Ištvermės įkvepiantis laiškas

1, 2. a) Kokiomis aplinkybėmis Paulius parašė Laišką hebrajams? b) Kodėl galime sakyti, kad jo laiškas buvo labai aktualus?

KRIKŠČIONIMS Jeruzalėje ir Judėjoje po Jėzaus mirties buvo labai nelengva. Vos bendruomenė susikūrė, ją iškart užklupo nuožmūs persekiojimai (Apd 8:1). Dar po kokių 20 metų teko kęsti ekonominius vargus, nes krašte buvo kilęs didžiulis badas (Apd 11:​27–30). Ir laukė dar sunkesni laikai. Bet štai 61 m. e. m., bėdoms kiek atlėgus, apaštalas Paulius parašė Judėjos bendratikiams laišką, kaip vėliau paaiškėjo – pačiu laiku.

² Anuomet stojęs ramesnis laikotarpis turėjo netrukus baigtis. Artėjo Jėzaus išpranašautas žydų sistemos žlugimas (Lk 21:20). Tad Pauliaus praktiški patarimai turėjo padėti bendratikiams būsimus suspaudimus ištverti. Aišku, nei apaštalas, nei Judėjos krikščionys nežinojo, kada tiksliai pabaiga ateis. Bet likusį laiką visi galėjo tam ruoštis – ugdytis tikėjimą ir ištvermę (Hbr 10:25; 12:​1, 2).

3. Kodėl Laiško hebrajams pamokymai vertingi ir mums?

³ Mūsų visų laukia dar didesnis suspaudimas (Mt 24:21; Apr 16:​14, 16). Tad Pauliaus pamokymai ano meto krikščionims labai vertingi ir mums. Kai kuriuos iš jų dabar ir apžvelkime.

„VERŽKIMĖS Į BRANDUMĄ“

4. Prie kokių pokyčių turėjo taikytis žydų kilmės krikščionys? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁴ Žydų kilmės krikščionims reikėjo prisitaikyti prie didelių pokyčių. Seniau jie buvo Jehovos išrinktoji tauta. Iš Jeruzalės valdė Dievo paskirtas karalius ir ten pat stovėjo šventykla, teisingo garbinimo centras. Visi Dievo tarnai laikėsi Mozės Įstatymo ir judaizmo vadovų nustatytų taisyklių. Įstatymas nurodė, kokio maisto valgyti nedera, liepė apipjaustyti berniukus ir netgi draudė bičiuliautis su kitataučiais. Bet po Jėzaus mirties viskas pasikeitė ir žydų atnašaujamos aukos Jehovai neteko reikšmės. Tad tiems, kurie tapo krikščionimis, reikėjo nemažai ką pakeisti (Hbr 10:​1, 4, 10). Susigyventi su kai kuriomis naujovėmis buvo nelengva netgi tokiems brandiems krikščionims kaip apaštalas Petras (Apd 10:​9–14; Gal 2:​11–14). Be to, Kristaus sekėjai užsitraukė tautos religinių vadovų nemalonę.

5. Kokį dvejopą puolimą pirmajame amžiuje patyrė krikščionys?

⁵ Hebrajams teko atlaikyti puolimą iš dviejų pusių. Viena, žydų religinių vadovų akyse jie buvo atsimetėliai. Antra, net kai kurie Kristų įtikėję asmenys, tikriausiai bijodami persekiojimų, tvirtino, esą visi privalo toliau paklusti įvairiems Mozės Įstatymo potvarkiams (Gal 6:12). Kas tad teikė tikriems krikščionims jėgų laikytis tiesos kelio?

6. Ką Paulius savo laiške paragino bendratikius daryti? (Hebrajams 5:​14–6:1)

⁶ Laiške hebrajams Paulius paragino bendratikius stropiai tyrinėti Dievo Žodį. (Perskaityk Hebrajams 5:​14–6:1.) Ir remdamasis hebrajiškaisiais šventraščiais jis paaiškino, kuo krikščionybė pranašesnė už judaizmą.a Apaštalas norėjo, kad visi Kristaus sekėjai gerai išmanytų teisingus mokymus, nes tik tada jie gali atpažinti klaidingus samprotavimus ir juos atmesti.

7. Kokių sunkumų patiriame šiandien?

⁷ Mums, kaip ir Judėjos krikščionims, tenka girdėti visokių išvedžiojimų, nesuderinamų su Jehovos teisingumo normomis. Kai kurie mus peikia, kam laikomės Biblijos moralinių priesakų. Jų tvirtinimu, elgiamės netolerantiškai ir negailestingai. Šio pasaulio supratimas vis labiau kertasi su Jehovos valia (Pat 17:15). Tad mums būtina įžvalga, kad gebėtume atpažinti ir atmesti klaidingas idėjas, kuriomis priešininkai mėgina susilpninti mūsų nusistatymą ištikimai tarnauti Dievui (Hbr 13:9).

8. Kaip galime veržtis į dvasinį brandumą?

⁸ Išties svarbu įsiklausyti į Pauliaus paraginimą ir veržtis į brandumą. Būtina kuo aiškiau suprasti Biblijos mokymus ir Jehovos mąstyseną. Ir to reikia ne tik norintiems krikštytis, bet ir ilgamečiams Dievo tarnams. Visi turime reguliariai gilintis į jo Žodį (Ps 1:2). Stropiai studijuodami išsiugdysime, anot Pauliaus, stiprų tikėjimą (Hbr 11:​1, 6).

„MES IŠ TŲ, KURIE TIKI IR TAIP IŠSAUGO GYVYBĘ“

9. Kodėl Judėjos krikščionims reikėjo stipraus tikėjimo?

⁹ Tik stiprus tikėjimas galėjo išgelbėti Judėjos krikščionis per artėjantį suspaudimą (Hbr 10:​37–39). Jėzus savo sekėjus buvo įspėjęs, kad, pamatę Jeruzalę apsuptą kariuomenės, bėgtų į kalnus. Šis paraginimas buvo aktualus ir pačios Jeruzalės gyventojams, ir tiems, kas gyveno už jos ribų (Lk 21:​20–24). Anais laikais artinantis užkariautojams žmonės skubėdavo slėptis į miestą, už jo sienų. Tad Jėzaus pamokymas trauktis iš Jeruzalės galėjo atrodyti neprotingas ir krikščionims reikėjo labai stipraus tikėjimo.

10. Kuo krikščionims reikėjo visiškai pasitikėti? (Hebrajams 13:17)

¹⁰ Tenykščiams krikščionims taip pat buvo svarbu pasitikėti asmenimis, kuriuos Jėzus paskyrė bendruomenei vadovauti. Galimas dalykas, tie broliai anuomet davė bendratikiams konkrečių nurodymų, kad visi galėtų tinkamu laiku organizuotai palikti namus. (Perskaityk Hebrajams 13:17.) Graikiškas žodis, šioje eilutėje išverstas „klausykite“, vartojamas kalbant apie klusnumą, grįstą pasitikėjimu. Paulius ragino paklusti bendruomenės ganytojams ne vien dėl to, kad jie įgalioti vadovauti. Taigi tenykščiai krikščionys dar prieš užeinant suspaudimui turėjo išmokti jais pasitikėti. Kas klausė atsakingų brolių ramiu metu, tiems buvo daug lengviau tai daryti ir užėjus sunkumams.

11. Kodėl krikščionims ir dabar būtinas stiprus tikėjimas?

¹¹ Šiandien mums irgi būtinas stiprus tikėjimas. Dauguma žmonių atmeta ir net išjuokia Biblijos įspėjimą apie artėjančią šio seno pasaulio pabaigą (2 Pt 3:​3, 4). Be to, ne visi būsimi įvykiai Dievo Žodyje nusakyti detaliai. Nemažai ko mes ir nežinome. Tad turime nė kiek neabejoti, kad pabaiga ateis Jehovos nustatytu laiku ir kad jis tuo metu mumis rūpinsis (Hab 2:3).

12. Kas mums padės pergyventi didįjį suspaudimą?

¹² Taip pat svarbu pasitikėti „ištikimu ir nuovokiu vergu“, Jehovos įgaliotu vadovauti pasaulinei krikščionių bendruomenei (Mt 24:45). Kaip kalbėjome, romėnams apsupus Jeruzalę bendruomenei tikriausiai buvo konkrečiai pasakyta, ką daryti. Reikia manyti, gyvybę gelbstinčių nurodymų prasidėjus suspaudimui gausime ir mes. Tad dabar pats metas stiprinti pasitikėjimą Jehovos organizacijos vadovais. Jei abejosime jais dabar, paklusti per suspaudimą bus sunku.

13. Kodėl Hebrajams 13:5 užrašytas pamokymas buvo labai aktualus?

¹³ Kol laukė ženklo palikti Judėją, ano meto krikščionys turėjo saugotis „godumo pinigams“ ir tenkintis kukliu pragyvenimu. (Perskaityk Hebrajams 13:5.) Kai kurie jau buvo ištvėrę dėl gerosios naujienos nemažai vargų, matę bado ir skurdo (Hbr 10:​32–34). Tad jiems galėjo atrodyti, kad materialiai apsirūpinę bus saugesni. Tačiau jokie ištekliai nebūtų apsaugoję nuo artėjančio sunaikinimo (Jok 5:3). Netgi priešingai – nenorintiems atsisveikinti su užgyventu turtu būtų tik sunkiau viską palikti ir bėgti.

14. Kaip krikščioniui dera žiūrėti į turtą?

¹⁴ Žinodami, kad dabartinė pasaulio santvarka pasmerkta žlugti, privalome saugotis materializmo. Anot Ezechielio 7:​19, ateis metas, kai žmonės, vaizdžiai sakant, „savo sidabrą [...] išmes į gatvę“, supratę, kad „nei sidabras, nei auksas Jehovos rūstybės dieną jų neišgelbės“. Tad mūsų sprendimus turi diktuoti ne noras užsidirbti kuo daugiau pinigų, o nusistatymas gyventi paprastai ir toliau vykdyti Jehovos valią. Neprotinga būtų prisiimti bereikalingų skolų ar apsikrauti daiktais, reikalaujančiais nuolatinės priežiūros. Ir per daug neprisiriškime prie to, ką jau esame įsigiję (Mt 6:​19, 24). Reikia manyti, būsimi išbandymai atskleis, kuo labiau kliaujamės – Dievu ar turtu.

„JUMS REIKIA IŠTVERTI“

15. Kodėl Judėjos krikščionims ypač reikėjo ištvermės?

¹⁵ Sąlygoms Judėjoje blogėjant krikščionių laukė įvairūs tikėjimo išbandymai (Hbr 10:36). Nors kai kurie jau buvo ištvėrę nuožmius persekiojimus, daugelis Kristaus sekėjais tapo palyginti ramiu laikotarpiu. Paulius rašė, kad jie dar nebuvo patyrę mirtinų kančių, kaip kad Jėzus (Hbr 12:4). Tačiau krikščionybės plėtra vis labiau siutino fanatiškai nusiteikusius judaizmo šalininkus. Antai vos prieš kelis metus, kai Paulius atvyko į Jeruzalę, jie mėgino su juo susidoroti. Daugiau kaip 40 žydų „susisaistė priesaika, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys“ (Apd 22:22; 23:​12–14). Tokioje religinės nepakantos atmosferoje krikščionims reikėjo nepaliauti burtis į sueigas, skelbti gerąją naujieną ir toliau ugdyti savo tikėjimą.

16. Kaip dera žiūrėti į išmėginimus? (Hebrajams 12:7)

¹⁶ Kas galėjo padėti jiems ištverti visą tą priešiškumą? Deramas požiūris į išmėginimus. Paulius paaiškino, kad leisdamas juos patirti Dievas savo tarnus auklėja. (Perskaityk Hebrajams 12:7.) Atlaikydamas vargus žmogus ugdosi ir tobulina krikščioniui būtinas savybes. Kad sunkumų prispausti nepalūžtų, Dievo tarnai turėjo nepamiršti, kokių gerų ištvermės vaisių sulauks (Hbr 12:11).

17. Ką Paulius gerai suprato iš savo patirties?

¹⁷ Užtat Paulius ragino bendratikius tautiečius apsiginkluoti dar didesniu ryžtu. Kaip tai svarbu, jis žinojo iš patirties. Paulius tikrai nepamiršo, kaip krikščionims buvo sunku, kai pats juos persekiojo. Be to, tapęs Kristaus sekėju jis irgi ištvėrė visokį puolimą (2 Kor 11:​23–25). Todėl gebėjo uždegti ryžtu ir savo laiško skaitytojus. Anot apaštalo, norėdami nepristigti tvirtybės, tie bendratikiai turėjo kliautis ne savo jėgomis, o Jehovos pagalba. Paulius padrąsino juos psalmės žodžiais: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką gali padaryti man žmogus?“ (Hbr 13:6).

18. Kas mums padės atlaikyti išmėginimus?

¹⁸ Kai kuriuos mūsų bendratikius persekiojimai vargina kaip tik dabar. Ištikimai juos palaikykime: minėkime maldose ir, jei galime, padėkime praktiškai (Hbr 10:33). Atminkime, kad „visi, kurie trokšta dievotai gyventi bendrystėje su Kristumi Jėzumi, bus persekiojami“ (2 Tim 3:12). Tad išmėginimams turime ruoštis kiekvienas be išimties. Neabejokime, kad Jehova padės atlaikyti visus išbandymus ir atėjus laikui mus nuo jų išvaduos (2 Tes 1:​7, 8).

19. Kokie pamokymai padės pasirengti didžiajam suspaudimui? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁹ Taigi Laiško hebrajams mintys labai padėjo ano meto krikščionims pasirengti būsimam suspaudimui. Pavyzdžiui, jie buvo paraginti gilintis į šventuosius raštus, kad gebėtų atpažinti ir atmesti tikėjimą silpninančius mokymus. Apaštalas visus paskatino tikėjimą nuolat stiprinti ir noriai klausyti Jėzaus ir jo paskirtų bendruomenės vadovų. Ir dar savo laiške jis priminė, kad į išmėginimus dera žiūrėti kaip į dangiškojo Tėvo Jehovos auklėjimą, padedantį ugdytis ištvermę. Jei įsiklausysime į šiuos Pauliaus pamokymus, jie ir mus įgalins ištverti iki pat pabaigos (Hbr 3:14).