Kas Biblijoje sakoma apie kremavimą?
Jokio konkretaus nurodymo dėl kremavimo Biblijoje nėra. Joje nepasakyta, ką reikia daryti su mirusio žmogaus kūnu: laidoti ar kremuoti.
Biblijoje skaitome, kad kai kurie ištikimi Dievo tarnai savo mirusius artimuosius palaidojo. Štai Abraomas įdėjo daug pastangų, kad parūpintų kapavietę savo žmonai Sarai (Pradžios 23:2–20; 49:29–32).
Biblijoje taip pat randame atvejų, kai Dievui ištikimi žmonės mirusiųjų palaikus sudegino. Pavyzdžiui, kai mūšyje žuvo Izraelio karalius Saulius ir trys jo sūnūs, jų kūnai iš pradžių gulėjo priešų valdose, su jais buvo pasielgta labai nepagarbiai. Apie tai sužinoję ištikimi izraelitų kariai paėmė mirusiųjų kūnus, sudegino juos ir palaikus palaidojo (1 Samuelio 31:8–13). Iš Biblijos suprantame, kad šitaip pasielgti su mirusiaisiais buvo tinkama (2 Samuelio 2:4–6).
Klaidingos nuomonės apie kremavimą
Klaidinga nuomonė. Kremuoti kūną nepagarbu.
Faktas. Biblijoje sakoma, kad miręs žmogus grįžta į dulkes, kitaip sakant, jo kūnas suyra (Pradžios 3:19). Kremavimas irimo procesą paspartina – lavonas greitai virsta pelenais, tai yra dulkėmis.
Klaidinga nuomonė. Bibliniais laikais deginami būdavo tik tie, kas užsitraukdavo Dievo nemalonę.
Faktas. Tiesa, kad kai kurių mirusių neištikimų žmonių kūnai buvo sudeginti. Taip, pavyzdžiui, nutiko Achanui ir jo šeimynai (Jozuės 7:25). Tačiau toks atvejis – veikiau išimtis nei taisyklė (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23). Kaip minėta anksčiau, net kai kurie Dievo tarnai, pavyzdžiui, karaliaus Sauliaus sūnus Jehonatanas, po mirties buvo sudeginti.
Klaidinga nuomonė. Kremuoto asmens Dievas negali prikelti.
Faktas. Nesvarbu, ar asmuo buvo palaidotas, sudegintas, žvėries sudraskytas ar nuskendo, Dievui nesunku prikelti jį iš mirties (Apreiškimo 20:13). Visagalis gali lengvai sukurti žmogui naują kūną (1 Korintiečiams 15:35, 38).