„Metas tylėti ir metas kalbėti“

KIEK kartų tu dejavai: ‛Geriau nebūčiau to sakęs’? Tačiau turbūt atsimeni kitus atvejus, kai praleidai progą kalbėti. Grįždamas į praeitį, tu galbūt galvoji: ‛Būtų gerai buvę kažką pasakyti.’

Biblijoje sakoma, kad yra „metas tylėti ir metas kalbėti“ (Ekleziasto 3:7). Tačiau kyla klausimas: kaip nuspręsti, kada kalbėti, o kada tylėti. Mūsų netobula žmogiška prigimtis dažnai skatina mus daryti ir sakyti ką nors netinkamu laiku (Romiečiams 7:19). Kaip galime suvaldyti savo neklusnų liežuvį? (Jokūbo 3:2).

Kaip suvaldyti liežuvį

Kad galėtume nuspręsti, kada kalbėti, o kada tylėti, mums nereikia ilgo sąrašo taisyklių kiekvienai galimai situacijai. Verčiau mums reikia remtis tomis savybėmis, kurios yra būdingos krikščionio asmenybei. Kokios tos savybės?

Jėzus Kristus pasakė, kad meilė yra pagrindinė skatinamoji jo mokinių savybė. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“, — pasakė jis (Jono 13:35). Kuo labiau rodysime tokią brolišką meilę, tuo geriau valdysime savo liežuvį.

Labai padės ir dvi viena kitai artimos savybės. Viena iš jų yra nuolankumas. Jis įgalina mus ‛laikyti kitą aukštesniu už save’ (Filipiečiams 2:3). Kita savybė yra romumas, padedantis ‛iškęsti bloga’ (2 Timotiejui 2:24, 25, NTP). Jėzus Kristus yra mums tobulas pavyzdys, kaip reikia parodyti šias savybes.

Kadangi sunkiau valdyti savo liežuvį, kai patiriame spaudimą, apsvarstykime situaciją naktį prieš Jėzaus mirtį — metą, kai jis labai ‛sielvartavo’ (Mato 26:37, 38). Nestebina, kad Jėzus taip jautėsi, nes visos žmonijos amžina ateitis priklausė nuo to, ar jis išliks ištikimas Dievui (Romiečiams 5:19-21).

Tai neabejotinai buvo metas Jėzui kalbėti savo dangiškajam Tėvui. Todėl jis nuėjo melstis ir paprašė trijų savo mokinių budėti. Po kurio laiko jis grįžo ir rado juos miegančius. Tada jis pasakė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?“ Šią švelnią pastabą lydėjo žodžiai, rodantys, kad jis suprato jų silpnumą. Jis pasakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ Vėliau Jėzus vėl sugrįžo ir rado mokinius miegančius. Jis kalbėjo jiems maloniai, „nuėjo ir trečią kartą meldėsi“ (Mato 26:36-44).

Trečią sykį radęs mokinius miegančius, Jėzus nebuvo šiurkštus, bet pasakė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas“ (Mato 26:45). Tik tas, kurio širdis pilna meilės ir tikrai romus bei nuolankus būdas, galėjo taip kalbėti tokiu sunkiu metu (Mato 11:29; Jono 13:1).

Netrukus po to Jėzus buvo suimtas ir nuvestas į teismą. Iš šio atvejo mes pasimokome, kad kartais geriausia tylėti net ir atliekant savo krikščioniškąją tarnybą. Nusiteikę apkaltinti Jėzų, vyriausieji kunigai visai nebuvo suinteresuoti sužinoti tiesą. Todėl šioje grėsmingoje aplinkoje Jėzus tylėjo. (Palygink Mato 7:6.)

Tačiau Jėzus netylėjo, kai vyriausiasis kunigas pareikalavo: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesi̇̀jas, Dievo Sūnus?!“ (Mato 26:63). Kadangi Jėzų prisaikdino, buvo metas kalbėti. Todėl jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ (Mato 26:64).

Tą svarbią dieną Jėzus parodė, kad tobulai valdė liežuvį. Jo gyvenime meilė, romumas bei nuolankumas buvo neatsiejami jo asmenybės bruožai. Kaip šios savybės mums gali padėti valdyti liežuvį, kai esame slegiami?

Kaip valdyti liežuvį supykus

Kai supykstame, dažnai nebevaldome savo liežuvio. Pavyzdžiui, kartą Pauliaus ir Barnabo nuomonės nesutapo. „Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi, bet Paulius reikalavo neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais. Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė“ (Apaštalų darbai 15:37-39).

Maiklasa, keletą metų besidarbuojantis statybose, pasakoja: „Statybos aikštelėje buvo vienas asmuo, kurį aš gerai pažinojau ir gerbiau. Bet jis, atrodo, nuolat kritikuodavo mano darbą. Aš jausdavausi įžeistas ir suerzintas, tačiau to neparodydavau. Vieną dieną viskas pasiekė kulminaciją, kai jis ėmė kritikuoti mano ką tik padarytą darbą.

Prasiveržė visi mano užslopinti jausmai. Įsikarščiavęs aš užmiršau, kokį blogą įspūdį tai turėjo padaryti visiems aplink mus. Likusią dienos dalį aš nebenorėjau kalbėtis su juo ir net matyti jo. Dabar suprantu, kad neišsprendžiau to klausimo tinkamai. Daug geriau būtų buvę patylėti ir kalbėti atslūgus pykčiui.“

Laimei, krikščioniška meilė paskatino šiuos du asmenis išspręsti savo nesutarimus. Maiklas pasakoja: „Po keleto atvirų pokalbių mes ėmėme geriau suprasti vienas kitą ir dabar mus sieja tvirta draugystė.“

Maiklas suprato, kad supykus kartais išmintinga patylėti. „Įžvalgus žmogus yra ramios dvasios“, — sakoma Patarlių 17:27 (NW). Įžvalgumas ir broliška meilė padės mums suvaldyti savo impulsą išlieti tai, kas užgaulu. Jei mus įžeidė, pasikalbėkime su tuo asmeniu vieni, nusiteikę romiai ir nuolankiai, siekdami atkurti taiką. O ką daryti, jei pyktis jau prasiveržė? Tuomet meilė turi skatinti mus sutramdyti savo išdidumą ir nuolankiai siekti susitaikinti. Tada yra metas kalbėti, išreikšti apgailestavimą ir nuraminti sukeltą skausmą nuoširdžiu pokalbiu (Mato 5:23, 24).

Kai tylėjimas nėra išeitis

Supykę ar susierzinę mes galime nebekalbėti su tuo žmogumi, kuris sukėlė mums apmaudą. Tai gali būti labai žalinga. „Pirmaisiais mūsų santuokos metais buvo atvejų, kai aš nebesikalbėdavau su savo vyru keletą dienų, — prisipažįsta Marija.b — Paprastai to priežastis nebūdavo rimtos problemos, veikiau susikaupęs susierzinimas dėl smulkmenų. Aš užslėpdavau visą tą apmaudą, kol jis nepavirsdavo didele lyg kalnas kliūtimi. Tada ateidavo toks metas, kai aš daugiau nebepakeldavau, ir tiesiog nebesikalbėdavau su savo vyru, kol atslūgdavo nusivylimas.“

Marija priduria: „Biblijos tekstas ‛tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės’ padėjo man pakeisti savo mąstymą. Mano vyras ir aš labai stengėmės pagerinti bendravimą, kad nekiltų problemų. Tai buvo nelengva, bet po dešimties santuokinio gyvenimo metų aš džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad tie šalto tylėjimo periodai yra daug retesni. Tačiau reikia pridurti, kad aš iki šiol dedu pastangas valdyti tą polinkį“ (Efeziečiams 4:26).

Kaip Marija suprato, kilus įtampai tarp dviejų žmonių, liautis bendrauti — ne išeitis. Tokiu atveju apmaudas tikriausiai didės ir santykiai gali būti sugadinti. Jėzus pasakė, kad mes ‛greitai susitartume’ (Mato 5:25). „Laiku pasakytas žodis“ gali padėti mums ‛siekti taikos’ (Patarlių 25:11, ŠvR; 1 Petro 3:11, NW).

Taip pat turime kalbėti, kai mums reikia pagalbos. Jei kenčiame dėl kokių nors dvasinių problemų, mes galbūt nelinkę apsunkinti kitų. Bet jei tylėsime, problema gali padidėti. Paskirti krikščionių vyresnieji rūpinasi mumis ir, be abejo, trokšta mums padėti, jei tik leisime jiems. Tai yra metas, kai turime kalbėti (Jokūbo 5:13-16).

Be to, mes turime reguliariai kalbėti Jehovai nuoširdžiai melsdamiesi, kaip kad darė Jėzus. Iš tikrųjų ‛išliekime savo širdį’ mūsų dangiškajam Tėvui (Psalmių 61:9; palygink Žydams 5:7).

„Metas kalbėti“ apie Dievo Karalystę

Krikščioniškoji tarnyba yra Dievo įpareigojimas, kurį reikia atlikti iki ateis pabaiga. Todėl kaip niekada anksčiau Jehovos tarnams gyvybiškai svarbu skelbti gerąją Karalystės naujieną (Morkaus 13:10). Panašiai kaip apaštalai, tikrieji krikščionys tiesiog ‛negali tylėti apie tai, ką yra matę ir girdėję’ (Apaštalų darbai 4:20).

Žinoma, ne kiekvienas nori girdėti gerąją naujieną. Todėl siųsdamas savo mokinius skelbti, Jėzus patarė jiems ‛susiieškoti vertą žmogų’. Kadangi Jehova niekada nieko neverčia jo garbinti, mes neturėtume atkakliai toliau kalbėti žmogui, kuris griežtai atmeta Karalystės žinią (Mato 10:11-14). Bet mes su džiaugsmu kalbame apie Jehovos karaliavimą tiems, kurie „palankiai nusiteikę amžinajam gyvenimui“ (Apaštalų darbai 13:48, NW; Psalmių 144:10-13).

Meilė, romumas, nuolankumas — savybės, kurios gali padėti mums valdyti savo netobulą polinkį kalbėti neapgalvotai arba tylėti, tuo sukeliant įtampą. Ugdydami šias savybes, mes galėsime geriau įžvelgti, kada yra tinkamas ir kada netinkamas metas kalbėti.

[Išnašos]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Problemas galima išspręsti geru bendravimu