„Mūšis yra Jehovos“

Konfrontacija kilo 1999 metais, kai Prancūzijos valdžia nepagrįstai apmokestino lėšas, suaukotas Prancūzijos filialui nuo 1993 iki 1996 metų. Kreipėmės į Prancūzijos teismus, tačiau nesėkmingai. Kai pralaimėjome bylą ir apeliaciniame teisme, valdžia konfiskavo visas lėšas iš filialo banko sąskaitos – daugiau kaip keturis su puse milijono eurų. Paskutinė instancija, į kurią galėjome kreiptis, buvo EŽTT. Tačiau prieš priimdamas nuosprendį EŽTT pareikalavo mūsų susitikti su vyriausybės teisininkais ikiteisminio susitarimo posėdyje. Posėdžiui vadovauti buvo paskirta sekretorė, atsakinga už EŽTT administracinę ir teisminę veiklą.

Galima buvo numanyti, kad sekretorė spaus mus tartis ir sumokėti dalį pareikalautos sumos. Tačiau aiškiai supratome, kad negalime mokėti nė euro, nes taip pažeistume Biblijos principus. Brolių ir sesių aukos skirtos Karalystės darbui remti, tad jos nepriklausė valdžiai (Mt 22:21). Vis dėlto, gerbdami Teismo nustatytą tvarką, mes į tą posėdį atvykome.

Susitikimas vyko vienoje iš gražių Teismo konferencijų salių. Pradžia buvo visai nekokia. Įžanginiuose žodžiuose sekretorė paaiškino, kad Prancūzijos Jehovos liudytojų bendruomenė turėtų sumokėti dalį uždėtų mokesčių. Staiga mums kilo mintis jos paklausti: „Ar jums žinoma, kad vyriausybė jau konfiskavo daugiau kaip keturis su puse milijono eurų iš mūsų banko sąskaitos?“

Sekretorė akivaizdžiai nustebo. Kai vyriausybės teisininkai patvirtino, kad tai tiesa, jos požiūris į bylą visiškai pasikeitė. Ji pažėrė jiems priekaištų ir posėdį tuojau pat nutraukė. Tada supratau, kad Jehova padarė tai, ko niekas nesitikėjo, ir taip visiškai pakeitė bylinėjimosi eigą. Eidami iš salės džiaugėmės negalėdami patikėti tuo, kas įvyko.

2011 metų birželio 30 dieną EŽTT vienbalsiai išsprendė bylą mūsų naudai. Teismas panaikino mokestį ir pareikalavo valdžios grąžinti konfiskuotą sumą su palūkanomis. Dėl šio istorinio sprendimo mūsų bendratikiai Prancūzijoje iki pat šiol gali nekliudomai tarnauti Jehovai. Vienintelis, iš anksto net nenumatytas klausimas smigo tarsi akmuo į Galijoto kaktą ir tapo kertiniu bylos posūkio tašku. Kodėl mes laimėjom? Dovydo žodžiais tariant, todėl, kad „mūšis yra Jehovos“ (1 Sam 17:​45–47).

Tai ne išimtinė pergalė. Nors galingos politinės ir religinės jėgos mus aršiai persekioja, aukščiausieji teismai 70 šalių ir keli tarptautiniai tribunolai jau yra priėmę 1225 teismo nutartis Jehovos liudytojų naudai. Šios pergalės leidžia mums naudotis savo pagrindinėmis teisėmis, pavyzdžiui, gauti juridinio asmens statusą, skelbti gerąją naujieną viešai, nedalyvauti patriotinėse ceremonijose ir atsisakyti kraujo perpylimo.

Kaip nutiko, kad man teko ginti bylą Europos teisme, jei tarnavau kitame žemyne, Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Niujorke?

TĖVŲ MISIONIERIŠKAS UOLUMAS

Mano tėvai, Džordžas ir Lusilė, baigę Gileadą su 12-ta absolventų laida, buvo paskirti tarnauti Etiopijoje. Ten 1956 metais aš ir gimiau. Vardą jie man davė tokį kaip pirmojo amžiaus evangelizuotojo Pilypo (Apd 21:8). Kitais metais valdžia mūsų veiklą toje šalyje uždraudė. Buvau dar visai mažas, bet gerai prisimenu, kaip šeima slapta dalyvaudavo sueigose ir tarnyboje. Man buvo visai smagu. Deja, 1960 metais valdžia mus privertė išvykti.

Grįžę į Jungtines Valstijas, apsigyvenome Vičitoje (Kanzaso valstija). Bet tėvai niekada neprarado misionieriško uolumo. Jie gyveno tiesa ir skiepijo dvasines vertybes tiek man, tiek mano vyresnei sesei Džudei ir jaunesniam broliui Lesliui. Kaip ir aš, jie abu gimė Etiopijoje. Pasikrikštijau būdamas 13. Po trejų metų persikėlėme į Peru miestą Arekipą, kur reikėjo daugiau skelbėjų.

1974 metais, kai buvau 18-os, Peru filialas mane ir dar keturis brolius paskyrė specialiaisiais pionieriais. Turėjome pradėti darbą naujose teritorijose, Centrinių Andų aukštikalnėse. Liudijome kečujų ir aimarų gyvenvietėse. Keliavome motorizuotu nameliu, kurį vadinome Nojaus laivu, mat buvo dėžės pavidalo. Visada prisiminsiu, kaip tenykščiams iš Biblijos skaitėme, kad Jehova netrukus pašalins skurdą, ligas ir mirtį (Apr 21:​3, 4). Daugelis iš jų tapo Jehovos tarnais.

TARNYBOS BETELYJE PRADŽIA

1977 metais Peru apsilankė Vadovaujančiosios tarybos narys Albertas Šrioderis. Jis mane paragino užpildyti Betelio tarnybos paraišką. Taip ir padariau. Netrukus, 77-ųjų birželio 17-tą, pradėjau tarnauti Bruklino Betelyje. Ketverius metus dirbau patalpų valymo ir priežiūros skyriuose.

78-ųjų birželį dalyvaudamas tarptautiniame kongrese Naujajame Orleane (Luizianos valstija), susipažinau su sese Elizabeta Avalon. Jos tėvai, kaip ir manieji, labai brangino tiesą. Elizabeta pionieriavo jau ketveri metai ir tiesiog neįsivaizdavo savo gyvenimo be visalaikės tarnybos. Mudu vis palaikėme ryšį ir vienas kitą labai pamilome. 79 metų spalio 20-tą susituokėm ir abu pradėjome tarnauti Betelyje.

Iš pradžių priklausėme prie Bruklino ispanakalbių bendruomenės. Broliai ir sesės buvo labai šilti ir malonūs. Bėgant metams triskart keitėm bendruomenes ir visur mus svetingai priėmė ir rėmė, kad galėtume sėkmingai tarnauti Betelyje. Už tai esame labai dėkingi. Taip pat nuoširdžiai vertiname draugų ir artimųjų pagalbą rūpinantis mūsų senstančiais tėvais.

Į TEISINIŲ KOVŲ SŪKURĮ

1982 metais netikėtai buvau paskirtas į Betelio Juridinį skyrių. Po trejų metų manęs paprašė įstoti į teisės mokyklą ir įsigyti juristo diplomą. Mokydamasis nustebau, kad būtent Jehovos liudytojų teisinės pergalės padėjo įtvirtinti pagrindines laisves, kurios Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse dabar laikomos savaime suprantamu dalyku. Tos esminės bylos buvo įtrauktos į mokymo programą.

86-aisiais mane paskyrė Juridinio skyriaus prižiūrėtoju. Vertinau man parodytą pasitikėjimą. Bet sykiu nerimavau, ar pavyks pakelti tokią atsakomybės naštą, nes buvau tik 30-ties ir žinojau, kad laukia nelengvas darbas.

1988 metais teisės mokslus sėkmingai baigiau. Tačiau tik vėliau susivokiau, kad jie padarė neigiamą poveikį mano dvasingumui. Įgijęs aukštąjį išsilavinimą žmogus gali tapti ambicingas ir pasijausti pranašesnis už kitus. Laimei, Elizabeta ėmėsi mane gelbėti. Ji padėjo vėl susitelkti į dvasinę veiklą, kaip kad buvo iki studijų. Reikėjo laiko, bet pamažu dvasiškai atsigavau. Tikrai galiu pasakyti, kad akademinės žinios nėra svarbiausia. Gyvenimą įprasmina artimi santykiai su Jehova ir stipri meilė jam ir brolijai.

GINAME TEISĘ SKELBTI GERĄJĄ NAUJIENĄ

Baigęs teisės mokyklą, padėjau mūsų skyriui rūpintis juridiniais Betelio reikalais ir ginti Karalystės interesus teismuose. Remti tokios dinamiškos, sparčiai augančios, inovatyvios organizacijos darbą buvo malonu, bet sykiu ir nelengva. Pavyzdžiui, paskutinio dešimtmečio pradžioje Juridiniam skyriui buvo pavesta įvertinti, ar teisės požiūriu dera prašyti paaukojimų už platinamus leidinius, ir pateikti rekomendacijas. Buvo nuspręsta, kad nuo šiol leidinius platinsime nemokamai. Tai padėjo supaprastinti Betelio funkcijas ir skelbimo tarnybą. Taip pat leido išvengti bereikalingų mokesčių. Kai kurie manė, kad pristigsim lėšų ir nebeturėsim ką platinti tarnyboje. Tačiau įvyko priešingai. Skelbėjų skaičius lyginant su 1990 metais daugiau nei padvigubėjo ir gyvybę teikiantis dvasinis maistas šiandien nemokamai prieinamas visiems žmonėms. Įsitikinau, kad šiuos ir daugelį kitų organizacinių pakeitimų sėkmingai įgyvendiname tik dėl to, kad Jehova mus palaiko ir vadovauja per ištikimą vergą (Iš 15:2; Mt 24:45).

Teisinės pergalės teismuose nėra vien sumanios gynybos rezultatas. Neretai pareigūnus teigiamai paveikia gražus Jehovos tarnų elgesys. Prisimenu 98-uosius, kai trys Vadovaujančiosios tarybos nariai su žmonomis lankėsi specialiuosiuose kongresuose Kuboje. Mačiau, kokie jie malonūs ir pagarbūs su valdžios atstovais. Toks elgesys pareigūnams buvo netgi svaresnis liudytojų politinio neutralumo įrodymas negu mūsų argumentai, pateikti per oficialius susitikimus.

Vis dėlto „ginant ir įtvirtinant teisę skelbti gerąją naujieną“ kartais nėra kitos išeities kaip tik kreiptis į teismą (Fil 1:7). Pavyzdžiui, keletą dešimtmečių Europoje ir Pietų Korėjoje įstatymai nesuteikė teisės atsisakyti atlikti karinę tarnybą. Dėl atsisakymo tarnauti kariuomenėje apie 18 000 brolių Europoje ir daugiau kaip 19 000 Pietų Korėjoje buvo nuteisti kalėti.

Galiausiai, 2011 metų liepos 7 dieną, EŽTT paskelbė istorinę nutartį byloje Bajatjanas prieš Armėniją ir visas Europos šalis įpareigojo suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Panašų sprendimą 2018 metų birželio 28 dieną paskelbė ir Pietų Korėjos Konstitucinis Teismas. Tų pergalių nebūtume pasiekę, jei bent maža dalis mūsų jaunuolių būtų pasidavę spaudimui.

Pagrindinio biuro ir filialų juridiniai skyriai visame pasaulyje nenuilstamai darbuojasi gindami Karalystės interesus. Mums didelė garbė atstovauti broliams ir sesėms, patiriantiems sunkumų dėl valdžios priešiškumo. Net jeigu bylos nelaimime, tai proga gerai paliudyti valdytojams, karaliams ir tautoms (Mt 10:18). Teisėjams, valdžios atstovams, žiniasklaidai ir apskritai visuomenei tenka pasigilinti į Biblijos eilutes, kurias cituojame dokumentuose ir žodžiu. Taip daugelis žmonių sužino, kas yra Jehovos liudytojai ir kuo jie tiki. Ne vienas iš jų tapo mūsų bendratikiu.

DĖKOJU JEHOVAI

Paskutinius 40 metų man teko drauge su filialais visame pasaulyje tvarkyti įvairius teisinius reikalus ir daugel kartų ginti mūsų bendratikių interesus aukščiausiuose šalių teismuose ir aukštų pareigūnų akivaizdoje. Žaviuosi visais savo bendradarbiais, tarnaujančiais tiek pagrindinio biuro, tiek filialų juridiniuose skyriuose. Labai juos myliu. Mano gyvenimas kupinas Jehovos palaimos ir džiaugsmo.

Elizabeta jau 45 metus mane ištikimai palaiko tiek geru, tiek sunkiu metu. Žaviuosi jos ištverme, nes jai tenka kovoti su liga, sekinančia imuninę sistemą ir jėgas.

Įsitikinome, kad mūsų stiprybė yra ne asmeniniai gabumai. Ne nuo jų priklauso pergalė. Kaip sakė Dovydas, „Jehova – savo tautos stiprybė“ (Ps 28:8). Išties, „mūšis yra Jehovos“.