Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
© 2023 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
LIEPOS 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | EZROS 4–6
„Netrukdykite statyti Dievo Namų“
Semkis įkvėpimo iš Zacharijo regėjimo
13 Šventyklos statyba buvo uždrausta. Tačiau Dievo paskirti vyrai – vyriausiasis kunigas Jozuė ir valdytojas Zerubabelis – vis tiek ėmėsi organizuoti Dievo Namų atstatymą (Ezr 5:1, 2). Galbūt kai kuriems žydams tai atrodė prastas sumanymas. Juk nuo priešininkų, nusistačiusių tą užmojį sužlugdyti, nieko nepaslėpsi. Taigi tiek Jozuei, tiek Zerubabeliui reikėjo patikinimo, kad Jehova juos palaikys. Ir tą patikinimą jie gavo.
Dar vienas įrodymas
Kadaise Jeruzalė priklausė milžiniškai Persijos imperijai. Miestas buvo į vakarus nuo Eufrato – regione, kurį persai vadino Užupiu. Nugalėję babiloniečius, persai paleido žydų belaisvius ir įgaliojo juos Jeruzalėje atstatyti Jehovos šventyklą (Ezros 1:1–4). Tačiau žydų priešai norėjo statybas sustabdyti ir ta situacija pasinaudojo kaip pretekstu apkaltinti žydus maištavimu prieš Persiją (Ezros 4:4–16). Valdant Darijui I (522–486 m. p. m. e.), tą reikalą ėmėsi ištirti persų pareigūnas Tatnajas. Anot Biblijos, jis buvo „Užupio valdytojas“ (Ezros 5:3–7).
Tatnajo vardas rastas keliose dantiraščio lentelėse, matyt, iš kokios nors šeimos archyvo. Lentelė, kurioje vienas jos narys siejamas su Biblijoje paminėtu asmeniu, yra skolos dokumentas, datuotas dvidešimtaisiais Darijaus I valdymo metais, tai yra 502 m. p. m. e. Dokumente sandorio liudininkas įvardijamas kaip „Užupio valdytojo Tatanu“ tarnas. Tatanu – tai Tatnajas, apie kurį rašoma Biblijoje, Ezros knygoje.
Ką apie jį sužinome? 535 m. p. m. e. Kyras Didysis savo valdas suskirstė į sritis. Viena jų – Babilonas ir Užupis – vėliau padalyta į dvi dalis. Į Užupio sritį įėjo Celesirija, Finikija, Samarija ir Judas; valdoma tikriausiai buvo iš Damasko. Tatnajas šią sritį valdė nuo maždaug 520 iki 502 m. p. m. e.
Nuvykęs į Jeruzalę tirti žydų apkaltinimo maištu, Tatnajas pranešė Darijui, kad šie tvirtina iš Kyro gavę įgaliojimą atstatyti Jehovos šventyklą. Karaliaus archyvuose atlikta paieška paliudijo, jog tai tiesa (Ezros 5:6, 7, 11–13; 6:1–3). Taigi karalius įsakė Tatnajui nesikišti, ir šis pakluso (Ezros 6:6, 7, 13).
Semkis įkvėpimo iš Zacharijo regėjimo
7 Šventyklos statytojams netrukus labai palengvėjo. 520 m. p. m. e. Persijos imperiją jau valdė Darijus I. Antraisiais savo karaliavimo metais jis išsiaiškino, kad šventyklos statyba buvo uždrausta nepagrįstai, todėl paskelbė įsaką, leidžiantį darbus tęsti (Ezr 6:1–3). Geresnės žinios izraelitai negalėjo nė tikėtis. Negana to, Darijus įsakė aplinkinių tautų žmonėms ne tik netrukdyti žydams, bet netgi paremti juos lėšomis ir statybinėmis medžiagomis (Ezr 6:7–12). Praėjus ketveriems su trupučiu metų, 515-aisiais, šventykla buvo atstatyta (Ezr 6:15).
Semkis įkvėpimo iš Zacharijo regėjimo
16 Be to, šiandien mums vadovauja Jehovos paskirtas „ištikimas ir nuovokus vergas“ (Mt 24:45). Kai gauname iš jo kokį nurodymą, mums gal sunku suvokti, kodėl jis būtent toks. Pavyzdžiui, kam reikia ruoštis stichinei nelaimei, jeigu ji mūsų krašte mažai tikėtina? Arba gal atrodo, kad „vergas“ pernelyg nuogąstauja dėl pandemijos keliamų pavojų? Ką turėtume daryti, jeigu, mūsų nuomone, jo nurodymai neracionalūs? Prisiminkime, kaip Dievas izraelitus laimino už klusnumą Jozuės ir Zerubabelio dienomis, taip pat visais kitais laikais. Nors kai kurie Dievo paliepimai galėjo atrodyti nepraktiški, klusniai jų laikydamiesi žmonės išvengė žūties (Ts 7:7; 8:10).
Ką vertinga radome
Kodėl Biblija galima pasitikėti
1. Istoriškai tiksli
Tikslūs titulai. Per šešiolika šimtmečių, kol buvo rašoma Biblija, anuometiniame pasaulyje viešpatavo daug valdovų. Biblijoje, kalbant apie bet kurį iš jų, visada pridedamas tikslus titulas. Pavyzdžiui, Erodas Antipas vadinamas „tetrarchu“, Galionas – „prokonsulu“ (Luko 3:1; Apaštalų darbų 18:12). Ezros 5:6 minimas Tatnajas, tituluojamas „Užupio“, persų srities kitapus Eufrato, valdytoju. Vienoje monetoje, datuojamoje IV amžiumi prieš mūsų erą, yra panašus įrašas, kad „Užupio“ valdytoju buvęs persų paskirtas Mazausas.
Tikslumas, regis, mažmožiuose nėra toks jau bereikšmis. Nes jeigu Biblijos rašytojais galima pasitikėti net smulkmenose, argi tai nesustiprins mūsų pasitikėjimo ir kitkuo, ką jie yra parašę?
LIEPOS 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | EZROS 7–8
„Ezra savo elgesiu teikė šlovę Jehovai“
Studijos – vertingos ir džiugios
8 Taip, meilės Jehovos Žodžiui šaltinis turi būti širdis – jausmų centras. Turime sustoti prie kai kurių perskaitytų eilučių ir pasimėgauti jomis. Dera pasinerti į gilias dvasines mintis, analizuoti jas ir apsvarstyti. Tad reikia ramiai susimąstyti ir melstis. Kaip ir Ezra, turime paruošti savo širdį skaityti ir tyrinėti Dievo Žodį. Apie jį rašoma: „[Ezra] paruošė savo širdį tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti ir mokyti Izraelyje jo nuostatų ir teisės“ (Ezros 7:10, Brb). Atkreipk dėmesį į tris tikslus, kurių Ezra siekė paruošdamas savo širdį: tyrinėti, taikyti asmeniškai ir mokyti. Mes turime sekti jo pavyzdžiu.
13-ta Biblijos knyga: 1 Metraščių
5 Ezra buvo tinkamiausias surinkti šią autentišką bei tikslią istorinę medžiagą, nes pats „buvo atsidavęs visa širdimi tyrinėti Viešpaties Įstatymą, laikytis jo ir mokyti Izraelį įstatų ir įsakų“ (Ezr 7:10). Jehova palaikė jį savo šventąja dvasia. Persijos valdovas pripažino, jog Ezra turi Dievo išminties, ir suteikė jam didelius įgaliojimus pavaldžioje Judo srityje (Ezr 7:12–26). Taigi turėdamas Dievo ir imperijos valdovo suteiktus įgaliojimus, Ezra galėjo sudaryti pranešimą remdamasis autoritetingiausiais dokumentais.
it-1-E p. 1158, pstr. 4
Nuolankumas
Nuolankiam Dievas padeda. Žmogus, kuris nusižemina Dievo akivaizdoje, gali tikėtis jo pagalbos ir vadovavimo. Štai Ezrai teko nelengva užduotis parvesti iš Babilonijos didžiulę žmonių minią – daugiau kaip pusantro tūkstančio vyrų, taip pat kunigus, šventyklos tarnus, daug moterų ir vaikų. Be to, žmonės turėjo pargabenti su savimi daugybę aukso ir sidabro Jeruzalės šventyklai dekoruoti. Reikėjo pasirūpinti, kad kelionė būtų saugi, tačiau Ezra nenorėjo pasikliauti žmonių karine galia, todėl siųsti su jais kareivių palydos Persijos karaliaus neprašė. Karaliui jis buvo sakęs: „Maloningoji mūsų Dievo ranka yra su visais, kas juo pasitiki.“ Todėl Ezra paskelbė pasninką, kad žmonės nusižemintų Jehovos akivaizdoje. Jie meldė Dievą, kad jis lydėtų kelionėje, ir Dievas tą prašymą išklausė, saugojo juos nuo kelyje tykančių priešų, kol visi sėkmingai parvyko į Jeruzalę (Ezr 8:1–14, 21–32). Pranašas Danielius, gyvendamas Babilono tremtyje, taip pat nusižemino Dievo akivaizdoje ir prašė jį suteikti supratimo, todėl Dievas buvo jam palankus ir siuntė angelą perduoti regėjimo (Dan 10:12).
Ką vertinga radome
Ezros knygos apžvalga
7:28–8:20. Kodėl daug Babilono žydų nenorėjo grįžti su Ezra į Jeruzalę? Nors praėjo jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, kai pirma žydų grupė grįžo į tėvynę, Jeruzalė buvo retai apgyventa. Žmonės žinojo: jei grįš, turės kurtis sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Babilone pralobę žydai klestėti Jeruzalėje vargiai galėjo tikėtis. Be to, laukė ilga, nesaugi kelionė. Grįžtantiems reikėjo tvirto tikėjimo, uolumo tyrai garbinti Jehovą, drąsos keliauti. Ezra buvo sustiprintas, nes Jehovos ranka buvo su juo. Į kvietimą atsiliepė 1500 šeimų – apie 6000 žmonių. Ezros paraginti prie išeinančiųjų dar prisidėjo 38 levitai ir 220 netinų.
LIEPOS 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | EZROS 9–10
„Skaudžios neklusnumo pasekmės“
Ezros knygos apžvalga
9:1, 2. Kiek pavojingos buvo vedybos su kitataučiais? Atkurta tauta turėjo būti tyro Jehovos garbinimo sergėtoja iki ateis Mesijas. O mišrios santuokos tokiam garbinimui kėlė rimtą pavojų. Kadangi kai kurie buvo susituokę su stabmeldžiais, tauta ilgainiui galėjo supanašėti su pagonimis. Taip tyras garbinimas būtų išnykęs. Kokioje tautoje tuomet turėtų gimti Mesijas? Taigi nieko keista, kad Ezrą pribloškė izraelitų elgesys.
Ko Jehova iš mūsų tikisi?
Jei noriai klausysime Dievo, tai išeis tik į gera. Mozė ragino: ‘Laikykis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų, kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui’ (13 eilutė). Taip, kiekvienas Jehovos įsakymas – viskas, ko jis iš mūsų reikalauja, – yra mums naudingas. Argi galėtų būti kitaip? „Dievas yra meilė“, – sakoma Biblijoje (1 Jono 4:8). Todėl jis ir duoda tik tokius įsakymus, kurių laikydamiesi turime ilgalaikės naudos (Izaijo 48:17). Darydami viską, ko Jehova mūsų prašo, išvengsime daugelio nusivylimų dabar, o ateityje, valdant jo Karalystei, galėsime amžinai džiaugtis laimingu gyvenimu.
Ką vertinga radome
Ezros knygos apžvalga
10:3, 44. Kodėl su žmonomis buvo išvaryti ir vaikai? Jei vaikai būtų pasilikę, tikėtina, atleistos žmonos juos būtų lankiusios. Be to, mažiems vaikams paprastai reikia motinos globos.
LIEPOS 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | NEHEMIJO 1–2
„Aš tuoj pat pasimeldžiau“
Visados prisimink Jehovą
5 Kartais tenka skubiai melsti Dievą pagalbos. Štai sykį Persijos karalius Artakserksas pastebėjo, jog taurininkas Nehemijas paniuręs. „Ko gi prašai?“ – paklausė valdovas. Nehemijas tuoj pat pasimeldė „dangaus Dievui“. Tokiu momentu jis tikriausiai ištarė mintyse tik vieną kitą žodį. Bet Dievas jį išklausė – karalius sutiko paremti šį savo pavaldinį atstatant Jeruzalės sienas. (Perskaityk Nehemijo 2:1–8.) Vadinasi, Dievą pasiekia net trumputė tyli malda.
Laisvas dėstymas
Jeigu būtum netikėtai paprašytas paaiškinti savo įsitikinimus, kas tau padėtų tinkamai atsakyti? Elkis kaip Nehemijas, kuris, prieš atsakydamas karaliui Artakserksui, tyliai pasimeldė (Neh 2:4). Paskui greit mintyse suformuluok, ką sakysi. Pagrindiniai žingsniai galėtų būti tokie: 1) Pasirink vieną ar dvi mintis, kurias norėtum įtraukti (jas galėtum paimti iš knygos „Samprotaukime remdamiesi Raštu“). 2) Pasirink Rašto citatas, kuriomis pagrįsi tas mintis. 3) Pagalvok, kaip taktiškai pradėti aiškinti, kad pašnekovas būtų linkęs klausytis. Tada kalbėk.
Ką vertinga radome
w86-E 2/15 p. 25
Krašte vėl garbinamas Jehova
Ne, dėl apgailėtinos Jeruzalės padėties Nehemijas „dieną naktį“ meldėsi jau kurį laiką (1:4, 6). Kai atsirado galimybė apie savo troškimą atstatyti Jeruzalės sienas pasakyti karaliui Artakserksui, Nehemijas pasimeldė dar kartą – padarė tai, ką darė nuolat. Jehova jo maldą išklausė ir karalius davė leidimą atstatyti miesto sienas.
Pamoka mums. Nehemijas ne sykį kreipėsi į Jehovą vadovavimo. Panašiai ir mes, kai tenka priimti svarbius sprendimus, turėtume nepaliauti melstis, stebėti, kur Jehova mus veda, ir ta kryptimi eiti (Romiečiams 12:12).
LIEPOS 31–RUGPJŪČIO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | NEHEMIJO 3–4
„Ar fizinis darbas tau ne per prastas?“
Nehemijo knygos apžvalga
3:5, 27. Rankų darbą Karalystės interesų labui neturime, kaip anie Tekojos didžiūnai, laikyti žeminančiu. Verčiau sekime paprastais tekojiečiais, triūsusiais iš širdies.
Ar būsi, kuo reikia, kad įvyktų Jehovos valia?
11 Pakalbėkime apie Šalumo dukteris, gyvenusias praėjus keliems šimtmečiams nuo Dovydo ir Abigailės laikų. Jos darbavosi prie Jeruzalės sienos atstatymo, taigi Jehovai irgi buvo labai naudingos (Neh 2:20; 3:12). Nors Šalumas užėmė aukštas pareigas, jo dukterys, gresiant pavojui, kartu su tautiečiais noriai ėmėsi sunkaus darbo (Neh 4:15–18). Jų požiūris buvo visai kitoks nei žymių Tekojos vyrų – šie „nepanoro nusižeminti“ ir prisidėti prie darbų (Neh 3:5). Įsivaizduokime, kaip Šalumo dukterys džiaugėsi, kai praėjus vos 52 dienoms siena buvo užbaigta! (Neh 6:15) Šiandien nemažai mūsų sesių džiaugiasi galėdamos tarnauti teokratinėse statybose, prisidėti prie remonto ir panašių darbų. Tų patyrusių, energingų ir Dievui atsidavusių sesių indėlis yra išties didžiulis.
Ugdykis Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam
16 Visi krikščionys – jauni ir seni – turi ugdytis Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam. Susirinkime tenka atlikti daug užduočių. Niekada neįsižeiskime prašomi padaryti ką nors paprasta. (1 Samuelio 25:41; 2 Karalių 3:11) Tėvai, ar skatinate savo mažylius bei paauglius džiugiai atlikti visas užduotis Karalystės salėje, per asamblėjas, kongresus? Ar jie mato, kaip jūs darote smulkius darbus? Vienas brolis, dabar tarnaujantis centriniame Jehovos liudytojų biure, gyvai atsimena savo tėvų pavyzdį. Jis pasakoja: „Iš to, kaip stropiai tėvai valydavo Karalystės salę bei kongresų patalpas, supratau, jog šis darbas jiems labai svarbus. Dažnai jie pasisiūlydavo padaryti, kas naudinga susirinkimui arba brolijai, kad ir kokie paprasti tie darbai atrodė. Toks požiūris padeda ir man noriai imtis kiekvienos paskirtos užduoties Betelyje.“
Ką vertinga radome
Nehemijo knygos apžvalga
4:11, 12 [4:17, 18, Brb]. Kaip buvo įmanoma atstatant sieną dirbti viena ranka? Naštų nešėjams tai nesudarė vargo. Kadangi naštą nešė ant galvos ar ant pečių, viena ranka ją priturėjo, o „kita laikė ginklą“. Kiekvienas iš dirbančių abiem rankomis „turėjo prisijuosęs prie šono kalaviją“. Užpuolus priešui visi buvo pasiruošę gintis.
RUGPJŪČIO 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | NEHEMIJO 5–7
„Nehemijas norėjo tarnauti, o ne kad jam tarnautų“
Teisingo garbinimo rėmėjai anksčiau ir dabar
Nehemijas prisidėjo ne tik tuo, kad aukojo laiką ir organizavo darbus. Teisingą garbinimą jis parėmė ir materialinėmis dovanomis. Savo lėšomis jis išpirkdavo bendratikius žydus iš vergijos. Skolino pinigus be palūkanų. Niekada neskriaudė žydų: nereikalavo išlaikyti jį kaip valdytoją, nors turėjo tam teisę. Priešingai, jo paties namuose valgydavo „šimtas penkiasdešimt žydų..., neskaičiuojant svetimų tautų žmonių, kurie apsilankydavo pas mus“. Savo svečiams jis kasdien patiekdavo „vieną jautį, šešias rinktines avis ir paukščių“. Be to, kas dešimtą dieną „gausiai pristatydavo visokio vyno“ – ir visa tai iš savo lėšų. (Nehemijo 5:8, 10, 14–18; Brb)
„Nenuleisk rankų“
16 Jehovos remiami, Nehemijas ir kiti įgavo ryžto imtis darbo. Jeruzalės sienas jie atstatė vos per 52 dienas (Neh 2:18; 6:15, 16). Ar Nehemijas sėdėjo sunėręs rankas ir tik stebėjo, kaip dirba kiti? Ne, jis pats negailėdamas jėgų darbavosi prie sienos (Neh 5:16). Šiandien daug rūpestingų bendruomenės vyresniųjų seka Nehemijo pavyzdžiu ir prisideda prie teokratinių statybos projektų, valo ir prižiūri savo Karalystės salę. Jie taip pat stiprina nusilpusius ir prislėgtus bendratikius eidami su jais į tarnybą, juos aplankydami. (Perskaityk Izaijo 35:3, 4.)
Kaip Jehova atsimins tave?
Biblijoje parodoma, jog Dievui „prisiminti“ reiškia imtis veiksmų. Pavyzdžiui, kai tvano vandenys buvo užlieję žemę 150 dienų, „Dievas atsiminė Nojų ir... Dievas pasiuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo“ (Pradžios 8:1). Daugelį šimtmečių vėliau Samsonas, filistinų apakintas ir surakintas, meldėsi: „Viešpatie Dieve! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą.“ Jehova prisiminė Samsoną ir suteikė jam antžmogiškų jėgų atmokėti priešams (Teisėjų 16:28–30). O Nehemiją Jehova prisiminė tuo, kad palaimino jo pastangas atkurti Jeruzalėje teisingą garbinimą.
Ką vertinga radome
„Nugalėk pikta gerumu“
15 Galop priešininkai, pasitelkę išdaviką izraelitą Šemają, bandė priversti Nehemiją sulaužyti Dievo Įstatymą. „Susitikime Dievo Namuose, šventyklos viduje, ir uždarykime šventyklos duris, – kvietė Šemajas, – nes jie ateina tavęs nužudyti.“ Išdavikas norėjo įkalbėti Nehemiją slėptis šventykloje nuo neva jam gresiančio pasikėsinimo. Bet Nehemijas nebuvo kunigas ir slėpdamasis Dievo namuose būtų nusidėjęs. Ar jis, saugodamas savo gyvybę, pažeis Jehovos Įstatymą? Nehemijas atsakė: „Argi vyras, kaip aš, eitų į šventyklą gelbėti savo gyvasties? Ne, aš neisiu!“ Kodėl jam pavyko išvengti paspęstų pinklių? Kadangi suvokė, kad nors Šemajas ir saviškis, „ne Dievas buvo jį siuntęs“. Juk tikras pranašas niekada nepatartų paminti Dievo Įstatymą. Ir šį kartą Nehemijas nepasidavė nedoriems priešininkams. Netrukus jis jau džiaugėsi padarytu darbu. „Siena buvo baigta Elulio mėnesio dvidešimt penktą dieną, per penkiasdešimt dvi dienas“ (Nehemijo 6:10–15, Brb; Skaičių 1:51; 18:7).
RUGPJŪČIO 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | NEHEMIJO 8–9
„Jehovos džiaugsmas yra jūsų stiprybė“
Ko pasimokome iš vienos levitų maldos
2 Mėnuo prieš šią ypatingą sueigą žydai užbaigė Jeruzalės sienos atstatymo darbus (Neh 6:15). Viską atlikti jie spėjo vos per 52 dienas. Tada atėjo laikas susitelkti į dvasinius dalykus. Taigi pirmąją kito mėnesio, tišrio, dieną Dievo tauta susirinko į miesto aikštę. Ezra ir kiti levitai čia skaitė ir aiškino jiems Jehovos Įstatymą (1 paveikslėlis). Kiekvienas su savo šeima, „visi, kurie galėjo klausytis ir suprasti“, stovėjo ir klausėsi „nuo aušros iki vidudienio“. Koks puikus pavyzdys mums! Net sėdint patogioje salėje mintys per programą gali imti klajoti, suktis apie kitus reikalus. Bet prisiminkime anuos izraelitus: jie klausėsi įdėmiai ir viską dėjosi į širdį. Suvokę, kad nesilaikė Jehovos Įstatymo, net ėmė verkti (Neh 8:1–9).
Ar tu gyveni dvasia?
9 Džiaugsmas – didžiulės laimės būsena. Jehova yra „laimingasis Dievas“ (1 Timotiejui 1:11, NW; Psalmyno 104:31). Jo Sūnus vykdo Tėvo valią su džiaugsmu (Psalmyno 40:9 [40:8, Brb]; Hebrajams 10:7–9). Taip pat parašyta, kad „Viešpaties džiaugsmas – [mūsų] stiprybė“ (Nehemijo 8:10, Brb).
10 Jeigu džiaugsmo, šventosios dvasios vaisiaus, nestokojame, jaučiame didelį pasitenkinimą vykdydami Dievo valią net tada, kai mus spaudžia sunkumai, liūdesys, kai esame persekiojami. Kokia laimė „pažinti Dievą“! (Patarlių 2:1–5) Džiaugiamės bendryste su Aukščiausiuoju, nes įgijome tikrąjį pažinimą, tikime Jehovą ir pripažįstame Jėzaus išperkamąją auką (1 Jono 2:1, 2). Taip pat džiaugiamės, kad esame daugiatautėje tikrojoje brolijoje, kuri pasaulyje vienintelė (Sofonijo 3:9, Brb; Agėjo 2:7). Karalystės viltis ir didi garbė skelbti gerąją naujieną irgi teikia mums džiaugsmo (Mato 6:9, 10; 24:14). O argi nesidžiaugi būsimu amžinuoju gyvenimu? (Jono 17:3) Jeigu puoselėji tokią nuostabią viltį, „tu tikrai džiūgausi“ (Pakartoto Įstatymo 16:15).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 145, pstr. 2
Aramėjų kalba
Praėjus nemažai metų nuo tada, kai žydai grįžo iš Babilono tremties, kunigas Ezra Jeruzalėje susirinkusiems žydams skaitė Įstatymo knygą, o levitai ją aiškino. Nehemijo 8:8 rašoma: „Levitai garsiai skaitė iš Dievo Įstatymo knygos, jį aiškindami ir atskleisdami prasmę. Taip jie padėjo žmonėms suprasti, kas buvo skaitoma.“ Hebrajiškas žodis, čia išverstas „aiškindami“, dar gali reikšti „versdami“, taigi levitai hebrajišką tekstą galbūt vertė į aramėjų kalbą, kurią hebrajai veikiausiai ėmė vartoti gyvendami Babilonijoje. Arba gali būti, kad klausytojai hebrajų kalbą mokėjo, tačiau levitai aiškino Įstatymą, kad žmonės tiesiog geriau suprastų mintis.
RUGPJŪČIO 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | NEHEMIJO 10–11
„Dėl Jehovos jie aukojosi“
Jeruzalė, atitinkanti savo pavadinimą
13 Nehemijo laikų užantspauduota „tvirta sandora“ prirengė tuometinę Dievo tautą Jeruzalės sienos inauguracijos dienai. Teko išspręsti dar ir kitą neatidėliotiną klausimą. Dabar, kai Jeruzalę supo didžiulė siena su 12 vartų, mieste turėjo būti daugiau gyventojų. Nors čia gyveno šiek tiek izraelitų, „miestas buvo labai platus ir didelis, o žmonių jame buvo maža“ (Nehemijo 7:4). Buvo nutarta ‘mesti burtą, kad vienas dešimtadalis gyventų Jeruzalėje, šventajame mieste’. Pasiūlymas buvo noriai priimtas ir žmonės palaimino „kiekvieną, kuris savanoriškai sutiko apsigyventi Jeruzalėje“ (Nehemijo 11:1, 2, Brb red.). Koks geras pavyzdys šiuolaikiniams tikriesiems garbintojams, kuriems aplinkybės nekliudo persikelti ten, kur labiau reikia subrendusių krikščionių paramos!
w86-E 2/15 p. 26
Krašte vėl garbinamas Jehova
Tie, kas atsisakė savo paveldo ir persikėlė į Jeruzalę, patyrė tam tikrų nuostolių ir nepatogumų. Be to, gyventi tame mieste buvo gana pavojinga. Dėl šių priežasčių aplinkiniai gyrė tuos, kas savo noru apsigyveno Jeruzalėje, ir linkėjo jiems Dievo palaimos.
Jehova laimina tuos, kurie rodo tikėjimą
15 Pasiaukodami Jehovai mes pasižadėjome, kad vykdysime jo valią ir besąlygiškai jam paklusime. Žinojome, kad to pažado laikytis nebus lengva, reikės aukotis. Ar esame pasiaukojamos dvasios, ypač pasimato tada, kai mūsų paprašo daryti tai, kas mums nauja arba ko galbūt nemėgstame. Tiesa, tokiais atvejais gali būti labai sunku, bet jei noriai imamės pavesto darbo, parodome esą Jehovai ištikimi. Jehova tada mus dosniai laimina, todėl gauname daug daugiau nei prarandame (Mal 3:10). O ką galime pasakyti apie Iftacho dukrą?
Ką vertinga radome
Nehemijo knygos apžvalga
10:35 [10:34, Brb]. Kodėl žmonės turėjo duoti malkų atnašą? Mozės įstatymas to nereikalavo. Bet iškilo poreikis. Deginti aukoms ant aukuro reikėjo labai daug malkų. Galbūt trūko netinų – šventyklos tarnų neizraelitų. Dėl to buvo mesti burtai, kas dar nuolatos aprūpintų malkomis.
RUGPJŪČIO 28–RUGSĖJO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | NEHEMIJO 12–13
„Rinkdamasis draugus būk ištikimas Jehovai“
it-1-E p. 95, pstr. 5
Amonitai
Kai Tobija buvo išvarytas iš šventyklos teritorijos, žmonėms buvo perskaityta Dievo Įstatymo ištrauka iš Pakartoto Įstatymo 23:3–6, kur pasakyta, kad joks amonitas nei moabitas nebus priimtas į Izraelio bendruomenę. Žmonės iškart ėmėsi vykdyti, kas parašyta (Neh 13:1–3). Tas įsakymas buvo duotas maždaug prieš 1000 metų dėl to, kad amonitai ir moabitai atsisakė padėti izraelitams, keliaujantiems iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Pagal jį joks amonitas ir moabitas negalėjo tapti pilnateisiu Izraelio tautos nariu ir naudotis izraelitams priklausančiomis teisėmis ir privilegijomis. Vis dėlto bendrauti su izraelitais ir gyventi tarp jų amonitai ir moabitai galėjo, o tarp jų gyvendami jie galėjo džiaugtis ir visa Jehovos teikiama gerove. Biblijoje, pavyzdžiui, yra minimas amonitas Celekas, vienas žymiausių Dovydo karių, taip pat joje randame pasakojimą apie moabitę Rūtą (Rūt 1:4, 16–18).
Esate pašventinti
5 Perskaityk Nehemijo 13:4–9. Kadangi aplinka, kurioje gyvename, pilna visokiausių nešvarybių, išsaugoti šventumą nėra lengva. Apsvarstykime Eljašibo ir Tobijos pavyzdį. Eljašibas buvo vyriausiasis žydų kunigas, o Tobija – amonitas, galimas daiktas, nežymus Persijos karaliaus statytinis Judėjoje. Tobija su savo bendrais siekė sutrukdyti Nehemijui atstatyti Jeruzalės sienas (Neh 2:10). Neapipjaustytiems amonitams buvo uždrausta net įeiti į Jehovos šventyklą (Įst 23:4 [23:3, Brb]). Kodėl tad vyriausiasis kunigas tokiam vyrui kaip Tobija šventykloje davė kambarį?
6 Eljašibą ir Tobiją siejo artima draugystė. Tobija ir jo sūnus Johananas turėjo žmonas izraelites, ir daugelis žydų apie Tobiją atsiliepė labai palankiai (Neh 6:17–19). Eljašibo vaikaitis Manasas buvo vedęs Sanbalato, Samarijos valdytojo, dukrą. O šis artimai bičiuliavosi su Tobija (Neh 13:28). Tokie ryšiai, matyt, ir nulėmė tai, kad vyriausiasis kunigas Eljašibas pasidavė svetimšalio, priešiško Jehovos garbintojams, įtakai. Nehemijas teršti Jehovos namų neleido – surinko visus amonito daiktus ir išmetė lauk.
br3 p. 12, pstr. 6
Išlaikyti ištikimybę
6 Jei esame ištikimi Jehovai Dievui, mes vengsime draugystės su visais tais, kurie yra jo priešai. Štai kodėl mokinys Jokūbas rašė: „Jūs svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku“ (Jokūbo 4:4). Mes norime turėti tokią ištikimybę, kurią parodė karalius Dovydas sakydamas: „Argi aš nelaikau neapykantoje tų, kurie nekenčia tavęs, Viešpatie, ar nesibodžiu tų, kurie sukyla prieš tave? Aš nekenčiu jų pilna neapykanta; jie pasidarė man neprieteliai“ (Psalmių 138:21, 22). Mes nenorime bičiuliautis su jokiais sąmoningais nusidėjėliais, nes neturime su jais nieko bendra. Ar ištikimybė Dievui neturėtų mūsų apsaugoti nuo bendravimo su tokiais Jehovos priešais – ar tai būtų tiesiogiai, ar per televiziją.
Ką vertinga radome
it-2-E p. 452, pstr. 9
Muzika
Giedojimui šventykloje buvo teikiamas ypatingas dėmesys. Kiek tai buvo svarbu, suprantame iš to, kad giesmininkai Biblijoje yra minimi daug kartų, taip pat kad „jie buvo atleisti nuo kitų [levitams priklausančių] pareigų“, idant galėtų visiškai atsidėti savo tarnystei (1 Met 9:33). Faktas, kad Ezros knygoje tarp grįžusiųjų iš Babilono tremties giesmininkai paminėti atskirai, patvirtina, kad ir po Babilono tremties požiūris į jų tarnystę nepasikeitė (Ezr 2:40, 41). Net Persijos karalius Artakserksas (Ilgarankis) nutarė išleisti potvarkį, pagal kurį giesmininkai, taip pat ir kitos šventyklos tarnų grupės buvo atleistos nuo bet kokios „duoklės, mokesčių ar muitų“ (Ezr 7:24). Karaliaus įsakymu giesmininkams vėliau „buvo skiriamas kasdienis išlaikymas“. Nors pasakyta, kad tokį įsakymą išleido Artakserksas, veikiausiai jį išleido Ezra, naudodamasis karaliaus jam suteiktais įgaliojimais (Neh 11:23; Ezr 7:18–26). Taigi nors giesmininkai irgi buvo levitai, visai suprantama, kodėl Biblijoje jie minimi atskirai (Neh 7:1; 13:10).