesčio ir nori, kad būtume laimingi. Apie tai liudija, pavyzdžiui, Izraelio tautos istorija. Prisiminkime Nehemijo laikus. (Perskaityk Nehemijo 8:​9–11.) Dievas nenorėjo, kad žydai graužtųsi dėl savo senų nuodėmių. Jis ragino žmones tarnauti jam su džiaugsmu. O vienas esminių dalykų, be kurių vidinė ramybė ir pasitenkinimas neįmanomi, yra atgaila. Jei nuoširdžiai gailimės dėl savo prasižengimų, mūsų dangiškasis Tėvas juos atleis.

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Pakalbėkime apie atgailą daugiau. Aptarkime tris klausimus: (1) kaip Jehova pabrėžė jos svarbą Izraelio tautai, (2) kaip jis veda kiekvieną į atgailą ir (3) ko apie atgailą mokė Jėzus Kristus.

KAIP JEHOVA PABRĖŽĖ ATGAILOS SVARBĄ

4. Ką apie atgailą Jehova paaiškino Izraelio tautai?

⁴ Subūręs izraelitus į tautą, Jehova sudarė su jais sandorą. Pažadėjo už klusnumą jo įstatymams žmones saugoti ir dosniai laiminti. Apie tuos įstatymus jis pasakė: „O įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau per sunkus ar nepasiekiamas“ (Įst 30:​11, 16). Sykiu Dievas perspėjo, kad už maištavimą ir netikrų dievų garbinimą laukia atpildas: žmonės neteks jo malonės ir turės kentėti. Tiesa, atgauti Jehovos palankumą nuklydusiems buvo įmanoma. Kaip? Jis paaiškino: „Kai grįši prie savo Dievo Jehovos ir [...] imsi klausyti jo balso [...], tada tavo Dievas Jehova [...] pasigailės tavęs“ (Įst 30:​1–3, 17–20). Kitaip tariant, žmonės turėjo atgailauti. Tik tada galėjo vėl tikėtis Jehovos artumo ir palaimos.

5. Kaip Jehova elgėsi su neklusnia Izraelio tauta? (2 Karalių 17:​13, 14)

⁵ Labai gaila, bet išrinktoji tauta savo Dievo dažnai neklausė. Negana to, kad ėmė lenktis stabams, dar ir baisybes visokias darė. Taip užsitraukė rūstų Jehovos atpildą. Tačiau ir tada Dievas savo tautos neišsižadėjo. Vis siuntė pranašus ir ragino žmones atgailauti ir pas jį sugrįžti. (Perskaityk 2 Karalių 17:​13, 14.)

6. Kokius paraginimus nuo Jehovos tautai perdavė jo pranašai? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁶ Kiek daug kartų Dievas pranašų lūpomis įspėjo izraelitus ir skatino juos taisytis! Antai skaitome Jeremijo užrašytą Jehovos kvietimą: „Sugrįžk, Izraeli, pareik, neištikimoji [...]. Nebežvelgsiu į tave piktai, nes esu ištikimas [...]. Nenoriu amžinai apmaudauti. Tik pripažink savo kaltę, juk prieš Jehovą, savo Dievą, maištavai“ (Jer 3:​12, 13). Arba štai ką Jehova kalbėjo per Joelį: „Kol dar laikas, grįžkite pas mane visa širdimi“ (Jl 2:​12, 13). Ir Izaijo lūpomis ragino: „Nusiprauskite, apsivalykite! Pašalinkite piktus darbus man iš akių, liaukitės darę blogybes“ (Iz 1:​16–19). Ezechielis tautiečius panašiai protino: „Juk aš nenoriu, kad nedorėlis mirtų – tai visavaldžio Jehovos žodis, – noriu, kad jis atgailautų dėl to, ką darė, ir būtų gyvas. Nenoriu nė vieno mirties – tai visavaldžio Jehovos žodis, – tad atgailaukite ir gyvenkite“ (Ez 18:​23, 32). Jehova nori apdovanoti žmones amžinu gyvenimu, todėl džiaugiasi matydamas jų atgailą. Ką dar Jehova anuomet darė, kad paskatintų savo nuklydusius tarnus atgailauti?

7. Ko Jehova norėjo savo tautą pamokyti per pranašą Ozėją?

⁷ Pagalvok, ko Jehova norėjo izraelitus pamokyti per pranašą Ozėją. Jo žmona Gomera svetimavo ir išėjo pas kitą vyrą. Ar jai nebebuvo įmanoma padėti? Širdis permatantis Dievas liepė pranašui: „Eik ir mylėk tą moterį, kito vyro mylimąją, svetimautoją, – juk aš, Jehova, irgi myliu Izraelio žmones, nors jie eina pas kitus dievus“ (Oz 3:1; Pat 16:2). Gomera tuo metu tebegyveno amoraliai, bet Jehova paragino Ozėją atleisti jai ir kviesti atgal pas save.a Panašiai Jehova puoselėjo viltį, kad jo neklusni tauta susiprotės. Nors buvo pasinėrusi į sunkias nuodėmes, Dievas ją tebemylėjo ir vis ragino atgailauti ir taisytis. Akivaizdu, Jehova niekad nepraranda vilties, kad nusidėjėlis pas jį sugrįš. Jis ištiria kiekvieno širdį ir stengiasi paskatinti atgailauti (Pat 17:3). Pažiūrėkime, kaip.

KAIP JEHOVA VEDA ŽMOGŲ Į ATGAILĄ

8. Kaip Jehova skatino Kainą atgailauti? (Pradžios 4:​3–7; taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁸ Kainas buvo Adomo ir Ievos pirmagimis ir paveldėjo iš jų polinkį į nuodėmę. Biblijoje sakoma, kad „jo darbai buvo pikti“ (1 Jn 3:12). Tikriausiai būtent dėl to Jehova „Kaino ir jo aukos nepriėmė“. Užuot susimąstęs ir pasitaisęs, Kainas tada „labai supyko, jo veidas paniuro“. Ir ko Jehova ėmėsi? Su Kainu apie tai pasikalbėjo. (Perskaityk Pradžios 4:​3–7.) Atkreipk dėmesį, kaip maloniai jis tą vyrą protino. Įspėjo, prie ko nuodėmė gali privesti, ir išreiškė viltį, kad Kainas pasitaisys. Deja, šis nesidavė pamokomas ir neketino apsigalvoti. O kaip Jehova? Gal nusprendė, kad neverta nė mėginti nusidėjėlių taisyti? Anaiptol.

9. Kaip Jehova paskatino Dovydą atgailauti?

⁹ Prisiminkime karalių Dovydą. Jehova jį labai mylėjo, net pavadino „vyru pagal savo širdį“ (Apd 13:22). Bet Dovydas nuslydo į itin sunkias nuodėmes – sugulė su svetimo žmona, o jos vyrą pražudė. Pagal Mozės Įstatymą, jis turėjo būti nubaustas mirtimi (Kun 20:10; Sk 35:31). Tačiau Jehova pasielgė gailestingai ir padarė išimtį.b Nors karalius savo kaltę mėgino slėpti, Dievas siuntė pas jį pranašą Nataną. Šis valdovui papasakojo vaizdingą alegoriją ir tai užgavo jautrią Dovydo širdies stygą. Jis nepaprastai išgyveno dėl to, ką padarė (2 Sam 12:​1–14). Dovydas iš pačių sielos gelmių atgailavo, kaip liudija jo sudėta jausminga 51 psalmė (žr. antrašą). Ilgainiui ji tapo tikra paguoda daugybei kitų Dievui nusikaltusių tarnų, paskatino juos atgailauti. Argi nesidžiaugiame, kad dangiškasis Tėvas sužadino Dovydo širdyje atgailą?

10. Kokius jausmus tau kelia Jehovos kantrybė ir atlaidumas?

¹⁰ Jehova nekenčia nuodėmės, niekada nežiūri į ją pro pirštus (Ps 5:​4, 5). Bet sykiu jis supranta, kad visi esam nusidėjėliai, ir iš meilės padeda nuodėmei priešintis. Jis net žemiausiai puolusį mėgina gelbėti, skatina atgailauti ir pas jį sugrįžti. Kaip džiugu, kad mūsų Dievas toks gailestingas! Turime būti dėkingi Jehovai už beribę kantrybę ir atlaidumą ir tarnauti jam ištikimai, o jei nusidėtume – atgailauti. Dabar pažiūrėkime, ko apie atgailą savo sekėjus mokė Jėzus Kristus.

KO APIE ATGAILĄ MOKĖ JĖZUS KRISTUS

11, 12. Ką atskleidžia Jėzaus alegorija apie sūnų paklydėlį? (Žiūrėk iliustraciją.)

¹¹ Pirmajame amžiuje Jehovos siųstasis Mesijas Jėzus atėjo į žemę. Aname straipsnyje jau užsiminėm, kaip jis ir Jonas Krikštytojas skatino žmones atgailauti (Mt 3:​1, 2; 4:17).

¹² Jėzus stengėsi padėti visiems suprasti, koks jo Tėvas atlaidus. Prisimink, pavyzdžiui, jo alegoriją apie sūnų paklydėlį. Palikęs šeimą, jaunuolis kurį laiką gyveno palaidai, tačiau galiausiai „atėjęs į protą“ sugrįžo. Ir kaip buvo sutiktas? Jėzaus žodžiais tariant, „tėvas jau iš tolo jį pamatė. Gailesčio apimtas jis atbėgo, apkabino sūnų ir pabučiavo“. Šis jau norėjo prašytis priimamas bent samdiniu, bet tėvas sutiko jį kaip savo brangų vaiką ir pasakė: „Šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo, buvo prapuolęs ir atsirado“ (Lk 15:​11–32). Jis mielai priėmė susikrimtusį jaunėlį atgal į šeimą. Jėzus prieš ateidamas į žemę gyveno danguje ir daugybę kartų matė, kaip Jehova rodo gailestingumą atgailaujantiems nusidėjėliams. Argi mūsų nepaguodžia jo nutapytas gailestingo dangiškojo Tėvo paveikslas?

13, 14. Ką apie atgailą ir atleidimą apaštalas Petras suprato pats ir kalbėjo kitiems? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹³ Kam jau kam, bet apaštalui Petrui Jėzaus pamokos apie atgailą ir atlaidumą reiškė labai daug. Jis vis suklysdavo, bet Jėzus kaskart mielai atleisdavo. Bene didžiausias nuopuolis buvo, kai Petras triskart savo Mokytojo išsigynė. Tada jį prislėgė itin sunki kaltės našta (Mt 26:​34, 35, 69–75). Bet Jėzus prisikėlęs netrukus su Petru susitiko, matyt, vienu du (Lk 24:​33, 34; 1 Kor 15:​3–5). Reikia manyti, pasakė jam, kad atleido, ir patikino savo meile.c

¹⁴ Asmeninė patirtis suteikė svarumo paties Petro žodžiams apie atgailą ir atlaidumą. Netrukus po Penkiasdešimtinių šventės jis pasakė kalbą didžiulei miniai žydų ir paaiškino, kad jie atidavė myriop paties Dievo siųstą Mesiją. Bet tada su meile susirinkusius paragino: „Atgailaukite ir pasikeiskite, kad jūsų nuodėmės būtų išdildytos, kad nuo Jehovos ateitų atgaivos laikai“ (Apd 3:​14, 15, 17, 19). Iš šių žodžių matome, kad atgailos skatinamas žmogus turėtų pasikeisti – pataisyti savo mąstyseną, elgseną ir tapti nauja, Dievui miela asmenybe. Apaštalas taip pat paaiškino, kad Jehova yra pasirengęs nuodėmes išdildyti. Ta tema jis kalbėjo ir vėliau, praėjus keletui dešimtmečių. Antrajame savo laiške bendratikiams rašė: „Jehova [...] yra kantrus ir nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Kokia tai paguoda krikščioniui, kuris nusideda, net jei labai sunkiai!

15, 16. a) Kiek daug buvo atleista tarsiečiui Sauliui? (1 Timotiejui 1:​12–15) b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁵ O kiek daug Jehova atleido tarsiečiui Sauliui! Kokių piktų darbų jis buvo padaręs! Saulius nuožmiai persekiojo Jėzaus mokinius. Daugumai krikščionių tikriausiai atrodė, kad jis nepataisomas ir niekada nesusipras. Bet Jėzus taip nemanė. Jis ir jo Tėvas matė, kad šis vyras turi gerų savybių. Jėzus net pasakė: „Tas žmogus yra mano rinktinis indas“ (Apd 9:​15, išn.). Jis stebuklingai apsireiškė Sauliui ir paskatino jį susimąstyti, kad eina klaidingu keliu (Apd 7:​58–8:3; 9:​1–9, 17–20). Vėliau šis krikščionybės priešininkas pats tapo apaštalu ir dažnai kalbėdavo, koks yra dėkingas už jam parodytą gerumą ir gailestingumą. (Perskaityk 1 Timotiejui 1:​12–15.) Protindamas tuos, kas linkę teisti kitus, Paulius rašė: „Būdamas maloningas, Dievas nori paskatinti tave atgailauti“ (Rom 2:4).

¹⁶ O ko Paulius ėmėsi sužinojęs, kad Korinto krikščionių bendruomenėje toleruojamas pasibaisėtinas amoralumas? Gilindamiesi į jo laiškus korintiečiams sužinome, kaip Jehova drausmina nusidėjusius asmenis ir kaip galime sekti jo gailestingumo pavyzdžiu. Apie tai kaip tik ir pakalbėsime tolesniame straipsnyje.