Biuletenio Mūsų tarnyba ir gyvenimas priedas
© 2023 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
LAPKRIČIO 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 13–14
„Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“
Ilgesnio gyvenimo siekis
NET ir šiandien nedaug kas prieštarautų šiems maždaug prieš 3500 metų užrašytiems žodžiams apie gyvenimo trumpumą. Juk žmonės, pajutę gyvenimo grožį, niekada nenorėjo senti ir mirti. Todėl slenkant amžiams vis daugėjo mėginimų prailginti gyvenimą.
Jobo laikais egiptiečiai valgydavo gyvūnų sėklides veltui stengdamiesi susigrąžinti jaunystę. Viduramžiais vienas iš pagrindinių alchemijos tikslų buvo pagaminti gyvenimą prailginantį eliksyrą. Daugelis alchemikų manė, kad dirbtinis auksas suteiktų nemarumą, o valgant iš aukso indų gyvenimas pailgėtų. Senovės Kinijos daosistai tikėjosi pakeisti kūno cheminę sudėtį medituodami, kvėpavimo pratimais bei dieta ir taip pasidaryti nemarūs.
Ispanas tyrinėtojas Chuanas Ponsė de Leonas išgarsėjo kaip nepailstantis jaunystės šaltinio ieškotojas. Knygoje Hermippus Redivivus XVIII amžiaus gydytojas jaunystei prailginti rekomenduoja naudoti orą, prileistą į butelius iš jaunų mergelių prikvėpuoto kambarėlio. Aišku, kad tokios priemonės neturėjo jokio poveikio.
Ar gali nukirstas medis ataugti?
LYGINANT su didingu Libano kedru, sukumpęs ir rauplėtas alyvmedis galbūt neatrodo įspūdingai. Tačiau viena šio medžio ypatybė stebina – tai gebėjimas išgyvuoti net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Manoma, kad kai kuriems alyvmedžiams jau tūkstantis metų. Alyvmedžio šaknys išsiraizgiusios labai plačiai, todėl medis gali atgyti net nukirtus kamieną. Jei tik šaknys gyvos, kelmas tuojau ims leisti atžalas.
Patriarchas Jobas buvo tikras, kad netgi jei numirtų, vėl bus gyvas (Job 14:13–15). Su įsitikinimu kalbėdamas apie Dievo galią jį prikelti, vyras kaip pavyzdį paminėjo medį. Mintyse, galimas dalykas, įsivaizduodamas alyvmedį, Jobas tarė: „Medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs.“ Vos tik lietus suvilgo sausros nualintą žemę, sudžiūvęs alyvmedžio kelmas atgyja – iš šaknų ima želti nauji ūgliai. Jobo žodžiais tariant, jis išskleidžia šakas „kaip sodinukas“ (Job 14:7–9).
„Tu ilgėsiesi“
Jobo žodžiai atskleidžia apie Jehovą kai ką labai gera: Dievas myli žmones, kurie kaip ir Jobas atsiduoda į jo rankas ir, siekdami jo malonės, leidžiasi formuojami (Izaijo 64:7 [64:8, Brb]). Jehova brangina savo ištikimus garbintojus ir kai šie miršta, jų ilgisi. Hebrajiškas žodis, išverstas „ilgėtis“, pasak vieno žinovo, „yra neabejotinai vienas išraiškingiausių žodžių ilgesiui nusakyti“. Jehova ne tik prisimena savo garbintojus, bet ir trokšta grąžinti jiems gyvybę.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 191
Pelenai
Perkeltine prasme pelenai reiškė tai, kas nereikšminga ar nevertinga. Turėdamas omenyje savo menkumą Jehovos akyse Abraomas sakė: „Esu tik dulkės ir pelenai“ (Pr 18:27; dar žr. Iz 44:20; Job 30:19). O Jobas savo bičiulių postringavimus pavadino „pelenų patarlėmis“ (Job 13:12).
LAPKRIČIO 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 15–17
„Nebūkime „guodėjai“ kaip Elifazas“
Vyk šalin klaidingas mintis!
Trijose savo kalbose Elifazas išreiškė mintį, esą Dievas toks reiklus, jog niekad jam neįtiksi, kad ir kaip stengtumeis. „Štai jis net savo tarnais nepasitiki, – tvirtino Jobui Elifazas, – ir angelus kaltina klaida!“ (Jobo 4:18). Paskui dar sakė: „Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus“ (Jobo 15:15). Be to, paklausė: „Ar Visagaliui malonu, jei esi teisus?“ (Jobo 22:3). Bildadas tam pritarė: „Štai net mėnulis nėra šviesus ir žvaigždės nėra tyros [Dievo] akyse“ (Jobo 25:5).
Sergėkimės tokio samprotavimo, kad nepradėtume manyti, jog Dievas pernelyg daug reikalauja. Toks požiūris pakenktų mūsų santykiams su Jehova. Be to, ar leistumės tada sudrausminami, jei reikėtų? Užuot nuolankiai sutikę pasitaisyti, galbūt širdimi imtume ‘niršti ant Viešpaties’ ir giežti apmaudą (Patarlių 19:3). Dvasiniu atžvilgiu tai būtų pražūtinga!
Sek Jėzaus pavyzdžiu – būk nuolankus ir atjautus
16 Apie mūsų atjautą bylos ir malonūs žodžiai. Širdis mus skatina prislėgtą žmogų guosti (1 Tes 5:14). Ką padrąsinančio galėtume jam pasakyti? Patikinkime, kad jis mums labai rūpi. Taip pat nepamirškime pagirti už geras savybes ir gebėjimus, ypač jei matome, kad jis linkęs save nuvertinti. Priminkime, kad Jehova jį labai brangina, nes patraukė prie savo Sūnaus (Jn 6:44). Pasakykime, jog Dievas tikrai rūpinasi savo tarnais, kurie sielojasi ar yra apimti nevilties (Ps 34:19 [34:18, Brb]). Mūsų malonūs žodžiai yra nelyginant balzamas nuliūdusiai širdžiai (Pat 16:24).
Ką vertinga radome
Jobo knygos apžvalga
7:9, 10; 10:21; 16:22. Ar šie žodžiai rodo, kad Jobas netikėjo prikėlimu? Čia Jobas kalba apie savo artimiausią ateitį. Ką jis turi omenyje? Tikriausiai nori pasakyti, kad jeigu mirs, niekas iš amžininkų daugiau jo nebepamatys. Jų akimis, Jobas „nebegrįš į savo namus“ (Brb) iki Dievo nustatyto meto. Jobas galbūt turi mintyje ir tai, kad joks žmogus negali grįžti iš Šeolo savo pastangomis. O apie jo tikėjimą prikėlimu liudija žodžiai iš Jobo 14:13–15.
LAPKRIČIO 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 18–19
„Nepalik bendratikio bėdoje“
Apie ką byloja Jėzaus ašaros
9 Palaikykime gedinčius. Matydamas Mortą ir Mariją gedinčias Jėzus ne tik apsiverkė. Seseris jis išklausė, tarė joms paguodos žodį. Mes irgi turime būti atjautūs kenčiantiems netektį. Australijoje gyvenantis vyresnysis vardu Danas sako: „Kai netekau žmonos, man labai reikėjo palaikymo. Kelios sutuoktinių poros buvo pasirengusios bet kada išklausyti. Tie bičiuliai liūdėjo drauge ir guodė, kai liejau ašaras. Taip pat padėdavo praktiškai: kai pats nepajėgdavau, nuplaudavo mano automobilį, nupirkdavo produktų, išvirdavo valgį. Ir dažnai su manimi melsdavosi. Jie – tikri draugai ir broliai, niekada nepalieka nelaimėje“ (Pat 17:17).
Kai tavo artimasis palieka Jehovą
16 Ir toliau broliškai palaikyk tuos, kurių giminaitis buvo pašalintas iš bendruomenės. Dabar jiems labai reikia tavo meilės ir padrąsinimo (Hbr 10:24, 25). Atskirtojo artimieji kartais pasijaučia taip, kad ir su jais bendratikiai elgiasi lyg su atskirtaisiais. Saugokimės, kad nesudarytume tokio įspūdžio! Jaunuoliui, kurio tėvas ar mama pasitraukė iš bendruomenės, pagyrimo žodis ir palaikymas ypač svarbūs. Tokią paramą labai vertina sesė Marija. Ji pasakoja, kaip tikėjimo broliai ir sesės ja rūpinosi, kai vyras paliko Jehovą ir šeimą: „Draugai ateidavo pas mane, padėdavo gaminti valgį ir vesti studijas vaikams. Jie atjautė mane, kartu braukdavo ašarą. O kai pasklido negeros kalbos, jie mane apgynė. Kaip jie pakėlė man dvasią!“ (Palygink su Rom 12:13, 15.)
w90-E 9/1 p. 22, pstr. 20
Ar sieki pareigų bendruomenėje?
20 Vyresniųjų taryba supranta, kaip gali būti sunku prižiūrėtojui ar patarnautojui netekus pareigų. Nelengva būna ir tam broliui, kuris pareigų atsisako savo noru. Matydami, kad brolis nusiminęs ir prislėgtas, vyresnieji stengsis jį palaikyti, aišku, jeigu tik jis nebuvo atskirtas (1 Tesalonikiečiams 5:14). Vyresnieji patikins brolį, kad bendruomenei jis labai reikalingas. Jeigu brolis nuolankiai ir dėkinga širdimi įsiklausys į pamokymą, labai tikėtina, kad netrukus bendruomenėje jis vėl gaus kokių nors pareigų.
Ką vertinga radome
w94-E 10/1 p. 32
Gero žodžio galia
Bet kai gero žodžio prireikė pačiam Jobui, nei Elifazas, nei jo bičiuliai nieko gero nepasakė. Jie davė suprasti, kad Jobas pats kaltas dėl visų jį užgriuvusių nelaimų – matyt, bus padaręs kokią slaptą nuodėmę (Jobo 4:8). Veikale The Interpreter’s Bible rašoma: „Jobui reikia žmogiškos šilumos ir atjautos. O ką jis girdi? Pluoštą gražių religinių ir moralinių banalybių ir išvedžiojimų.“ Elifazo ir jo bičiulių postringavimai Jobą taip prislėgė, kad jis dejavo: „Kiek dar varginsite mano sielą? Kiek dar triuškinsite mane savo žodžiais?“ (Jobo 19:2).
Žiūrėkime, kad bendratikiui niekada netektų lieti ašarų dėl mūsų neapgalvotų, nemalonių žodžių. (Palygink su Pakartoto Įstatymo 24:15.) Kaip sako viena Biblijos patarlė, „liežuvio galioje – mirtis ir gyvenimas; kaip juo naudosiesi, toks bus ir atlygis“ (Patarlių 18:21).
LAPKRIČIO 27–GRUODŽIO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 20–21
„Ar turtai – Dievo malonės ženklas?“
Ar esi „turtingas pas Dievą“?
12 Jėzus skatino ne krauti sau materialines gėrybes, o tapti turtingam pas Dievą. Taigi, anot jo, svarbiausias mūsų siekis turėtų būti ne kaupti turtą ar mėgautis tuo, ką įsigijome. Verčiau turėtume savo išteklius naudoti taip, kad labiau suartėtume su Jehova. Tada tikrai tapsime turtingi pas Dievą. Kodėl? Kadangi jis visokeriopai palaimins. Biblijoje sakoma: „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša“ (Patarlių 10:22, Brb).
Ką vertinga radome
w 95/02 p. 9, pstr. 19
Triumfuoti prieš Šėtoną ir jo darbus
19 Įdomu, jog Dievo tarnas Jobas turėjo kovoti su „baisiomis mintimis“, kurias Šėtonas perdavė per Elifazą ir Sofarą (Jobo 4:13, NW; 4:14–18; 20:2, 3). Todėl Jobas kentėjo „vargą“ dėl savo ‘beprasmiškų kalbų’ apie „išgąstį“, apėmusį jo protą (Jobo 6:2–4, ŠvR; 30:15, 16, ŠvR). Elihus ramiai klausėsi Jobo ir nuoširdžiai padėjo jam suprasti, koks yra Jehovos išmintingas požiūris į dalykus. Panašiai ir šiandieną išmintingi vyresnieji parodo, kad jie rūpinasi nuliūdusiais žmonėmis ‘neprislėgdami’ jų. Vietoje to, jie, panašiai kaip Elihus, kantriai išklauso juos ir tada patepa raminančiu Dievo Žodžio aliejumi (Jobo 33:1–3, 7; Jokūbo 5:13–15). Taip kiekvienas, kurio emocijos pažeistos tikrų ar įsivaizduojamų sukrėtimų arba yra ‘gąsdinamas sapnais ir regėjimais’ kaip Jobas, gali rasti raminančią Rašto paguodą susirinkime (Jobo 7:14; Jokūbo 4:7).
GRUODŽIO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 22–24
„Ar gali žmogus būti Dievui naudingas?“
w05 9/15 p. 26, pstr. 6–p. 27, pstr. 2
Vyk šalin klaidingas mintis!
Požiūriui, kad Dievas pernelyg reiklus, artima ir mintis, esą jam iš žmonių jokios naudos. Trečiojoje savo kalboje Elifazas, be kita ko, iškėlė klausimą: „Ar gali žmogus būti Dievui naudingas? Ar yra išmintingas žmogus Dievui naudingas?“ (Jobo 22:2, Vl). Anot šio guodėjo, Dievas nesitiki nieko dora iš žmogaus. Panašiai manė ir Bildadas: „Tad kaip gali žmogus būti teisus Dievo akivaizdoje? Kaip gali gimusis iš moters būti tyras?“ (Jobo 25:4). Remiantis šitokiu samprotavimu, Jobui – paprastam mirtingajam – nėra ko net viltis pelnyti gerą vardą Dievo akyse.
Šiandien kai kurie irgi jaučiasi nieko verti. Tai gali būti auklėjimo, pergyventų sunkumų, patirtos rasinės arba etninės neapykantos pasekmė. Maža to, žmogų sugniuždyti kėsinasi Šėtonas ir demonai. Jeigu jų paveiktas asmuo ima manyti Visagalio Dievo akivaizdoje esąs niekas, jį lengvai užvaldo nusiminimas. Paskui galbūt ima tolti nuo gyvojo Dievo arba net visai nuo jo nusigręžia (Hebrajams 2:1; 3:12).
Į senatvę mąžta jėgos, galbūt ir sveikata prastėja. Gali atrodyti, kad Karalystės labui nieko nebenuveikiame, palyginti su tuo, ką įstengdavome jaunesni, sveikesni, tvirtesni. O Šėtonas ir demonai kaip tik nori įpiršti mintį, jog Dievui mūsų pastangų negana. Itin svarbu žinoti, kieno šie kėslai, ir tokia mąstysena neužsikrėsti!
Jobui atlyginta už ištikimybę
Jehova reikalavo iš Elifazo, Bildado ir Cofaro didelės aukos galbūt todėl, kad jie suprastų, kokia sunki jų nuodėmė. Jie iš tikrųjų – sąmoningai ar nesąmoningai – piktžodžiavo kalbėdami apie Dievą, kad jis „savo tarnais nepasitiki“ ir jam visai nesvarbu, ar Jobas ištikimas, ar ne. Elifazas netgi teigė, kad Dievo akyse Jobas vertas tiek, kiek kandis! (Jobo 4:18, 19, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys; 22:2, 3, Brb red.) Nenuostabu, kad Jehova pasakė: „Nekalbėjote teisingai apie mane“!
Tačiau tai dar ne viskas. Elifazas, Bildadas bei Cofaras taip pat nusidėjo pačiam Jobui sakydami, kad jis užsitraukęs sau negandų. Jų nepagrįsti kaltinimai ir neatjauta apsunkino bei prislėgė Jobą ir privertė jį sušukti: „Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais? (Jobo 10:1; 19:2, Brb red.) Įsivaizduok tų trijų vyrų suglumusius veidus tada, kai jiems teko duoti Jobui auką už savo nuodėmes!
w03 4/15 p. 14–15, pstr. 10–12
Jaunimas, kuris džiugina Jehovos širdį
10 Biblija pasakoja, kad Šėtonas užginčijo ne tik Jobo, bet ir visų kitų Dievo tarnų, vadinasi, ir tavo, ištikimybę. Šėtonas turėjo omenyje žmoniją, kai sakė Jehovai: „Visa, ką žmogus [ne vien Jobas, o bet kuris žmogus] turi, jis atiduos už savo gyvybę.“ (Jobo 2:4) Ar įžvelgi, kiek svarbus tavo elgesys atsakant į šį klausimą? Patarlių 27:11 Jehova teigia, jog tu gali kai ką jam duoti – pagrindą atremti išjuokėjo Šėtono tvirtinimą. Tik pagalvok – visatos Valdovas siūlo tau atsakyti į didžiausią visų laikų klausimą. Koks nuostabus įpareigojimas ir garbė! Ar gali padaryti, ko Jehova prašo? Jobas padarė. (Jobo 2:9, 10) Jėzus taip pat atsiliepė į šį prašymą, o per visą istoriją – ir daugybė kitų, tarp jų ir jaunuoliai. (Filipiečiams 2:8; Apreiškimo 6:9) Tu irgi gali taip padaryti. Nemanyk, kad išliksi neutralus. Savo elgsena prisidėsi arba prie Šėtono pašaipos, arba prie Jehovos atsakymo. Kurį paremsi?
Jehova tavimi rūpinasi
11 Ar Jehovai tikrai svarbu, ką tu pasirinksi? Argi ne pakankamai daug žmonių jau parodė ištikimybę Dievui, kad jis deramai atsakytų Šėtonui? Tiesa, Velnias tvirtino, jog niekas netarnaus Jehovai iš meilės, tad jo kaltinimo melagingumas įrodytas. Vis dėlto Jehova trokšta, kad sprendžiant klausimą dėl visavaldystės būtum jo pusėje, nes jis tavimi rūpinasi. Jėzus pasakė: „Jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių.“ (Mato 18:14)
12 Jehovai rūpi, ką pasirenki. Svarbiausia – tavo apsisprendimas jį veikia. Iš Biblijos aišku, kad žmonių geri arba blogi poelgiai Jehovai sukelia stiprius jausmus. Pavyzdžiui, jį „skaudino“, kad izraelitai ne kartą maištavo. (Psalmyno 78:40, 41) Prieš Nojaus dienų Tvaną, kai „didelis buvo žmonių nedorumas“, Jehovai „gėlė širdį“. (Pradžios 6:5, 6) Pagalvok, ką tai reiškia. Jei pasuktum į klystkelį, Kūrėjui būtų skaudu. Žinoma, Dievas nėra silpnas arba valdomas emocijų; jis myli tave ir rūpinasi tavo gerove. O jei elgiesi teisingai, Jehovos širdis džiaugiasi. Jis yra laimingas ne tik turėdamas ką atsakyti Šėtonui, bet ir galėdamas tau atlyginti. To Dievas kaip tik ir nori. (Hebrajams 11:6) Koks mylintis yra tavo Tėvas Jehova Dievas!
Ką vertinga radome
Siek dvasinių tikslų Kūrėjo šlovei
Pagalvok, kaip Jehova kūrė visatą. Žodžiais „atėjo vakaras ir išaušo rytas“ jis apibrėžė kūrimo laikotarpius. (Pradžios 1:5, 8, 13, 19, 23, 31) To kiekvieno tarpsnio (dienos) pradžioje Jehova gerai žinojo, ką kurs: turėjo tikslą ir jį įgyvendino. (Apreiškimo 4:11) Apie Dievą patriarchas Jobas pasakė: „Ką tik nori, tą jis ir daro.“ (Jobo 23:13) Jehovai išties turėjo būti malonu apžvelgti „visa, ką buvo padaręs“, ir paskelbti, jog tai – „labai gera“. (Pradžios 1:31)
Kad mūsų tikslai taptų tikrove, reikia labai norėti juos pasiekti. Kaip išsiugdyti tokį stiprų troškimą? Net kol žemė tebebuvo beformė ir tuščia, Jehova jau matė ją užbaigtą – erdvėje skriejantį nuostabų brangakmenį, teikiantį jam garbę ir šlovę. Mintyse regėdami savo tikslą pasiektą – jo rezultatą ir naudą – mes irgi ugdysimės troškimą nenuleisti rankų. Taip buvo devyniolikmečiam Toniui. Jis niekad nepamiršo pirmojo apsilankymo viename Jehovos liudytojų filiale Vakarų Europoje. Tonis galvojo: „Kaip puiku būtų gyventi ir tarnauti tokioje vietoje.“ Vis apie tai mąstydamas jaunuolis ėmė veikti. Koks jautėsi laimingas, kai po kelerių metų jo prašymas tarnauti filiale buvo patenkintas!
GRUODŽIO 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 25–27
„Ištikimas – nereiškia tobulas“
it-1-E p. 1210, pstr. 4
Ištikimybė Dievui
Jobas. Jobas tikriausiai gyveno laikotarpiu, kai Juozapas jau buvo miręs, o Mozė dar nebuvo tapęs pranašu. Jis buvo „doras [hebr. tām], teisus, dievobaimingas žmogus ir šalinosi to, kas bloga“ (Job 1:1). Kad žmogaus ištikimybė turi didelę reikšmę atsakant į Šėtono iškeltus klausimus, rodo Jehovos ir Šėtono pokalbis apie Jobą, įvykęs danguje, vienoje angelų sueigoje. Šis Dievo priešininkas tvirtino, kad Jobas Dievui tarnauja iš negerų paskatų, – kad jis tai daro ne iš nuoširdaus atsidavimo, o dėl naudos. Šėtonas iškėlė abejones dėl Jobo ištikimybės Jehovai. Tada Šėtonui buvo leista atimti iš Jobo visus turtus ir netgi pražudyti visus jo vaikus. Tačiau Jobo ištikimybės palaužti jam nepavyko (Job 1:6–2:3). Šėtonas neatlyžo – toliau tvirtino, kad Jobas galvoja tik apie save – esą, kol jo paties gyvybei niekas negresia, jis yra pasiruošęs taikstytis tiek su turto praradimu, tiek su vaikų netektimi (Job 2:4, 5). Jobą tada ištiko kankinama liga, jis buvo spaudžiamas žmonos, jam daug skaudžių ir neteisingų žodžių pasakė bičiuliai, kurie neperprato nei Dievo mąstysenos, nei jo valios (Job 2:6–13; 22:1, 5–11). Tačiau Jobas pareiškė, kad visada bus Dievui ištikimas, jo neišduos. „Kol mirsiu, nepaliksiu Dievo, – sakė jis. – Teisumą savo ginsiu, jo neatsisakysiu. Širdis nesmerks manęs, kol būsiu gyvas“ (Job 27:5, 6). Savo ištikimybe Jobas įrodė, kad Dievo priešininkas Šėtonas sako netiesą.
Būk Dievui ištikimas
3 Mūsų ištikimybė Jehovai – tai ir didžiulė meilė, ir visiškas atsidavimas jam kaip asmeniui. Tai tokia nuostata, kad visus mūsų sprendimus turi nulemti Dievo valia. Originalo kalbos žodžio, verčiamo „ištikimas“, pamatinė reikšmė – „pilnutinis“, „sveikas“, „ištisas“. Izraelitai, pavyzdžiui, atnašaudavo Jehovai gyvulius, ir Įstatymas reikalavo, kad tie gyvuliai būtų visiškai sveiki (Kun 22:21, 22). Dievo garbintojams nebuvo leista aukoti gyvulio, kuris yra aklas, raišas ar ligotas. Gyvulys turėjo būti sveikut sveikutėlis, be jokios ydos (Mal 1:6–9). Visai suprantama, kodėl Jehova to norėjo. Juk ir patys, jei ką nors perkame, žiūrime kokybės: išsirenkame vaisių sveiką, knygą su visais lapais, prietaisą tvarkingą. Daiktą imame be jokio trūkumo. Būtent tokios meilės, tokios ištikimybės Jehova laukia iš mūsų. Ji turi būti „pilnutinė“, „sveika“, „ištisa“.
4 Ar tai reiškia, kad tik tobulas žmogus gali būti ištikimas Dievui? Patys suprantame, kokie netobuli esame, kiek turime ydų. Bet neverta dėl to nuogąstauti. Kodėl? Pirma, Jehova mūsų trūkumų pernelyg nesureikšmina. Štai Biblijoje skaitome: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?“ (Ps 130:3). Jis žino, kad mes – tik netobuli, nuodėmingi žmonės, ir noriai mums atleidžia (Ps 86:5). Antra, Jehova mato, kokios yra mūsų galimybių ribos, ir nesitiki iš mūsų daugiau, nei pajėgiame. (Perskaityk Psalmyno 103:12–14.) Tad kokia prasme galime būti jo požiūriu be priekaišto?
5 Krikščionio ištikimybę lemia jo meilė Jehovai. Savo dangiškąjį Tėvą turime mylėti ir būti jam atsidavę iš visos širdies, besąlygiškai. Jei tokią meilę žmogus išsaugo net sunkiais gyvenimo momentais, jis – Dievui ištikimas (1 Met 28:9; Mt 22:37). Prisiminkime tuos tris mūsų bendratikius, minėtus pradžioje. Kodėl jie apsisprendė būtent taip? Argi sesutė nenorėtų pasibūti su bendramoksliais nuotaikingoje šventėje? Ir tas jaunas brolis – argi nenorėtų išvengti situacijos, kuri verčia pasijusti nejaukiai? O šeimos galva – negi nenorėtų išsaugoti darbo? Aišku, norėtų. Tačiau jie žino, kokie teisingi yra Jehovos nuostatai, ir labai saugosi nepadaryti to, kas dangiškąjį Tėvą liūdintų. Kadangi jį labai myli, pirmiausia pagalvoja, kaip Jehova žiūrėtų į vieną ar kitą jų sprendimą. Šitaip jų ištikimybė pasireiškia darbais.
Ką vertinga radome
Jehovos garbintojai suorganizuoti pagal jo rašytinį Žodį
3 Kūrinija liudija, kad Dievui labai svarbi tvarka. „Išmintimi Viešpats padėjo žemės pamatus, – sakoma Biblijoje, – supratimu padarė dangų“ (Pat 3:19). Mes galime matyti tik „jo galybės užuominas“ ir išgirsti tik jos „šnabždesį“ (Job 26:14). Žinių apie visatą turime vos žiupsnelį, tačiau to gana, kad suvoktume, kaip tvarkingai dangaus kūnai yra išdėstyti (Ps 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]). Galaktikas sudaro milijonai žvaigždžių ir visos jos erdvėje juda labai tiksliai. Kiekviena mūsų Saulės sistemos planeta skrieja neiškrypdama iš savo orbitos, tarsi paklustų kokioms nors kosmoso eismo taisyklėms. Tokia įstabi, protu sunkiai suvokiama tvarka visatoje įmanoma tik dėl to, kad viską į vietas sudėliojo Jehova. Už tai, kad „savo išmintimi sukūrė dangus“ ir žemę, jis nusipelno mūsų gyriaus, šlovės ir ištikimybės (Ps 136:1, 5–9).
GRUODŽIO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 28–29
„Ar tavo reputacija kaip Jobo?“
Kam turime rodyti ištikimą meilę?
19 Minėtuose Biblijos pasakojimuose pabrėžiama, jog ištikimą meilę turime rodyti tam, kuriam labiausiai jos reikia. Kad Abraomo šeimos linija nenutrūktų, jam reikėjo Betuelio paramos. Norėdamas būti po mirties palaidotas Kanaane, Jokūbas kreipėsi paramos į Juozapą. Noomė galėjo susilaukti palikuonio tik iš Rūtos. Abraomas, Jokūbas, Noomė nebūtų pajėgę apsieiti be kitų pagalbos. Šiandien irgi yra tokių, kuriems būtina padėti savo ištikima meile. (Patarlių 19:17) Sekime patriarcho Jobo pavyzdžiu; jis nepraeidavo pro „vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų“, nei pro ‘mirštantįjį’. Jobas taip pat ‘džiugino našlės širdį’ ir buvo „akys aklajam ir kojos raišajam“. (Jobo 29:12–15; Brb)
it-1-E p. 655, pstr. 10
Drabužiai
Biblijoje ir daugiau dalykų vaizdžiai prilyginama drabužiams. Štai tam tikra uniforma ar aprangos kodas gali būti kokios nors organizacijos ar judėjimo skiriamoji ypatybė. Taip pat drabužiai daug pasako apie asmens poziciją ir nuostatas, kaip, pavyzdžiui, Jėzaus palyginime apie žmogų, kuris į vestuves atėjo netinkamai apsirengęs (Mt 22:11, 12). Apreiškimo 16:14, 15 Jėzus Kristus kiekvieną savo sekėją įspėjo dvasiškai budėti, kad neprarastų ištikimo Dievo tarno „drabužių“, kitaip tariant, reputacijos. Tai gali būti pražūtinga, ypač priartėjus „didžiosios Visagalio Dievo dienos karui“.
Ką reiškia vardas?
Kai gimėme, vardo patys negalėjome pasirinkti – tą už mus padarė kiti. Tačiau kokią reputaciją įgysime, priklauso tik nuo mūsų pačių (Patarlių 20:11). Tad kodėl nepagalvojus: kokį vardą, jei turėtų galimybę, man parinktų Jėzus ar apaštalai? koks vardas tiktų apibūdinti mano charakterį ar reputaciją?
Apie tai verta rimtai pamąstyti. Kodėl? „Geriau turėti gerą vardą, negu didelius turtus“, – rašė išmintingasis karalius Saliamonas (Patarlių 22:1). Žinoma, užsitarnautas geras vardas, arba reputacija, visuomenėje – vertingas turtas. Tačiau dar svarbiau pelnyti gerą vardą Dievo akyse, nes tada įgysime amžiną lobį. Kaip tai suprasti? Dievas pažadėjo užrašyti „atminimo knygoje“ vardus tų, kurie jo bijo, ir suteiks jiems galimybę gyventi amžinai (Malachijo 3:16; Apreiškimo 3:5; 20:12–15).
Ką vertinga radome
Šypsotis sveika!
Ar šypsena išties svarbi? Na, galbūt prisimeni, kaip tau palengvėjo išvydus besišypsantį veidą? Arba apėmė nerimas ar net pasijutai atstumtas, kai tau nenusišypsojo? Taip, šypsena tikrai svarbi. Ji veikia tiek besišypsantį asmenį, tiek tą, kuriam šypsomasi. Biblijos veikėjas Jobas apie savo priešininkus pasakė: „Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo“ (Jobo 29:24, Brb). Jobo veido „šviesa“ galbūt rodė jo linksmumą.
GRUODŽIO 25–31 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOBO 30–31
„Kas padėjo Jobui išlikti tyram“
Nugręžk akis nuo tuščių dalykų!
8 Akių bei kūno geismas gali sukilti ir tikriesiems krikščionims. Todėl Dievo Žodis ragina mus laikytis savidrausmės – neleisti akims žvelgti, kur nedera, valdyti savo troškimus (1 Kor 9:25, 27; perskaityk 1 Jono 2:15–17). Teisus vyras Jobas suprato, jog tai, nuo ko neatitrauki akių, tampa itin geidžiama. Jis pasakė: „Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę“ (Job 31:1). Jobas sau draudė net leistis į mintis apie svetimą moterį, juolab ją glamonėti. Kad mintys turi būti tyros, Jėzus pabrėžė tokiais žodžiais: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia [„vis žiūri“, NW] į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5:28).
Pagalvok, kas „vėliau atsitiks“
Todėl prieš pasukant į tokį taką, dera pamąstyti: „Kur tai mane nuves?“ Vien sustojus ir pagalvojus, kas „vėliau atsitiks“, galima apsisaugoti nuo poelgių su skaudžiomis pasekmėmis. AIDS ir kitos lytiškai plintančios ligos, nepageidaujamas nėštumas, abortas, nutrūkę ryšiai, sąžinės priekaištai – štai kas laukia kelyje tų, kurie nusprendžia nepaisyti „kelrodžių“. Kas galiausiai nutiks amoraliems žmonėms, aiškiai pasakė apaštalas Paulius: jie „nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Korintiečiams 6:9, 10).
Jaunuoli, vadovaukis Dievo Žodžiu
15 Kaip manai, kada labiausiai išbandoma tavo ištikimybė Dievui, – kai aplink žmonės, ar kai būni vienas? Mokykloje, darbe tu esi budrus – nuolat seki, ar tavo dvasingumui negresia koks pavojus. Bet kai ilsiesi, tavo budrumas sumažėja ir tada itin lengva susigundyti pažeisti moralės normas.
16 Kodėl turėtum klausyti Jehovos net būdamas vienas? Įsidėmėk: tu gali arba užgauti Jehovą, arba jį pradžiuginti (Pr 6:5, 6; Pat 27:11). Dievas tavimi rūpinasi, todėl jam ne vis tiek, kaip elgiesi (1 Pt 5:7). Jis nori, kad jo klausytum, nes tai tavo paties gerovei (Iz 48:17, 18). Jehovai sukeldavo skausmą tie senovės izraelitai, kurie nebepaisydavo jo patarimų (Ps 78:40, 41). Ir atvirkščiai: štai pranašas Danielius buvo labai Jehovos mylimas – šį jo tarną angelas net pavadino „brangiuoju žmogumi“ (Dan 10:11). Kodėl? Danielius liko ištikimas Jehovai visada – ir būdamas tarp žmonių, ir vienumoje. (Perskaityk Danieliaus 6:11 [6:10, Brb].)
Ką vertinga radome
Ar esi geras klausytojas?
Jobo bičiuliai girdėjo bent dešimt jo kalbų. Ir vis dėlto Jobas sušuko: „O, kad kas nors mane išklausytų!“ (Jobo 31:35). Kodėl jis taip pasakė? Matyt, bičiuliai, nors ir klausėsi, – nepaguodė. Jobas jiems nerūpėjo ir jie nesistengė įsijausti į jo padėtį. Trūko atjautos, būdingos supratingiems klausytojams. Todėl apaštalas Petras pataria: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). O kaip galime būti užjaučiantys? Kad mums svarbūs kito jausmai ir kad stengiamės juos suprasti, visų pirma turi byloti mūsų elgesys. Užjaučiamai pasakykime: „be abejo, tai labai slegia“ arba „tikriausiai jaučiatės nesuprastas“. Dar galime tai, ką žmogus pasakoja, trumpai persakyti savais žodžiais ir taip parodyti, kad supratome. Nuoširdžiai išklausyti reiškia sutelkti dėmesį ne tik į žodžius, bet ir į subtiliai perteikiamus jausmus.