„Niekada nebuvau vienišas“

TĖVŲ PAVYZDYS

Mano tėvai buvo dievoti katalikai. Tačiau iš Biblijos sužinoję, kad Dievo vardas yra Jehova, tapo uoliais jo liudytojais. Tėtis nebedrožė Jėzaus skulptūrėlių. Dailidės įgūdžius panaudojo geresniam reikalui – perdarė pirmą mūsų namų aukštą į pirmąją Karalystės salę Filipinų sostinės Manilos priemiestyje San Chuan del Montėje.

Aš gimiau 1952-aisiais. Tėvai nuo mažens dvasiškai mane mokė, kaip ir vyresnius vaikus – keturis mano brolius ir tris seseris. Kai paaugau, tėtis ragino kasdien perskaityti po skyrių iš Biblijos ir studijavo su manim įvairius teokratinius leidinius. Kartais tėvai priimdavo pas mus namuose keliaujančiuosius prižiūrėtojus ir filialo atstovus. Šeimai buvo smagu ir naudinga klausytis tų patyrusių brolių pasakojimų. Taip visi ugdėmės troškimą uoliai tarnauti Jehovai.

Iš tėvų gavau vertingą paveldą – tvirtą tikėjimą. Mamai pasiligojus ir mirus, drauge su tėčiu 1971 metais tapome pionieriais. Bet 1973-iaisiais mirė ir jis. Tada man buvo 20 metų. Tokios netektys pribloškė, pasijaučiau vienišas. Tačiau Biblijoje nušviesta viltis buvo „tarsi patikimas ir tvirtas [...] inkaras“, leido išsaugoti emocinę ir dvasinę pusiausvyrą (Hbr 6:19). Netrukus po tėčio mirties buvau paskirtas specialiuoju pionieriumi ir persikėliau į atokią Korono salą Palavano provincijoje.

TEKO DARBUOTIS VIENAM

Į Koroną atvykau būdamas 21-erių. Buvau miesto vaikas, tad saloje pasigedau elektros, vandentiekio, motorizuoto transporto. Ten gyveno keli bendratikiai, bet pionierių nebuvo ir kartais į tarnybą tekdavo eiti be partnerio. Pirmas mėnuo be šeimos ir draugų buvo ypač nelengvas. Naktimis žvelgdavau į žvaigždėtą dangų, o skruostais riedėjo ašaros. Maniau, reiks nutraukti tarnybą ir grįžti į namus.

Bet tomis vienišumo akimirkomis atverdavau širdį Jehovai. Drąsinausi mintimis iš Biblijos ir leidinių. Neretai prisimindavau, kas rašoma Psalmyno 19:14. Žinojau, kad Jehova bus „mano Uola ir mano Atpirkėjas“, jei mintimis susitelksiu į jo valią, darbus ir savybes. Labai pravertė ir pamokymai iš Sargybos bokšto straipsnio „Tu niekada nebūsi vienas“a. Skaičiau jį ne kartą. Supratau, kad su manimi Jehova, tad daug meldžiausi, studijavau ir mąsčiau.

Korone netrukus buvau paskirtas vyresniuoju. Kitų vyresniųjų nebuvo, tad kas savaitę vesdavau Teokratinės tarnybos mokyklą, tarnybos sueigas, Sargybos bokšto ir bendruomenės Biblijos studijas. Ir kiekvieną savaitę sakydavau viešąją kalbą. Taigi, net nebuvo kada galvoti apie vienatvę.

Džiaugiausi savo darbo vaisiais. Kai kurie mano studijuotojai toje saloje galiausiai krikštijosi. Bet lengva nebuvo. Kartais į tarnybos vietą vykdavau pusę dienos, nė nežinodamas, kur teks praleisti naktį. Bendruomenės teritorijai buvo priskirtos ir daugelis mažų salelių. Pasiekti jas galėjau tik kateriu ir neretai tekdavo keliauti audringa jūra. O aš net nemokėjau plaukti! Jehova visada mane saugojo ir palaikė. Vėliau supratau, kad jis ruošė mane dar didesniems išbandymams.

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

1978 metais buvau paskirtas į Papua Naująją Gvinėją. Tai kalnuota maždaug Ispanijos dydžio sala kiek šiauriau nuo Australijos. Labai nustebau, kad jos gyventojų vos 3 milijonai, o šneka daugiau kaip 800 kalbų. Laimei, dauguma moka Melanezijos pidžiną, paprastai vadinamą tok pisinu.

Mane laikinai paskyrė į anglakalbių bendruomenę Port Morsbyje, salos sostinėje. Bet paskui persikėliau į tok pisinų bendruomenę ir užsirašiau į kalbos kursus. Nuo pat pradžių stengiausi lavinti kalbos įgūdžius tarnyboje, tad pažanga buvo sparti ir netrukus tok pisiniškai pasakiau pirmą viešąją kalbą. Įsivaizduokit, kaip nustebau, kai nepraėjus nė metams mane paskyrė rajono prižiūrėtoju ir pavedė lankyti tok pisinų bendruomenes keliose didelėse provincijose!

Bendruomenės buvo toli viena nuo kitos, todėl teko rengti nemažai rajono suvažiavimų ir ištisai keliauti. Viskas buvo nauja – šalis, kalba, papročiai, – tad iš pradžių jaučiausi labai vienišas. Keliauti sausuma tame kalnuotame krašte buvo per sunku, tad beveik kiekvieną savaitę iš vienos bendruomenės į kitą skrisdavau lėktuvu. Tame kledare vienu varikliu aš dažnai būdavau vienintelis keleivis. Nereikia nė sakyti, jaučiausi dar nesaugiau nei plaukdamas jūra.

Telefonas irgi buvo retenybė, tad su bendruomenėmis susirašydavau laiškais. Kartais net pats atvykdavau anksčiau už laišką, todėl reikėdavo pasiklausinėti ieškant bendratikių. Tačiau jie mane visada pasitikdavo labai svetingai ir šiltai, tad pastangų negailėjau. Jehova visaip mane palaikė ir santykiai su juo darėsi dar artimesni.

Per pačią pirmą sueigą Bugenvilio saloje prie manęs priėjo sutuoktinių pora. Jie šypsodamiesi paklausė: „Pameni mus?“ Prisiminiau, kaip skelbiau jiedviem Port Morsbyje. Pradėjom studijuoti Bibliją, o paskui perdaviau juos vienam vietiniam broliui. Abu jau buvo pasikrikštiję! Tai viena iš daugelio džiugių akimirkų, kurias patyriau per trejus metus, praleistus Papua Naujojoje Gvinėjoje.

MŪSŲ DARBŠTI ŠEIMA

Dar prieš išvykdamas iš Korono, 1978 metais susipažinau su žavia uolia sese Adele. Ji tarnavo pioniere ir augino du vaikus, Samuelį ir Širlę. Taip pat globojo savo pagyvenusią mamą. 1981-ųjų gegužę grįžau į Filipinus ir mudu su Adele susituokėm. Abu tarnavome pionieriais ir rūpinomės saviškiais.

Nors turėjau šeimą, 1983 metais mane vėl paskyrė specialiuoju pionieriumi, šįkart į Palavano provincijos salą Linapakaną, kurioje nebuvo liudytojų. Su visa šeima persikėlėme į tą užkampį. Maždaug po metų mirė Adelės mama. Tačiau mes toliau uoliai darbavomės tarnyboje ir tai padėjo netektį ištverti. Linapakane pradėjome tiek daug pažangių studijų, kad netrukus jau reikėjo ir Karalystės salės. Taigi, ją patys pasistatėme. Nuo mūsų atvykimo praėjus vos trejiems metams, į Minėjimą susibūrė 110 žmonių. Daugelis iš jų toliau darė pažangą ir mums išvykus pasikrikštijo.

1986-ais buvau paskirtas į Kuliono salą, kurioje buvo įsikūrusi raupsuotųjų kolonija. Paskui ir Adelė tapo specialiąja pioniere. Iš pradžių baiminomės skelbti žmonėms su raupsų subjaurotais veidais. Bet vietiniai skelbėjai patikino, kad tie žmonės jau pagiję ir rizika užsikrėsti labai menka. Kai kurie iš jų ateidavo į sueigas vienos sesers namuose. Mes netrukus apsipratome ir entuziastingai skelbėme jiems Biblijos žinią, nes jie jautėsi atstumti ir Dievo, ir žmonių. Buvo nuostabu matyti, su kokiu džiaugsmu jie priima naujieną, kad vieną dieną taps visiškai sveiki (Lk 5:​12, 13).

Gal paklausit, kaip Kulione patiko mūsų vaikams? Na, mudu su Adele paprašėme dvi jaunas seses iš Korono vykti su mumis, kad vaikai Kulione turėtų draugų. Samuelis, Širlė ir abi tos seserys su malonumu eidavo į tarnybą ir vedė studijas daugeliui savo bendraamžių, o mes su Adele studijavome su tų vaikų tėvais. Vienu metu mokėme net 11 šeimų! Biblijos studijų taip pagausėjo, kad netrukus įkūrėme naują bendruomenę!

Iš pradžių aš vienintelis ten tarnavau vyresniuoju. Tad filialas paprašė vesti savaitines sueigas dviejose vietose – aštuoniems Kuliono skelbėjams ir devyniems skelbėjams, gyvenantiems Merilio kaime, trys valandos kelio valtimi. Po abiejų šių sueigų visa šeima kalnų takais eidavom keletą valandų į Halsio kaimą vesti Biblijos studijų.

Pastangos tiek Merilyje, tiek Halsyje davė gausų derlių. Abiejuose kaimuose pastatėme Karalystės sales. O Linapakane bendratikiai ir susidomėję žmonės salės statybai priaukojo medžiagų ir patys joje triūsė. Merilio salėje tilpo 200 žmonių. Be to, jos patalpas buvo galima išplėsti, todėl tenai rengdavome suvažiavimus.

NETEKTIS, VIENATVĖ IR ATGIMĘS DŽIAUGSMAS

Mūsų vaikai užaugo ir 1993 metais abu su Adele Filipinuose ėmėmės keliaujamojo darbo. Vėliau, 2000-aisiais, baigiau tarnybos tobulinimo kursus, ruošdamasis pats tapti jų dėstytoju. Tai užduočiai nesijaučiau tinkamas, bet Adelė vis drąsino ir primindavo, kad Jehova suteiks jėgų šiai tarnybai atlikti (Fil 4:13). Ji pati patyrė, kaip Jehova palaiko, nes turėjo nemenkų sveikatos problemų.

2006-aisiais, man dėstant kursuose, Adelei diagnozavo Parkinsono ligą. Buvome sukrėsti. Paklausiau, ar ne geriau būtų mums nutraukti tarnybą, kad ji galėtų rimtai imtis gydymo. Bet Adelė atsakė: „Paieškok gydytojo, kuris apsiimtų man pagelbėti. Žinau, kad Jehova mudviem padės ir tarnybos nutraukti nereiks.“ Tolesnius šešerius metus Adelė ištvermingai darbavosi ir niekada nesiskundė. Kai nebepajėgė vaikščioti, skelbdavo sėdėdama vežimėlyje. Ilgainiui vos begalėjo kalbėti, bet sueigose vis vien komentuodavo žodžiu ar dviem. Bendratikiai nuolat siųsdavo jai žinutes su pagyrimais už ištvermę. 2013-aisiais mano brangioji Adelė mirė. Netekau ištikimos, mylinčios bendražygės, su kuria drauge tarnavome daugiau kaip 30 metų. Užtat ir vėl užplūdo sielvarto ir vienišumo jausmai.

Adelė niekada nebūtų norėjusi, kad tarnybą nutraukčiau, tad aš ir dabar nepasiduodu. Esu susitelkęs į dvasinę veiklą ir tai padeda įveikti vienišumo jausmą. Nuo 2014 iki 2017 metų mano užduotis buvo lankyti tagalų kalbos bendruomenes šalyse, kuriose mūsų veikla varžoma. Paskui – tos pačios kalbos bendruomenes Taivane, Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. 2019-aisiais Indijoje ir Tailande vedžiau evangelizuotojų tobulinimosi kursus anglų kalba. Šis darbas teikė daug džiaugsmo. Laimingiausias jaučiuosi tada, kai visa galva pasineriu į Jehovos tarnybą.

PAGALBA VISADA ŠALIA

Atvykęs į naują tarnybos vietą, artimai susibičiuliauju su vietiniais broliais ir sesėmis, tad keltis kitur niekada nebūna lengva. Stengiuosi visiškai pasikliauti Jehova. Ir jo padedamas daug lengviau apsiprantu su visais pokyčiais. Šiuo metu tarnauju specialiuoju pionieriumi Filipinuose. Susigyvenau su savo bendruomene, ji mane nuoširdžiai palaiko ir globoja, tarsi šeima. Širdis ypač džiaugiasi, kad Samuelis ir Širlė seka savo motinos tikėjimo pavyzdžiu (3 Jn 4).

Išbandymų man teko nemažai. Ypač skaudu buvo matyti, kaip liga sekina mano mieląją Adelę. Jos mirtis – itin didelis smūgis. Taip pat reikėjo prisitaikyti prie įvairiausių pokyčių. Galiu iš patirties paliudyti, kad Jehova „netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17:27). Jo „ranka nėra per trumpa“ mus palaikyti ir sustiprinti net pačiuose atokiausiuose kraštuose (Iz 59:1). Jis yra mano Uola. Lydėjo mane visą gyvenimą ir esu už tai labai dėkingas. Aš išties niekada nebuvau vienišas.