Ištremti į Sibirą!
PAPASAKOJO VASILIJUS KALINAS
Jei matytum vyrą ramiai skaitantį Bibliją švilpiant artilerijos sviediniams, ar nenorėtum paklausti, kaip jis išlieka toks ramus? Mano tėvas kaip tik tai ir matė prieš 56 metus.
TAI buvo 1942-ųjų liepą, pačiame II pasaulinio karo įkarštyje. Vokiečių fronto linijai pasiekus mano tėvo kaimą, Vilšanicą (Ukraina), tėvas apsistojo vienų pagyvenusių žmonių namuose. Aplink sprogstant artilerijos sviediniams, vienas vyras sėdėjo prie krosnies, kurioje virė kukurūzai, ir skaitė Bibliją.
Aš gimiau po penkerių metų netoli gražaus Ivano-Frankovsko miesto vakarų Ukrainoje, tuomet priklausiusioje Tarybų Sąjungai. Vėliau tėvas papasakojo man apie savo įsimintiną susitikimą su tuo vyru, Jehovos Liudytoju, ir apie siaubingus karo metus. Nuo visko pavargę bei suglumę, žmonės svarstė: ‛Kodėl tiek daug neteisybės? Kodėl miršta tūkstančiai nekaltų žmonių? Kodėl Dievas tai leidžia? Kodėl? Kodėl? Kodėl?’
Tėvas ilgai bei atvirai kalbėjosi apie tai su tuo pagyvenusiu vyru. Biblijoje atversdamas vieną citatą po kitos, tas vyras parodė tėvui atsakymus į seniai jį kamavusius klausimus. Jis paaiškino, jog Dievas numatė nutraukti visus karus savo nustatytu metu ir žemę paversti nuostabiu rojumi (Psalmių 46:9, Brb red.; Izaijo 2:4; Apreiškimas 21:3, 4).
Tėvas skubiai grįžo namo ir sušuko: „Ar galite patikėti? Po vieno pokalbio su Jehovos Liudytojais atsivėrė mano akys! Radau tiesą!“ Tėvas sakė, jog nors reguliariai lankydavosi katalikų bažnyčioje, kunigai niekada neatsakė į jo klausimus. Taigi tėvas pradėjo studijuoti Bibliją ir mama prisidėjo prie jo. Jie pradėjo mokyti ir savo tris vaikus: mano sesutę, kuriai buvo tik 2 metukai, bei 7 ir 11 metų broliukus. Netrukus po to jų namą smarkiai apgadino bomba ir jiems liko tik vienas gyvenamas kambarys.
Mama buvo kilusi iš didelės šeimos: turėjo brolį ir penkias seseris. Jos tėvas buvo tos vietovės turtuolis, branginęs savo autoritetą bei padėtį. Tad iš pradžių giminės priešinosi tėvo naujai atrastam tikėjimui. Tačiau ilgainiui daugelis jų atsisakė Rašte smerkiamų religinių dalykų, pavyzdžiui, ikonų, ir kaip mano tėvai ėmė teisingai garbinti Dievą.
Kunigai atvirai kurstė žmones prieš Liudytojus. Todėl vietiniai gyventojai išdaužydavo tėvų namo langus bei grasindavo jiems. Nepaisydami to, jie ir toliau studijavo Bibliją. Taigi, kai 1947 metais gimiau aš, mūsų šeima jau garbino Jehovą dvasia ir tiesa (Jono 4:24).
Tremiami
Prisiminimai apie ankstų 1951-ųjų balandžio 8-osios rytą giliai įsirėžę mano atmintyje, nors tuomet buvau tik ketverių. Kariškiai, vedini šunimis, įėjo į mūsų namą. Jie parodė įsakymą ištremti mus ir pradėjo kratą. Kareiviai su automatais rankose bei šunimis pašonėj atsistojo prie lauko durų, o kiti uniformuoti vyrai atsisėdo prie stalo ir laukė, kol skubiai, per dvi valandas, susiruošime išvykti. Aš nesupratau, kas vyksta, todėl verkiau.
Mano tėvams liepė pasirašyti dokumentą, kuriuo jie atsisakytų savo tikėjimo ir ryšių su Jehovos Liudytojais. Jei pasirašys, juos paliks gyventi savo namuose, gimtinėje. Tačiau tėvas tvirtai pareiškė: „Tikiu, kad kur mus benuvežtumėte, mūsų Dievas, Jehova, bus su mumis.“
„Pagalvok apie savo šeimą, vaikus, — prašė karininkas. — Juk vyksite ne į kurortą. Jus veš į tolimą šiaurę, kur sniegas nenutirpsta ir gatvėmis vaikšto baltosios meškos.“
Tuomet žodis „Sibiras“ kiekvienam reiškė kažką baisaus ir paslaptingo. Tačiau tikėjimas bei karšta meilė Jehovai neleido mums bijoti nežinios. Sukrovus mūsų daiktus į mašiną, buvome nuvežti į miestą ir persodinti į prekinį traukinį drauge su kitomis 20—30 šeimų. Taip prasidėjo ilga kelionė į Sibiro taigą, arba dykumą.
Pakeliui geležinkelio stotyse matėme važiuojančių kitų traukinių su tremtiniais, ir pamatėme užrašus: „Vagone Jehovos Liudytojai.“ Tai buvo puikus liudijimas, nes taip daugelis sužinojo, jog tūkstančiai Liudytojų su šeimomis tremiami į įvairias Šiaurės ir Tolimųjų Rytų vietoves.
Jehovos Liudytojų suėmimas bei trėmimas 1951-ųjų balandį yra patvirtintas dokumentais. Istorikas Volteris Kolarsas apie tai rašė savo knygoje Religion in the Soviet Union: „Tai nebuvo ‛Liudytojų’ veiklos pabaiga Rusijoje, o tik naujo prozelitizmo etapas. Jie netgi stengėsi skleisti savo tikėjimą, kai traukiniai, vežantys juos tremtin, sustodavo. Ištremdama juos, tarybinė vyriausybė labai padėjo jiems skleisti savo tikėjimą. Iš atokių kaimų ‛Liudytojus’ atvežė į platesnį pasaulį, net jei tai buvo tik siaubingas koncentracijos ir vergiško darbo stovyklų pasaulis.“
Mūsų šeimai pasisekė, nes mums leido pasiimti šiek tiek maisto — miltų, kukurūzų bei pupų. Mano seneliui net leido paskersti kiaulę, tad turėjome maisto sau bei kitiems Liudytojams. Važiuojant girdėjosi iš vagonų sklindančios nuoširdžios giesmės. Jehova mums teikė jėgų ištverti (Patarlių 18:10).
Maždaug tris savaites keliavome per Rusiją, kol galiausiai pasiekėme šaltą, nuošalų, tolimą Sibirą. Atvykome į Irkutsko srities, Čiunskio rajono Tarėjos stotį. Iš ten važiavome tolyn į taigą, į mažą kaimą, kuris dokumentuose buvo nurodytas kaip mūsų „amžinasis apgyvendinimas“. 15-os šeimų daiktai lengvai tilpo ant vienų rogių, kurias pavasario purvu vilko traktorius. Apie 20 šeimų buvo apgyvendintos barakuose — ilguose koridoriuose be pertvarų. Valdžios pareigūnai iš anksto perspėjo vietinius gyventojus, kad Jehovos Liudytojai baisūs žmonės. Tad iš pradžių žmonės vengė mūsų ir nė nebandė artimiau susipažinti.
Darbas tremtyje
Jehovos Liudytojai pačiomis sunkiausiomis sąlygomis kirto medžius. Viską darė rankomis: pjovė rąstus, kapojo juos ir krovė į arklių traukiamus vežimus, po to į traukinius. Sąlygas sunkino debesys uodų, nuo kurių buvo neįmanoma pasislėpti. Mano tėvas baisiai kentėjo. Visas jo kūnas buvo ištinęs ir jis nuolat meldė Jehovos padėti jam ištverti. Tačiau nepaisant visų sunkumų, daugumos Liudytojų tikėjimas liko tvirtas.
Netrukus mus atvežė į Irkutską. Ten mūsų šeima gyveno buvusiame kalėjime ir dirbo plytų gamykloje. Plytas reikėdavo iškrauti rankomis tiesiai iš didžiulės karštos krosnies, o išdirbio normas nuolat didindavo, tad net vaikai turėdavo padėti savo tėvams įveikti jas. Tai priminė mums izraelitų vergišką darbą senovės Egipte (Išėjimo 5:9-16).
Paaiškėjo, jog Liudytojai darbštūs bei sąžiningi žmonės, o ne „tautos priešai“, kaip buvo tvirtinama. Be to, buvo pastebėta, jog nė vienas Liudytojas neįžeidinėjo vadovybės ir nesipriešino valdininkų sprendimams. Metams bėgant daugelis ėmė gerbti jų tikėjimą.
Mūsų dvasinis gyvenimas
Nors Liudytojus ne kartą apieškojo — prieš išsiunčiant tremtin bei pakeliui į ją, taip pat tremties vietose, — daugelis sugebėdavo paslėpti Sargybos bokšto žurnalus ir net Biblijas; vėliau juos padaugindavo rankomis bei kitaip. Barakuose reguliariai vykdavo krikščionių sueigos. Jei barakų viršininkas atėjęs rasdavo mus drauge giedančius giesmes, liepdavo nutilti. Mes paklusdavome. Tačiau jam išėjus į kitą baraką, vėl pradėdavome giedoti. Sustabdyti mus buvo neįmanoma.
Skelbimo darbas niekad nenutrūko. Liudytojai kalbėdavo kiekvienam ir visur. Mano vyresnieji broliai bei tėvai dažnai man pasakodavo, kaip jiems pavykdavo dalytis Biblijos tiesa su kitais. Taip ji pamažu pradėjo pasiekti nuoširdžių žmonių širdis. Taigi šeštojo dešimtmečio pradžioje apie Jehovos Karalystę tapo žinoma Irkutske ir jo apylinkėse.
Iš pradžių Liudytojus laikė politiniais priešais, bet vėliau oficialiai pripažino, jog mūsų organizacija yra grynai religinė. Nepaisydama to, valdžia stengėsi uždrausti mūsų veiklą. Todėl kad nebūtume susekti, Biblijos studijuoti susirinkdavome mažomis dviejų ar trijų šeimų grupelėmis. Vieną ankstų 1952-ųjų vasario rytą buvo padaryta kruopšti krata. Po jos areštavo dešimt Liudytojų, o likusius išsklaidė po įvairias vietoves. Mūsų šeimą išvežė maždaug 30 kilometrų nuo Irkutsko, į Iskros kaimą, kuriame gyveno apie šimtas žmonių.
Iškęsti pasikeitus aplinkybėms
Kaimo vadovybė mus sutiko netikėtai svetingai. Žmonės buvo paprasti bei draugiški, kai kurie net išėjo iš namų padėti mums. Mūsų šeima buvo trečia, apgyvendinta tokiame viename maždaug 17 kvadratinių metrų kambarėlyje. Žibalinės lempos buvo vienintelis šviesos šaltinis.
Kitą rytą vyko rinkimai. Mano tėvai pasakė, kad jie jau išsirinko Dievo Karalystę, — žmonės, aišku, to nesuprato. Tad visą dieną pilnamečiai mūsų šeimos nariai prabuvo areštuoti. Po to keletas žmonių paklausė apie mūsų įsitikinimus ir mano šeimai buvo puiki galimybė kalbėti apie Dievo Karalystę, kaip vienintelę žmonijos viltį.
Ketverius metus gyvenome Iskros kaime; šalia nebuvo nė vieno kito Liudytojo, su kuriuo galėtume bendrauti. Norėdami išvykti iš kaimo, turėdavome gauti specialų viršininko leidimą, o jį retai duodavo, nes pagrindinė mūsų tremties priežastis buvo izoliuoti mus nuo kitų žmonių. Tačiau Liudytojai visada stengėsi susisiekti vienas su kitu ir pasidalyti gautu šviežiu dvasiniu maistu.
Po Stalino mirties 1953 metais visiems nuteistiems Liudytojams buvo sumažintas bausmės atlikimo laikas: vietoj 25 liko 10 metų. Esantiesiems Sibire nebereikėjo specialaus dokumento, kad galėtų išvykti. Tačiau netrukus valdžia pradėjo daryti kratas ir suiminėti Liudytojus, jei pas juos rasdavo Biblijų ar biblinės literatūros. Buvo įkurti specialūs lageriai Liudytojams ir maždaug 400 brolių bei 200 sesių apgyvendinti juose netoli Irkutsko.
Žinia apie mūsų persekiojimą Tarybų Sąjungoje pasiekė viso pasaulio Jehovos Liudytojus. Tad nuo 1956-ųjų vidurio iki 1957-ųjų vasario peticija mūsų labui buvo priimta 199-iuose srities kongresuose, vykusiuose visose pasaulio dalyse. Iš viso 462936 dalyviai pritarė peticijai, skirtai Tarybų Sąjungos premjerui Nikolajui A. Bulganinui. Be kita ko, peticijoje buvo prašoma išlaisvinti Liudytojus ir „duoti leidimą gauti bei spausdinti Sargybos bokšto žurnalą rusų, ukrainiečių bei kitomis kalbomis, kuriomis atrodys būtina, taip pat biblinius leidinius, Jehovos liudytojų naudojamus visame pasaulyje“.
Tuomet mūsų šeima buvo išsiųsta į atokų Chudiakovo kaimą, apie 20 kilometrų nuo Irkutsko. Ten gyvenome septynerius metus. 1960-aisiais mano brolis Fiodoras išvažiavo į Irkutską, po metų vyresnysis brolis susituokė, o sesuo išvyko. 1962-aisiais Fiodorą areštavo ir įkalino už skelbimo veiklą.
Dvasiškai augu
Nuo Chudiakovo kaimo pėsčiomis ar dviračiu vykdavome maždaug 20 kilometrų su kitais studijuoti Biblijos. Mėginome persikelti į Irkutską, kad būtume arčiau kitų Liudytojų. Tačiau mūsų gyvenamosios vietovės viršininkas su tuo nesutiko ir darė viską, kad sutrukdytų mums. Ilgainiui šis vyras tapo mums palankesnis ir galėjome persikelti į Pivovarichos gyvenvietę, apie 10 kilometrų nuo Irkutsko. Ten buvo Jehovos Liudytojų susirinkimas, tad man prasidėjo naujas gyvenimas. Pivovarichoje buvo organizuotos Susirinkimo knygos studijų grupės ir paskirti broliai prižiūrėti dvasinę veiklą. Koks aš buvau laimingas!
Iki to laiko jau buvau labai pamilęs Biblijos tiesą ir norėjau krikštytis. 1965 metų rugpjūtį mano troškimas išsipildė; mane pakrikštijo mažoje Olchos upėje, kurioje tuo metu krikštijosi daug naujų Liudytojų. Atsitiktiniam stebėtojui atrodė, jog mes iškylaujame bei plaukiojame upėje. Netrukus po to gavau pirmąją savo užduotį — vadovauti Teokratinės tarnybos mokyklai. 1965-ųjų lapkritį turėjome kitą priežastį džiaugtis — Fiodoras grįžo iš kalėjimo.
Kaip klestėjo darbas
1965 metais buvo sukviesti visi tremtiniai ir pranešta, jog galime vykti, kur norime, nes baigėsi „amžinasis apgyvendinimas“. Ar įsivaizduojate, koks tai buvo džiaugsmas? Daugelis tuomet išvyko į įvairius šalies kampelius, kiti nusprendė pasilikti ten, kur Jehova laimino bei padėjo dvasiškai augti ir būti aktyviems. Daugelis užaugino savo vaikus, anūkus bei proanūkius Sibire, kuris ilgainiui nebeatrodė toks baisus.
1967-aisiais sutikau Mariją, merginą, kurios šeima irgi buvo ištremta į Sibirą iš Ukrainos. Vaikystėje abu gyvenome Vilšanicos kaime, Ukrainoje. 1968 metais susituokėme ir vėliau susilaukėme sūnaus Jaroslavo bei dukters Oksanos.
Per laidotuves bei vestuves ir toliau gausiai burdavomės dvasiškai pabendrauti. Tuomet pasinaudodavome proga aiškinti Biblijos tiesą atvykusiems giminaičiams bei draugams neliudytojams. Dažnai tokiuose susibūrimuose, kur atvirai skelbdavome iš Biblijos apie prikėlimo viltį ar apie Jehovos įkurtą santuoką bei apie būsimas palaimas jo naujajame pasaulyje, dalyvaudavo saugumo pareigūnai.
Kartą, man bebaigiant sakyti laidotuvių kalbą, privažiavo mašina, atsidarė durys; joje buvo keletas vyrų. Vienas išlipo ir liepė man sėsti į mašiną. Aš nebijojau. Juk nebuvome nusikaltėliai, o tik tikintys Dievą žmonės. Tačiau savo kišenėje turėjau mūsų susirinkimo narių tarnybos ataskaitas. Už tai galėjau būti suimtas. Tad paklausiau, ar prieš išvažiuodamas galėčiau perduoti pinigus savo žmonai. Tada tiesiog prie pareigūnų ramiai perdaviau jai savo piniginę kartu su susirinkimo ataskaitomis.
1974 metais drauge su Marija slaptai pradėjome ruošti biblinę literatūrą savo namuose. Kadangi turėjome mažą sūnų, tai darėme vėlai vakare, kad jis apie tai nesužinotų. Tačiau, būdamas smalsus, jis apsimesdavo miegąs ir žvilgčiodavo, ką darome. Vėliau jis pasakė: „Aš žinau, kas daro žurnalus apie Dievą.“ Truputį išsigandome, bet visada prašėme Jehovos apsaugoti mūsų šeimą dirbant šį svarbų darbą.
Ilgainiui valdžia tapo palankesnė Jehovos Liudytojams ir mes planavome surengti didžiulį sambūrį meno ir pramogų centre „Mir“ Sibiro Usolės mieste. Miesto vadovybę užtikrinome, jog mūsų sueigos skirtos tik Biblijos studijavimui ir krikščioniškam bendravimui. 1990 metų sausį susirinko per 700 žmonių; salė buvo pilnutėlė ir tas įvykis atkreipė didelį visuomenės dėmesį.
Po sueigos vienas reporteris paklausė: „Kada išmokote sutramdyti savo mažuosius?“ Jis, kaip ir kiti lankytojai, buvo nustebintas, kad keturias šios pirmosios viešos sueigos valandas vaikai sėdėjo susikaupę. Netrukus vietiniame laikraštyje pasirodė puikus straipsnis apie Jehovos Liudytojus. Jame buvo sakoma: „Iš [Jehovos Liudytojų] tikrai galima kai ko pasimokyti.“
Džiaugsmas dėl didelio augimo
1991 metais Tarybų Sąjungoje vyko septyni kongresai, kuriuose iš viso dalyvavo 74252 asmenys. Vėliau, buvusioms Tarybų Sąjungos respublikoms gavus nepriklausomybę, Jehovos Liudytojų Vadovaujančioji taryba paskyrė mane vykti į Maskvą. Ten manęs paklausė, ar galėčiau daugiau prisidėti prie Karalystės darbo. Tuomet Jaroslavas jau buvo vedęs ir augino dukrą, o Oksana buvo paauglė. Tad 1993-iaisiais mudu su Marija pradėjome visalaikę tarnybą Maskvoje. Tais pačiais metais buvau paskirtas Rusijos regiono Jehovos Liudytojų religinės organizacijos administracinio centro koordinatoriumi.
Dabar kartu su Marija gyvename ir dirbame naujose filialo patalpose netoli Sankt Peterburgo. Labai vertinu galįs drauge su kitais ištikimais broliais rūpintis sparčiu Karalystės skelbėjų augimu Rusijoje. Šiandien buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose yra per 260000 Liudytojų ir daugiau kaip 100000 vien Rusijoje!
Dažnai mes su Marija galvojame apie mūsų brangius giminaičius bei draugus, toliau ištikimai tarnaujančius Karalystės interesų labui Sibire — vietoje, tapusioje mūsų mylimais namais. Šiandien ten reguliariai vyksta didžiuliai kongresai, ir maždaug 2000 aktyvių Liudytojų yra Irkutske bei jo apylinkėse. Tikrai šioje pasaulio dalyje pildosi pranašystė, užrašyta Izaijo 60:22 (Brb red.): „Mažiausias taps tūkstančiu ir menkas — galinga tauta.“
[Iliustracija 20 puslapyje]
Su savo tėvu, šeima bei kitais tremtiniais Irkutske 1959 metais
[Iliustracija 23 puslapyje]
Vaikai tremtyje, Iskroje
[Iliustracija 25 puslapyje]
Tais metais, kai susituokėme
[Iliustracija 25 puslapyje]
Su Marija šiandien