Gyvenkime tikėjimu

1. Kodėl apaštalas Paulius neturėjo dėl ko apgailestauti?

PAULIUS žinojo, kad netrukus jo laukia mirties bausmė, tačiau jis neturėjo dėl ko apgailestauti. Apmąstydamas savo gyvenimą jis galėjo pasakyti: „Kovojau šaunią kovą, baigiau lenktynes, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4:​6–8). Paulius išmintingai apsisprendė atsidėti krikščioniškai tarnybai ir žinojo, kad tokiu savo atsidavimu džiugina Jehovą. Mes irgi norime, kad mūsų sprendimai būtų išmintingi ir patiktų Dievui. Ko reikia, kad taip ir būtų?

2. Ką reiškia gyventi tikėjimu?

² Apie save ir kitus ištikimus krikščionis Paulius rašė: „Gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5:7). Ką jis turėjo omenyje? Regėjimu gyvenančio žmogaus sprendimus lemia tai, ką jis gali akimis pamatyti, ausimis išgirsti ar rankomis paliesti. O kas gyvena tikėjimu, visas viltis deda į Jehovą. Jis įsitikinęs, kad visada gali kliautis Jehovos Žodžio patarimais ir kad už tai susilauks dosnaus atlygio (Ps 119:66; Hbr 11:6).

3. Kodėl verta gyventi tikėjimu? (2 Korintiečiams 4:18)

³ Suprantama, mūsų visų sprendimams turi įtakos tai, ką regime ar girdime. Tačiau jeigu iškilus svarbiems klausimams vadovaujamės vien tokiais dalykais, rizikuojame įkliūti į bėdą. Kodėl? Akys gali mus apgauti. Jei gyvensime regėjimu, anksčiau ar vėliau imsime nebepaisyti Dievo valios ir pamokymų (Mok 11:9; Mt 24:​37–39). O jei gyvename tikėjimu, visada stengsimės įvertinti, ar tai, ką darome, „patinka Viešpačiui“ (Ef 5:10). Klausydami Dievo džiaugsimės dvasios ramybe ir būsime išties laimingi (Ps 16:​8, 9; Iz 48:​17, 18). Galiausiai už tokį tikėjimą mūsų laukia amžino gyvenimo dovana. (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:18.)

4. Kaip žmogui žinoti, ar jis gyvena tikėjimu ar regėjimu?

⁴ O kaip žinoti, kuo gyvename – tikėjimu ar regėjimu? Trumpai sakant, turime įvertinti, kuo grindžiame savo sprendimus. Vien tuo, ką matome, ar tuo, ką pataria Jehova? Aptarkime, kaip galime gyventi tikėjimu, kai ieškomės darbo, renkamės sutuoktinį ir gauname nurodymų iš organizacijos. Pažiūrėsime, į kokius veiksnius reikia atsižvelgti, kad mūsų sprendimai būtų išmintingi.

KAI IEŠKAISI DARBO

5. Koks yra vienas iš kriterijų renkantis darbą?

⁵ Suprantama, turime uždirbti pragyvenimą sau ir savo šeimai (Mok 7:12; 1 Tim 5:8). Kai kurie darbai gerai apmokami, leidžia ne vien apmokėti kasdienes išlaidas, bet ir atidėti truputį ateičiai. Kiti neleidžia tiek uždirbti, pakanka tik būtiniausioms šeimos reikmėms. Tad suprantama, rinkdamiesi darbą pagalvojame, koks bus atlyginimas. Tačiau jeigu žmogui rūpi vien tik atlyginimas, jis gyvena regėjimu, o ne tikėjimu.

6. Kuo tikėjimas svarbus renkantis darbą? (Hebrajams 13:5)

⁶ Jei gyvename tikėjimu, apsvarstysime, kaip tas darbas atsilieps mūsų draugystei su Jehova. Pavyzdžiui, gal reikės daryti tai, ką Jehova smerkia? (Pat 6:​16–19) Gal darbas trukdys tarnybai? Arba atskirs ilgiems tarpsniams nuo šeimos? (Fil 1:10) Jei taip, pasiūlymo geriausia atsisakyti, net jeigu rasti darbą nelengva. Gyvendami tikėjimu nė nesuabejosime, kad Jehova vienaip ar kitaip pasirūpins mūsų reikmėmis (Mt 6:33; perskaityk Hebrajams 13:5).

7, 8. Iš ko akivaizdu, kad Chavjeras gyvena tikėjimu? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁷ Štai kaip brolis Chavjerasa iš Pietų Amerikos įsitikino, kad verta gyventi tikėjimu. Jis pasakoja: „Buvau užpildęs prestižinio darbo paraišką. Ir atlyginimas būtų padvigubėjęs, ir pats darbas buvo prie širdies.“ Tačiau Chavjeras taip pat norėjo pionieriauti. Jis tęsia: „Sutariau susitikimą su darbdaviu. Prieš tą pokalbį pasimeldžiau ir paprašiau Jehovą pagalbos, nes jis žino, kas man geriausia. Tobulinti profesinius įgūdžius norėjau, bet darbo, trukdančio siekti dvasinių tikslų, nenorėjau.“

⁸ Chavjeras toliau pasakoja: „Per pokalbį darbdavys paaiškino, kad neretai reikės dirbti viršvalandžius. Maloniai jam pasakiau, kad dėl tarnybos to negaliu daryti.“ Taigi šio darbo pasiūlymo Chavjeras atsisakė ir po dviejų savaičių tapo pionieriumi. Vėliau tais pačiais metais įsidarbino ne visu etatu. Brolis sako: „Jehova išklausė mano maldas ir parūpino darbą, leidžiantį tarnauti pionieriumi. Džiaugiuosi, kad galiu aukoti nemažai laiko Jehovai ir bendratikiams.“

9. Ko tave pamoko Tresoro patirtis?

⁹ O kaip jei matome, kad mūsų dabartinis darbas trukdo gyventi tikėjimu? Taip buvo Konge gyvenančiam broliui Tresorui. Jis pasakoja: „Naujasis mano darbas buvo toks, koks pasitaiko tik kartą gyvenime. Atlyginimas padidėjo trigubai ir visi mane gerbė.“ Tačiau Tresoras vis turėjo dirbti viršvalandžius ir praleisdavo sueigas. Taip pat jam teko dangstyti sukčiavimą. Jis norėjo išeiti, bet bijojo likti bedarbis. Kas broliui padėjo? Tresoras sako: „Skaitydamas Habakuko 3:​17–19 supratau, kad net jeigu neteksiu pajamų, Jehova kaip nors manimi pasirūpins. Taigi iš darbo išėjau.“ Toliau jis tęsia: „Daugelis darbdavių mano, kad dėl gero atlyginimo žmogus paaukos viską, net šeimos gerovę ir dvasinę veiklą. Džiaugiuosi, kad saugojau glaudų ryšį su Jehova ir su savo šeima. Po metų Dievas padėjo man rasti stabilų darbą. Atlyginimo užtenka kukliam pragyvenimui ir turiu daugiau laiko krikščioniškai veiklai. Jeigu Jehovos valia mums svarbiausia, kurį laiką gali tekti susiveržti diržus, bet jis mūsų neapleis.“ Tikrai, jei pasitikime Jehovos pamokymais ir pažadais, visada gyvensime tikėjimu ir jis mus laimins.

KAI RENKIESI SUTUOKTINĮ

10. Kaip sutuoktinį renkasi asmuo, gyvenantis regėjimu?

¹⁰ Šeima yra Jehovos dovana, tad norėti tuoktis yra natūralu. Rinkdamasi sutuoktinį sesė tikriausiai atsižvelgia į brolio charakterį, išvaizdą, reputaciją, finansinę padėtį, įsipareigojimus namiškiams, taip pat kaip būdama su juo jaučiasi.b Visa tai svarbu. Tačiau jeigu jai rūpi tik šie dalykai, ji veikiausiai gyvena regėjimu.

11. Kaip sutuoktinį renkasi krikščionis, gyvenantis tikėjimu? (1 Korintiečiams 7:39)

¹¹ Kaip Jehova džiaugiasi tais, kurie rinkdamiesi sutuoktinį vadovaujasi jo pamokymais! Pavyzdžiui, jie nepradeda draugystės, kol nepraėjęs „jaunatvės žydėjimas“ (1 Kor 7:36). Ir įvertina, ar Jehovos požiūriu išrinktasis išties turi tokių savybių, dėl kurių bus geras vyras ar žmona (Pat 31:​10–13, 26–28; Ef 5:33; 1 Tim 5:8). Jeigu dėmesį rodantis asmuo nėra bendratikis, ištikimas brolis ar sesuo vadovausis priesaku tuoktis tik su „Viešpaties tarnu“. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:39.) Jis gyvena tikėjimu, įsitikinęs, kad Jehova pasirūpins jo emocinėmis reikmėmis geriau nei kas nors kitas (Ps 55:22).

12. Ko tave pamoko Rozos patirtis?

¹² Štai kaip buvo Kolumbijoje gyvenančiai pionierei Rozai. Darbe ji nuolat susitikdavo su vienu vyru ir šis ėmė rodyti jai dėmesį. Rozai jis patiko. Ji pasakoja: „Atrodė, jis puikus vyras. Savanoriaudavo ir laikėsi sveiko gyvenimo būdo. Man patiko jo malonus elgesys. Kaip tik tokio žmogaus ir norėjau, tik jis nebuvo liudytojas.“ Roza tęsia: „Atsisakyti jo dėmesio buvo sunku, apėmė stiprūs jausmai. Tuo metu jaučiausi vieniša ir norėjau ištekėti, bet jokio brolio neradau.“ Tačiau Roza negyveno vien regėjimu. Svarstė, kaip jos sprendimai atsilieps santykiams su Jehova. Taigi ji nutraukė ryšius su tuo vyru ir atsidėjo teokratinei veiklai. Netrukus Rozą pakvietė į evangelizuotojų tobulinimosi kursus ir dabar ji tarnauja specialiąja pioniere. Roza sako: „Jehova pripildė mano širdį džiaugsmo.“ Kai sukyla stiprūs jausmai, gyventi tikėjimu gali būti nelengva, bet tikrai verta.

KAI GAUNAME TEOKRATINIŲ NURODYMŲ

13. Kaip galime reaguoti į nurodymus, jei gyvename regėjimu?

¹³ Vyresnieji, rajono prižiūrėtojas, filialas ar Vadovaujančioji taryba neretai duoda teokratinių nurodymų, kaip atlikti savo tarnybą. Kaip tada, jei sunku suprasti, kuo tie nurodymai motyvuoti? Galbūt atrodo, kad jie išeis ne į naudą? Arba net pradedi kritiškai žiūrėti į atsakingus brolius?

14. Kas padės gyventi tikėjimu, kai gauname teokratinių nurodymų? (Hebrajams 13:17)

¹⁴ Jei gyvename tikėjimu, neabejojame, kad Jehova valdo padėtį ir supranta mūsų aplinkybes. Todėl nedelsdami paklūstame ir darome tai noriai. (Perskaityk Hebrajams 13:17.) Suvokiame, kad klusnumu prisidedame prie bendruomenės vienybės (Ef 4:​2, 3). Nors nurodymus davę broliai netobuli, Jehova mus už klusnumą palaimins (1 Sam 15:22). O jeigu ir reikia ką pataisyti, jis atėjus metui tai padarys (Mch 7:7).

15, 16. Kas padėjo vienam broliui gyventi tikėjimu, nors jis ir abejojo dėl kai kurių nurodymų? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁵ Kad išties verta gyventi tikėjimu, liudija Peru gyvenančių skelbėjų patirtis. Nors tenai žmonės moka ispaniškai, yra nemažai kalbančių vietinėmis kalbomis. Viena tokių kalbų – kečujų. Daugelį metų kečujakalbiai broliai ir seserys savo teritorijose ieškodavo šia kalba šnekančių žmonių. Bet dėl tam tikrų valdžios potvarkių mūsų darbo metodus teko keisti ir kai kurie suabejojo, ar tai netaps kliūtimi tarnyboje (Rom 13:1). Tačiau bendratikiai prisitaikė ir Jehova laimino jų pastangas rasti daugelį kalbančių kečujų kalba.

¹⁶ Vienas iš tų susirūpinusių brolių buvo Kevinas, tarnaujantis kečujų bendruomenėje vyresniuoju. Jis pasakoja: „Svarsčiau, kaip dabar rasime žmones, kalbančius kečujų kalba.“ Ką Kevinas darė? Jis sako: „Prisiminiau Patarlių 3:5. Ir pagalvojau apie Mozę. Atrodė, kad izraelitus, išėjusius iš Egipto, jis atvedė į aklavietę ir kad jie tapo egiptiečiams lengvu taikiniu. Tačiau jis pakluso Jehovai ir už tai buvo įspūdingai palaimintas“ (Iš 14:​1, 2, 9–11, 21, 22). Kevinas noriai prisitaikė prie naujo metodo. Kokie buvo to rezultatai? Jis sako: „Negalėjau atsistebėti, kaip Jehova mus laimina. Anksčiau tarnyboje daug vaikščiodavom, bet neretai sutikdavom vos vieną kitą kečujų kalba kalbantį žmogų. Dabar lankome tas teritorijas, kuriose šia kalba kalbančių gyvena daugiausia. Todėl būna daugiau pokalbių, pakartotinių aplankymų ir Biblijos studijų. Sueigas lanko daugiau žmonių.“ Taip, jei gyvename tikėjimu, Jehova mus laimina.

17. Kuo tau buvo naudingas šis straipsnis?

¹⁷ Aptarėme tris aktualijas, liudijančias, ar išties gyvename tikėjimu. Tačiau gyventi tikėjimu svarbu visose srityse, pavyzdžiui renkantis filmus, laisvalaikio užsiėmimus, apsisprendžiant dėl išsilavinimo ar vaikų auklėjimo. Spręsdami visus gyvenimo klausimus turime atsižvelgti ne vien į tai, ką akimis regime, bet ir į savo santykius su Jehova, jo pamokymus ir pažadą mumis pasirūpinti. Jei taip darysime, gebėsime žengti „su Jehovos, savojo Dievo, vardu per amžių amžius“ (Mch 4:5).