Stebuklingas žmonijos išgydymas arti
„TOKIŲ dalykų mes niekad nesame matę.“ Taip sakė tie, kurie savo akimis regėjo, kaip Jėzus stebuklingai akimirksniu pagydė paralyžiuotą vyrą (Morkaus 2:12). Jėzus taip pat išgydydavo aklus, nebylius, luošius, ir jo mokiniai darė tą patį. Tačiau kokia galia Jėzus gydė? Ar svarbus buvo tikėjimas? Ką šie pirmojo amžiaus įvykiai pasako apie stebuklingą gydymą dabartiniais laikais? (Mato 15:30, 31)
„Tavo tikėjimas išgydė tave“
Gydantieji tikėjimu šiandien mėgsta cituoti Jėzaus žodžius, pasakytus 12 metų kraujoplūdžiu sirgusiai moteriai, priėjusiai prie jo pasigydyti: „Tavo tikėjimas išgydė tave“ (Luko 8:43-48, Brb red.). Ar Jėzaus žodžiai nurodo, kad jos pasveikimas priklausė nuo jos tikėjimo? Ar tai buvo vienas iš šiandien praktikuojamo „gydymo tikėjimu“ pavyzdžių?
Atidžiai skaitydami Biblijos aprašymus matome, jog Jėzus ir jo mokiniai dažniausiai nereikalavo, kad prieš išgydomi ligoniai pareikštų apie savo tikėjimą. Anksčiau paminėta moteris priėjo ir nieko nepasakiusi tyliai iš užpakalio prisilietė prie Jėzaus drabužio; jai „kraujas bematant liovėsi plūdęs“. Kitą kartą Jėzus pagydė vieną vyrą, buvusį tarp atėjusių jo areštuoti. Jis net išgydė vyrą, kuris visai nežinojo, kas Jėzus toks (Luko 22:50, 51; Jono 5:5-9, 13; 9:24-34).
Tad kokia buvo tikėjimo svarba? Kai Jėzus su savo mokiniais buvo Tyro ir Sidono srityje, viena finikietė atėjusi šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Įsivaizduok, su kokia neviltimi ji maldavo: „Viešpatie, padėk man!“ Apimtas gailesčio, Jėzus atsakė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir jos duktė pasveiko „tą pačią valandą“ (Mato 15:21-28). Žinoma, tikėjimas buvo, tačiau kieno? Atkreipk dėmesį, kad Jėzus pagyrė ne sergančio vaiko, o motinos tikėjimą. Kuo ji tikėjo? Kreipdamasi į Jėzų kaip į „Viešpatį, Dovydo sūnų“, moteris viešai pripažino, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas. Tuo ji išreiškė ne vien tikėjimą Dievu ar gydančio asmens galia. Sakydamas „tavo tikėjimas išgydė tave“, Jėzus turėjo omenyje, kad netikėdami jį esant Mesiją sergantieji nebūtų atėję pas jį gydytis.
Iš šių Rašto pavyzdžių galime suprasti, kad Jėzus gydė visai kitaip, negu šiandien įprasta matyti ar girdėti. Nebuvo išraiškingų minios emocijų — šauksmų, giedojimo, ūkčiojimų, alpulių ir panašiai — ir pats Jėzus neparodė jokio dramatiško susijaudinimo. Be to, Jėzus niekada neatsisakė gydyti ligonių ta dingstimi, kad jiems trūko tikėjimo ar kad jie nepakankamai gausiai aukojo.
Išgydymas Dievo galia
Kaip gydė Jėzus ir jo mokiniai? „Viešpaties [„Jehovos“, NW] jėga buvo su juo, kad jis galėtų gydyti“, — atsako Biblija (Luko 5:17, NTP). Kaip sakoma Luko 9:43 (ŠvR), po vieno išgydymo „jie buvo priblokšti tokia didele Dievo galybe“. Tinkama, kad Jėzus neatkreipė dėmesio į save kaip gydytoją. Kartą išgydęs vieną demono varginamą vyrą, jis tarė jam: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats [„Jehova“, NW] tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Morkaus 5:19).
Kadangi Jėzus ir apaštalai gydė Dievo galia, nesunku suprasti, kodėl norinčiajam išgyti ne visada buvo reikalingas tikėjimas. Tačiau pačiam gydytojui visada buvo būtinas tvirtas tikėjimas. Tad kai Jėzaus pasekėjai negalėjo išvaryti labai galingo demono, Jėzus pasakė jiems, kodėl: „Dėl silpno tikėjimo“ (Mato 17:20).
Stebuklingo gydymo tikslas
Nors tarnaudamas žemėje Jėzus daug gydė, tai jam nebuvo svarbiausias dalykas. Stebuklingas gydymas — už kurį jis niekada neprašė pinigų ir nereikalavo iš žmonių kokių nors aukų — buvo mažiau svarbus, palyginus su jo pagrindiniu rūpesčiu ‛skelbti karalystės Evangeliją’ (Mato 9:35). Pranešime sakoma, kad kartą „jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“ (Luko 9:11). Evangelijose Jėzus dažnai vadinamas „Mokytoju“, bet niekada „Gydytoju“.
Tad kodėl Jėzus stebuklingai gydė? Pirmiausia dėl to, kad būtų atpažintas kaip pažadėtasis Mesijas. Kai Jonas Krikštytojas buvo neteisėtai įkalintas, jis norėjo įsitikinti, jog padarė tai, ką Dievas jam pavedė. Savo paties mokinius jis siuntė pas Jėzų paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Atkreipk dėmesį, ką Jėzus pasakė Jono mokiniams: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mato 11:2-5).
Tas faktas, kad Jėzus ne tik išgydydavo, bet darė ir kitų stebuklingų evangelijose užrašytų darbų, aiškiai liudija, kad jis buvo ‛tas, kuris turėjo ateiti’, tai yra pažadėtasis Mesijas. Niekam nebereikėjo „laukti kito“.
Ar šiandien būna stebuklingų išgydymų?
Tad ar turėtume tikėtis, kad šiandien Dievas parodytų savo galią išgydymais? Ne. Stebuklingi darbai, kuriuos Jėzus darė Dievo galia, be jokių abejonių, įrodė, kad jis buvo Mesijas, turėjęs ateiti pagal Dievo pažadą. Nepaprasti Jėzaus stebuklai yra užrašyti Biblijoje ir visi gali skaityti. Dievui nereikia įrodinėti savo galios kartojant tokius veiksmus kiekvienai žmonių kartai.
Įdomu, kad išgydymai ir kiti stebuklingi darbai visų neįtikino. Net kai kurie Jėzaus stebuklų liudininkai netikėjo, jog jį palaikė jo dangiškasis Tėvas. „Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo“ (Jono 12:37). Štai kodėl paminėjęs įvairias stebuklingas dovanas — pranašavimą, kalbėjimą kalbomis, gydymą ir kitas, Dievo duotas atskiriems pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo nariams, apaštalas Paulius buvo įkvėptas pasakyti: „Jei tai pranašystės dovanos, jos pranyks; jei liežuviai, jie paliaus; jei pažinimas, jis pranyks. Nes dalinis yra mūsų pažinimas ir dalinis mūsų pranašavimas; bet kada ateis atbaigtybė, kas yra iš dalies, pranyks“ (1 Korintiečiams 12:28-31; 13:8-10, NTP).
Žinoma, tikėti Dievą yra labai svarbu mūsų gerovei. Tačiau grįsdamas savo tikėjimą melagingais išgydymo pažadais žmogus tik nusiviltų. Be to, kalbėdamas apie pabaigos laiką, Jėzus perspėjo: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mato 24:24). Be šundaktariavimo ir apgavysčių, dar turėjo pasireikšti ir demonų galia. Dėl to tvirtinimai, kad būna nepaaiškinamų įvykių, neturėtų stebinti mūsų, ir tie įvykiai, žinoma, nėra tikrojo tikėjimo Dievu pagrindas.
Kadangi šiandien niekas negydo taip, kaip gydė Jėzus, ar mums yra blogiau? Visiškai ne. Iš tikrųjų Jėzaus išgydytieji žmonės galiausiai vėl galėjo susirgti. Visi jie paseno ir numirė. Jiems suteikta sveikata buvo palyginti trumpalaikė. Tačiau stebuklingi Jėzaus išgydymai turi ilgalaikę reikšmę, nes jie vaizdavo būsimąsias palaimas.
Taigi ištyrinėję Dievo Žodį, Bibliją, anksčiau paminėti Ališandras ir Benedita daugiau nebepasitiki šiuolaikiniais išgydymais tikėjimu bei spiritistiniais metodais. Vis dėlto jie yra įsitikinę, kad stebuklingi išgydymai nėra vien praeities dalykas. Kodėl jie taip mano? Kaip ir milijonai kitų žmonių visame pasaulyje, jie tikisi išgydymo palaimų valdant Dievo Karalystei (Mato 6:10).
Ligų ir mirties nebebus
Kaip jau anksčiau supratome, pagrindinis Jėzaus tarnavimo tikslas nebuvo tik gydyti ligonius ir daryti kitus stebuklus. Veikiau jo svarbiausias darbas buvo skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 9:35; Luko 4:43; 8:1). Ta Karalystė yra priemonė, per kurią Dievas stebuklingai išgydys žmoniją ir panaikins visą žalą, kurią jai atnešė nuodėmė ir netobulumas. Kaip ir kada jis tai įgyvendins?
Žvelgdamas į būsimus šimtmečius, Kristus Jėzus davė savo apaštalui Jonui pranašišką regėjimą: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia“ (Apreiškimas 12:10). Visi įvykiai rodo, kad nuo 1914 metų didysis Dievo priešininkas Šėtonas yra išmestas į žemę ir Karalystė dabar tikrai valdo! Jėzus buvo karūnuotas Mesijiškosios Karalystės Karaliumi ir dabar yra pasiruošęs daryti žemėje didelius pakeitimus.
Jau netolimoje ateityje Jėzaus dangiškoji vyriausybė valdys teisingą naują žmonių bendruomenę, galima sakyti, „naują žemę“ (2 Petro 3:13). Kokios tada bus sąlygos? Štai didingas pranašiškas blyksnis: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko... [Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:1, 4).
Ar gali įsivaizduoti, koks bus gyvenimas, kai žmonija bus stebuklingai išgydyta? „Nė vienas iš gyventojų nesakys: ‛Aš sergu.’ Žmonėms, kurie čia gyvens, bus atleistos kaltės.“ Taip, Dievas įgyvendins tai, ko gydantieji tikėjimu niekada negalėtų padaryti. „Jis sunaikins mirtį amžiams.“ Iš tiesų „Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras“ (Izaijo 25:8, Brb red.; 33:24, Brb red.).
[Iliustracija 7 puslapyje]
Valdant Dievo Karalystei, žmonija bus stebuklingai išgydyta