Kalėjimo grotos neatskyrė manęs nuo Jehovos

Į Ukrainą sugrįžome 1966-aisiais. Vienas iš seniausių mano prisiminimų – tolima kelionė traukiniu iš Krivij Riho į Rusijos viduryje esančią Mordoviją. Kartu su mama keliavome į pataisos koloniją aplankyti senelio. Tada buvau ketverių. Pabūti su juo galėjome vos dvi valandas, ir tai – tik sargybiniams prižiūrint, bet prisimenu, kad jie leido jam pasisodinti mane ant kelių.

Pasitikiu Jehova mokykloje

Augau Ukrainoje ir vaikystės metais mano pasitikėjimas Jehova buvo išbandytas ne kartą. Pavyzdžiui, pradinių klasių mokiniai turėjo segėti penkiakampę žvaigždę, kurioje buvo Lenino atvaizdas vaikystėje.a O vyresniems mokiniams reikėjo ryšėti raudoną kaklaraištį ir taip parodyti, kad palaiko Lenino ideologiją. Nešioti tuos politinius atributus atsisakiau, nes žinojau, kad turiu būti ištikimas tik Jehovai.

Apsispręsti tarnauti Jehovai man padėjo tėvai. Jie kantriai aiškindavo, kodėl, pavyzdžiui, svarbu būti politiškai neutraliam. Taip pat ragino stropiai mokytis ir taip teikti garbę Jehovai.

Vieną dieną į mūsų mokyklą atėjo žurnalo Nauka i religija (Mokslas ir religija) žurnalistas; šis nacionalinis žurnalas propagavo ateistines pažiūras. Mokytojai pasirūpino, kad per žurnalisto skaitomą paskaitą sėdėčiau pirmoje eilėje. Paskaitos tikslas buvo įrodyti, kad Dievas neegzistuoja.

Paskaitai pasibaigus, mokytojai atvedė mane į užkulisius pas tą žurnalistą ir paprašė jį su manimi pasikalbėti. Šis pasiteiravo manęs, kokiai religijai priklausau. „Esu Jehovos liudytojas“, – ryžtingai atsakiau. Jis man nieko nepasakė, tik padėkojo, kad atidžiai klausiausi jo paskaitos. Tai baisiausiai suerzino mano mokytojus.

Pasitikime Jehova visa šeima

Visa mūsų šeima, pasitikėdama Jehova, namuose spausdino biblinius leidinius ir juos platino. Tėtis tarnavo rajono prižiūrėtoju ir lankė centrinės Ukrainos bendruomenes ir skelbėjų grupes.

Vieną 1978-ųjų vasario popietę – likus porai dienų iki jauniausio mano brolio Pavliko gimimo – grįžęs iš mokyklos namus radau sujauktus. Milicininkai viską apieškoję rado leidinius ir visus juos konfiskavo.

Kitą dieną mokytojai mokykloje spoksojo į mane ir mano jaunesnį brolį Michailą lyg būtume Amerikos šnipų vaikai. Buvo labai juokinga. Bėgant laikui daugelis tų mokytojų suprato, kad klydo. O keli klasiokai netgi tapo Jehovos liudytojais.

1981 metais mūsų namuose vėl atliko kratą. Nors dar neturėjau 18-os, mane suėmė ir kartu su tėčiu ir seneliu nuvedė į prokuratūrą. Tardytojas bandė mane įbauginti grasindamas kalėjimu. O tuo pat metu civiliais drabužiais vilkintis vyras žadėjo man šviesią ateitį, jei sutiksiu bendradarbiauti. Galima sakyti, vienas grasino man duoti „lazdų“, o kitas siūlė „saldainį“. Kad įkalbėtų mane bendradarbiauti, jie vis kartojo, kad ir mano tėčiui, ir seneliui, ir dėdėms teko sėdėti kalėjime. Milicininkai, patys to nė nenumanydami, patikino mane, kad su Jehovos pagalba kalėjimą galiu ištverti ir aš (Filipiečiams 4:13).

Pasitikiu Jehova kalėjime

Jau kitą dieną po to, kai man suėjo 18 metų, gavau šaukimą į karinę tarnybą. Ją atlikti atsisakiau, todėl buvau nugabentas į tardymo izoliatorių. Mane uždarė didžiulėje kameroje kartu su maždaug 85 vyrais. Lovų tebuvo 34, tad miegodavome ant jų pakaitomis. Pasinaudoti dušu galėjome tik kartą per savaitę.

Kai įžengiau į kamerą ir durys buvo užtrenktos, visų akys susmigo į mane. Kažkas viename kampe iškart paklausė, už ką pasodino. Buvo baisoka, bet prisiminiau Biblijos pasakojimą apie Danielių – įmestas į liūtų duobę jis nė trupučio nenukentėjo. Šis pasakojimas sustiprino ryžtą pasitikėti Jehova ir padėjo išlikti ramiam (Izaijo 30:15; Danieliaus 6:21, 22).

Po pietų vienas kalinys ėmė klausinėti manęs apie mano tikėjimą. Pamažu kameroje įsivyravo tyla, nes mūsų pokalbio ėmė klausytis ir kiti kaliniai. Apie savo įsitikinimus su jais kalbėjau keturias ar penkias valandas. Širdyje buvau be galo dėkingas Jehovai už pagalbą.

Prieš teismą meldžiau Jehovą išminties ir drąsos, kad galėčiau apginti savo įsitikinimus. Prokuroras tvirtino, kad sakau tikintis Dievą tik tam, kad išvengčiau karinės tarnybos. Bet aš teismui paaiškinau, kad tarnaudamas kariuomenėje užgaučiau galingiausią asmenį visatoje. Deja, 1982 metais teismas pripažino mane kaltu ir skyrė atlikti dvejų metų bausmę pataisos darbų kolonijoje.

Be manęs, kolonijoje buvo dar penki liudytojai. Nors kalbėtis galėdavome labai trumpai – kartais vos kelias minutes, – visada aptardavome kokią nors mintį iš Biblijos. Nė vienas iš mūsų Biblijos neturėjome, bet šeima ir draugai neretai pacituodavo ją savo laiškuose, o kartais Biblijos eilučių rasdavome pasaulietinėje literatūroje.

Pasitikiu Jehova ligoninėje

1983 metais įvyko nelaimė. Man būnant kalėjimo dirbtuvėse, staiga nuo krano atitrūko krūva metalo lakštų, sveriančių maždaug dvi tonas. Krūva trenkėsi man iš už nugaros, pagriovė ant žemės ir suknežino kairę koją.

Skausmas buvo nepakeliamas. Meldžiau Jehovą, kad duotų jėgų ištverti. Kalėjimo slaugytoja patarė man garsiai keiktis, kad palengvėtų, bet aš giedojau giesmes.

Į ligoninę buvau gabenamas sunkvežimiu, motorine valtimi ir greitosios pagalbos automobiliu. Kelionė truko šešias valandas, netekau daug kraujo. Žinojau, kad reikės operacijos, todėl prašiau Jehovą, kad duotų gydytojams išminties ir nuteiktų juos gerbti mano poziciją dėl kraujo perpylimo. Kai paaiškinau savo įsitikinimus gydytojui, jis nenorėjo klausytis, bet aš labai prašiau jį apsigalvoti. Pasakiau, kad esu pasirengęs prisiimti atsakomybę už bet kokias pasekmes. Galiausiai, mano džiaugsmui, gydytojas sutiko operuoti be kraujo perpylimo. Deja, dalį kojos teko amputuoti.

Po operacijos buvau visiškai išsekęs. Kelias savaites kovojau su mirtimi. Vieną popietę slaugytoja pasakė, kad man bus tiekiamas „specialus maistas“ – maistingesnis, nei gaučiau būdamas kalėjime, – ir kad jis bus laikomas netoliese esančiame šaldytuve. Kasdien gaudavau šaukštą medaus, šviežią kiaušinį ir truputį sviesto. Tėvai, sužinoję apie nelaimę, pasirūpino, kad visa tai gaučiau. Tačiau už siuntinių skirstymą atsakinga pareigūnė siuntinį su tokiais produktais priėmė tik vieną kartą.

Įsitikinau, kad Jehovos ranka nėra per trumpa (Izaijo 59:1). Keisdamos tvarsčius, slaugytojos pasidalydavo su manimi savo valgiu. Taip pat papildydavo mano „specialaus maisto“ atsargas šaldytuve. Tai priminė man Biblijos pasakojimą apie našlę, kurios ąsotyje neišseko aliejus (1 Karalių 17:14–16).

Mano sveikata po truputį ėmė gerėti. Didžiulės paguodos teikė šeimos ir draugų laiškai – iš viso jų gavau 107! Ir į visus juos atsakiau. Netgi sulaukiau siuntinio iš brolių, kalinčių kitoje kolonijoje.

Po dviejų ilgų mėnesių pagaliau galėjau nusimaudyti duše. Ėmiau svajoti, kaip grįšiu į kalėjimą ir galėsiu vėl bendrauti su savo broliais.

Vienas gydytojas, kuris ruošė mano išrašymo iš ligoninės dokumentus, pasikvietė mane į savo kabinetą ir uždavė daug klausimų apie mano tikėjimą. Atsisveikindamas jis palinkėjo man stiprybės toliau laikytis savo įsitikinimų. Buvo labai netikėta išgirsti tokius žodžius iš vyro, vilkinčio karinę uniformą.

1984 metų balandį buvo svarstoma, ar išleisti mane iš kalėjimo anksčiau laiko. Pareigūnai paklausė, ar ketinu eiti į kariuomenę. Atsakiau jiems, kad klausimas neturi jokios reikšmės, nes stoviu prieš juos be vienos kojos ir su ramentais. Tada jie uždavė kitą klausimą: „O kaip tada, jei turėtum abi kojas?“ Pasakiau, kad į kariuomenę vis tiek neičiau ir kad esu pasiryžęs likti ištikimas Dievui. Pareigūnai pareiškė pasirūpinsią, kad atlikčiau visą man skirtą kalėjimo bausmę. Tačiau išleistas buvau anksčiau – 2 mėnesiais ir 12 dienų.

Pasitikiu Jehova išėjęs į laisvę

Po metų laisvėje gavau kojos protezą. Kas rytą jį užsidėti man prireikia valandos. Žiemą vaikščioti su protezu itin sunku, likusi kojos dalis dėl sutrikusios kraujo apytakos nuolat šąla. Nuo pat 19 metų negaliu bėgioti, bet svajoju, kaip tą darysiu naujajame pasaulyje (Izaijo 35:6).

Buvo sunku rasti darbą, daug darbdavių darbuotojo su negalia nenorėjo. Nors esu su kojos protezu, niekada nedirbau sėdimo darbo. Kurį laiką remontavau automobilius, vėliau dirbau statybose.

1986-aisiais vedžiau mielą sesę vardu Svitlana. Jos tėvai ir seneliai, kaip ir manieji, buvo Jehovos liudytojai. Svitlana dažnai sako esanti laiminga, kad nuo pat mūsų santykių pradžios sutarėme Jehovą visada laikyti pačiu svarbiausiu.

Mūsų vaikai Olia ir Volodia padėjo man suremontuoti seną namą, kuriame gyvenome, ir taip įgijo statybininko įgūdžių. Taigi suaugę noriai prisidėjo prie Karalystės salių statybų. Taip pat abu ėmėsi pionieriaus tarnybos. Olia šiuo metu tarnauja teokratinių statybų brigadoje, o Volodia yra bendruomenės vyresnysis.

Svitlana visada kaip tik galėdama mane palaiko, dėl to galiu nemažai pasitarnauti bendruomenėje. Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje daugelyje Ukrainos bendruomenių buvo daugiau kaip po 200 skelbėjų ir vos vieną ar du vyresniuosius. Vieną savaitgalį per mėnesį skirdavau išvežioti mūsų leidinius bendruomenėms centrinėje Ukrainoje.

Pasitikėjimas Jehova nė kiek neišblėso

2022 metais su Svitlana nusprendėme palikti savo namus Krivij Rihe. Dabar tarnaujame vienoje iš Austrijos bendruomenių.

Dar vaikystėje iš savo giminaičių liudytojų išmokau svarbią pamoką: draugystė su Dievu gali padėti mums išlikti džiugiems nepaisant sunkumų. Biblija padeda mums geriau pažinti Kūrėją ir užmegzti su juo artimą ryšį (Jokūbo 4:8). Būtent tas ryšys suteikia mūsų gyvenimui prasmę. Esu labai laimingas, kad per visus sunkumus, kuriuos teko patirti, atidaviau Jehovai jam priderančią šlovę.