„Dievas mus taip pamilo“
„Jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 JONO 4:11).
1. Kodėl kovo 23-iąją, po saulėlydžio, milijonai žmonių rinksis į Karalystės sales ir kitas sueigų vietas visame pasaulyje?
SEKMADIENĮ, 1997 metų kovo 23-iąją, po saulėlydžio, be abejo, daugiau nei 13000000 žmonių visame pasaulyje susirinks į Karalystės sales ir kitas sueigų vietas, kuriomis naudojasi Jehovos Liudytojai. Kodėl? Kadangi jų širdis palietė didžiausia Dievo meilės žmonijai išraiška. Jėzus Kristus sutelkė dėmesį į tą nuostabų Dievo meilės įrodymą sakydamas: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).
2. Kokius klausimus dėl savo atsako į Dievo meilę mums būtų naudinga sau užduoti?
2 Mąstant apie meilę, kurią parodė Dievas, mums naudinga paklausti savęs: ‛Ar aš iš tikrųjų vertinu tai, ką Dievas padarė? Ar savo gyvenimu parodau, jog vertinu?’
„Dievas yra meilė“
3. a) Kodėl Dievui nėra neįprasta rodyti meilę? b) Kaip jo kūrinijoje matoma galia bei išmintis?
3 Dievui nėra neįprasta rodyti meilę, nes „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8). Meilė yra pagrindinė jo savybė. Jis stebinančiai parodė savo galią, kai, ruošdamas žemę gyventi žmonėms, iškėlė kalnus ir sutelkė vandenį į ežerus bei vandenynus (Pradžios 1:9, 10). Paleisdamas į darbą vandens apytakos ratą, deguonies apytakos ciklą, sukurdamas nesuskaičiuojamą daugybę mikroorganizmų ir įvairiausių augalų, paverčiančių cheminius žemės elementus maistu, kurį gali vartoti žmonės savo gyvybei palaikyti, nustatydamas mūsų biologinius laikrodžius, kad atitiktų mūsų planetos — Žemės — dienų ir mėnesių trukmę, Dievas parodė didžią išmintį (Psalmių 103:24; Jeremijo 10:12). Tačiau fizinė kūrinija dar akivaizdžiau liudija apie Dievo meilę.
4. Kokius Dievo meilės įrodymus mes visi turime pastebėti ir suprasti iš fizinės kūrybos?
4 Mūsų gomurys liudija mums apie Dievo meilę, kai kandame sultingą, prisirpusį vaisių, akivaizdžiai sukurtą ne vien sustiprinti mus, bet ir suteikti malonumo. Mūsų akims apie ją iškalbingai liudija nuostabūs saulėlydžiai, žvaigždžių nusėtas dangus giedrą naktį, įvairiausių formų ryškiaspalvės gėlės, gyvūnų jauniklių išdaigos ir šiltos draugų šypsenos. Mūsų nosis primena apie ją, kai įkvepiame malonaus pavasario gėlių kvapo. Mūsų ausys jaučią ją, kai klausomės vandens krioklio šniokštimo, paukščių giesmių ir savo mylimųjų balsų. Mes pajuntame ją, kai mylimas asmuo mus šiltai apkabina. Kai kurie gyvūnai apdovanoti sugebėjimu matyti, girdėti ir užuosti tai, ko žmonės negali. Tačiau žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą, turi sugebėjimą jausti Dievo meilę taip, kaip negali joks gyvūnas (Pradžios 1:27).
5. Kaip Jehova parodė didžiulę meilę Adomui ir Ievai?
5 Sukūręs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą, Jehova Dievas apsupo juos savo meilės įrodymais. Jis buvo pasodinęs sodą, rojų, ir išauginęs jame įvairiausių medžių. Jis pasirūpino, kad jį drėkintų upė, ir pripildė jį žavių paukščių bei gyvūnų. Visa tai jis davė Adomui ir Ievai, kad būtų jiems namai (Pradžios 2:8-10, 19). Jehova elgėsi su jais kaip su savo vaikais, priklausančiais jo visuotinei šeimai (Luko 3:38). Įkūręs Edeną kaip pavyzdį, dangiškasis šios pirmosios žmonių poros Tėvas skyrė jiems patenkinančią užduotį išplėsti Rojų po visą žemę. Visa žemė turėjo būti apgyvendinta jų palikuonimis (Pradžios 1:28).
6. a) Ką tu manai apie Adomo ir Ievos maištingą elgesį? b) Kas galėtų parodyti, kad mes pasimokėme iš to, kas įvyko Edene, ir pasinaudojome tomis žiniomis?
6 Tačiau netrukus Adomas ir Ieva patyrė klusnumo, jų ištikimybės, išmėginimą. Iš pradžių vienas, po to kitas parodė nedėkingumą už jiems dovanotą meilę. Jų poelgis buvo sukrečiantis. Jis buvo neatleistinas! Dėl to jie prarado savo santykius su Dievu, buvo pašalinti iš jo šeimos ir išvaryti iš Edeno. Šiandien mes tebejaučiame jų nuodėmės pasekmes (Pradžios 2:16, 17; 3:1-6, 16-19, 24; Romiečiams 5:12). Tačiau ar pasimokėme iš to, kas nutiko? Kaip mes atsiliepiame į Dievo meilę? Ar mūsų kasdieniniai sprendimai rodo, kad vertiname jo meilę? (1 Jono 5:3)
7. Kaip Jehova parodė meilę Adomo ir Ievos palikuonims nepaisant to, ką jie padarė?
7 Netgi visiškas mūsų pirmųjų žmogiškųjų tėvų nedėkingumas už visa, ką Dievas jiems buvo padaręs, nepaskatino Dievo užgniaužti savo meilės. Gailėdamas tuomet dar negimusių žmonių, įskaitant gyvenančiuosius šiandien, Dievas leido Adomui ir Ievai, pirma negu jie mirė, užauginti šeimą (Pradžios 5:1-5; Mato 5:44, 45). Jeigu jis nebūtų to padaręs, nė vienas nebūtume gimę. Palaipsniui atskleisdamas savo valią, Jehova taip pat suteikė visiems parodantiems tikėjimą Adomo palikuonims pagrindą turėti vilties (Pradžios 3:15, Brb red.; 22:18; Izaijo 9:6, 7). Jis pasirūpino priemone, per kurią visų tautų žmonės gali atgauti tai, ką prarado Adomas, būtent, pritarimą turinčių visuotinės Dievo šeimos narių tobulą gyvenimą. Jis tai padarė suteikdamas išpirką.
Kodėl reikėjo išpirkos?
8. Kodėl Dievas negalėjo tiesiog paskelbti, kad nors Adomas ir Ieva turi mirti, nė vienas paklusnus jų palikuonis nemirs?
8 Ar iš tikrųjų reikėjo sumokėti išperkamąją kainą — žmogišką gyvybę? Argi Dievas nebūtų galėjęs paprasčiausiai paskelbti, kad, nors Adomas ir Ieva turi mirti dėl savo maišto, visi jų palikuonys, paklusiantys Dievui, galės gyventi per amžius? Neįžvalgiam žmogaus protui tai galbūt atrodo išmintinga. Tačiau Jehova „mėgsta teisumą ir teisingumą“ (Psalmių 33:5, Brb red.). Adomas ir Ieva susilaukė vaikų jau po to, kai tapo nusidėjėliais; taigi nė vienas iš tų vaikų negimė tobulas (Psalmių 50:7). Jie visi paveldėjo nuodėmę, o bausmė už nuodėmę — mirtis. Jeigu Jehova būtų nekreipęs į tai dėmesio, koks tai būtų pavyzdys jo visuotinės šeimos nariams? Jis negalėjo ignoruoti savo teisingų normų. Jis gerbė teisingumo reikalavimus. Niekas niekada negalėtų teisėtai priekaištauti dėl to, kaip Dievas sprendė iškilusius klausimus (Romiečiams 3:21-23).
9. Kokia išpirka buvo reikalinga pagal Dievo teisingumo normą?
9 Kaip tad galėjo būti suteiktas tinkamas pagrindas išvaduoti tuos Adomo palikuonis, kurie iš meilės paklus Jehovai? Jeigu tobulas žmogus pasiaukojamai numirtų, teisingumas leistų tos tobulos gyvybės verte uždengti nuodėmes tų, kurie tikėjimu priima išpirką. Kadangi dėl vieno žmogaus, Adomo, nuodėmės visa žmonių šeima tapo nusidėjėliais, kito tobulo žmogaus pralietas kraujas, turintis atitinkamą vertę, galėjo išlyginti teisingumo svarstykles (1 Timotiejui 2:5, 6). Tačiau kur galima buvo rasti tokį asmenį?
Ar didelė buvo kaina?
10. Kodėl Adomo palikuonys negalėjo suteikti reikalingos išpirkos?
10 Nė vienas iš nusidėjėlio Adomo palikuonių negalėjo suteikti to, ko reikia išpirkti gyvenimo viltį, kurią Adomas buvo praradęs. „Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą — tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo“ (Psalmių 49:7-9, Brb red.). Užuot palikęs žmoniją be jokios išeities, Jehova pats gailestingai suteikė priemonę.
11. Kaip Jehova parūpino tobulą žmogišką gyvybę, reikalingą tinkamai išpirkai?
11 Jehova nesiuntė į žemę angelo, kad šis tariamai numirtų atiduodamas kūną, kuriame būtų įsikūnijęs tebebūdamas dvasinis asmuo. Ne, stebuklingai, kaip tik jis, Kūrėjas, galėjo sumanyti, Dievas perkėlė dangiškojo sūnaus gyvybės jėgą ir asmenybę į įsčias moters — Marijos, dukters Helio iš Judo giminės. Dievo veiklioji jėga, jo šventoji dvasia, saugojo motinos gimdoje besivystantį vaiką, ir jis gimė tobulu žmogumi (Luko 1:35; 1 Petro 2:22). Tad jo rankose buvo kaina, reikalinga išpirkai, kuri visiškai patenkintų Dievo teisingumo reikalavimus (Žydams 10:5).
12. a) Kokia prasme Jėzus yra Dievo „viengimis Sūnus“? b) Kaip tai, kad Dievas atsiuntė šį asmenį pateikti išpirką, rodo Jo meilę mums?
12 Kuriam iš miriadų savo dangiškų sūnų Jehova davė šią užduotį? Tam, kuris Rašte pavadintas jo „viengimiu Sūnumi“ (1 Jono 4:9). Šis posakis vartojamas nurodyti ne tai, kuo jis tapo gimęs žmogumi, tačiau kuo buvo prieš tai danguje. Jis buvo vienintelis, kurį Jehova sukūrė tiesiogiai, nebendradarbiaujant niekam kitam. Jis yra visos kūrinijos Pirmagimis. Tai tas, kurį Dievas panaudojo sukurti visus kitus kūrinius. Angelai yra Dievo sūnūs, kaip ir Adomas buvo Dievo sūnus. Tačiau Jėzus apibūdintas kaip turįs „šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“. Sakoma, jog jis gyvena „Tėvo prieglobstyje“ (Jono 1:14, 18). Jo santykiai su Tėvu yra artimi, asmeniški, švelnūs. Jis kaip ir Tėvas myli žmoniją. Patarlių 8:30, 31 (NW) išreiškiama, ką Tėvas jaučia šiam Sūnui ir ką Sūnus jaučia žmonijai: „Aš buvau ta, kuria jis [Jehova] kasdien ypač gėrėjosi, nes visą laiką džiaugiausi jo akivaizdoje, ... ir aš [Jėzus, Jehovos Darbų Vykdytojas, išminties įsikūnijimas] gėrėjausi žmonių sūnumis.“ Būtent šį brangųjį Sūnų Dievas atsiuntė į žemę pateikti išpirką. Kokie tad prasmingi Jėzaus žodžiai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“! (Jono 3:16)
13, 14. Ką Jehovos poelgio atžvilgiu mums turėtų padėti suprasti biblinis aprašymas, kaip Abraomas mėgino paaukoti Izaoką? (1 Jono 4:10)
13 Norėdamas padėti mums kiek nors suvokti, ką tai reiškia, maždaug prieš 3890 metų, dar gerokai iki Jėzui ateinant į žemę, Dievas liepė Abraomui: „Imk savo vienatinį sūnų Isaoką, kurį myli, eik į Regėjimo [„Morijos“, Brb red.] žemę ir tenai jį paaukok kaip deginamąją auką viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“ (Pradžios 22:1, 2). Tikėdamas Abraomas pakluso. Įsivaizduok save Abraomo vietoje. Jeigu tai būtų tavo sūnus, tavo vienintelis sūnus, kurį širdingai myli? Ką būtumei jautęs skaldydamas malkas deginamajai aukai, keliaudamas keletą dienų į Morijos šalį ir guldydamas savo sūnų ant altoriaus?
14 Kodėl gailestingas tėvas patiria tokius jausmus? Pradžios 1:27 sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Mūsų meilės ir gailestingumo jausmai labai nežymiai parodo, kaip myli ir gaili pats Jehova. Abraomo atveju Dievas įsikišo, tad Izaokas nebuvo paaukotas (Pradžios 22:12, 13; Žydams 11:17-19). Tačiau pats Jehova neatsisakė paskutiniu momentu suteikti išpirką, nors tai jam ir jo Sūnui kainavo labai daug. Dievas tai padarė ne dėl to, kad būtų privalėjęs, bet išreikšdamas ypatingą nepelnytą gerumą. Ar mes tai visiškai vertiname? (Žydams 2:9)
Ką suteikia išpirka
15. Kaip išpirka paveikė žmonių gyvenimą netgi šioje daiktų sistemoje?
15 Ta meilinga Dievo suteikta priemonė nepaprastai paveikia gyvenimą tų, kurie priima ją tikėjimu. Anksčiau jie buvo svetimi Dievui dėl nuodėmės. Kaip sako jo Žodis, jie buvo „priešiški piktais darbais“ (Kolosiečiams 1:21-23). Tačiau juos „sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Romiečiams 5:8-10). Pakeitę savo gyvenimą ir priėmę atleidimą, kurį Dievas daro įmanomą parodantiems tikėjimą Kristaus auka, jie patiria malonę gaudami švarią sąžinę (Žydams 9:14; 1 Petro 3:21).
16. Kokios palaimos suteikiamos mažajai kaimenei dėl jos tikėjimo išpirka?
16 Ribotam jų skaičiui, mažajai kaimenei, Jehova suteikė nepelnytą malonę būti drauge su jo Sūnumi dangiškojoje Karalystėje, kad būtų įvykdytas pradinis Dievo tikslas dėl žemės (Luko 12:32). Jie buvo paimti ‛iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių, ... kad būtų mūsų Dievui karalystė bei kunigai, ir jie viešpataus žemėje’ (Apreiškimas 5:9, 10). Jiems apaštalas Paulius rašė: „Jūs... gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‛Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“ (Romiečiams 8:15-17). Įsūnydamas juos, Dievas jiems suteikia brangius santykius, kuriuos prarado Adomas; tačiau tiems sūnums bus suteiktos papildomos dangiškosios tarnybos privilegijos, kurių Adomas niekada neturėjo. Nenuostabu, kad apaštalas Jonas pasakė: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai“! (1 Jono 3:1) Jiems Dievas parodo ne tik principinę meilę (a·gaʹpe), bet ir švelnų prisirišimą (phi·liʹa), kuris būdingas ryšiams tarp tikrų draugų (Jono 16:27, NW).
17. a) Kokia galimybė yra suteikta visiems parodantiems tikėjimą išpirka? b) Ką jiems reikš „Dievo vaikų garbės laisvė“?
17 Kitiems — visiems parodantiems tikėjimą, kad Dievas kilniaširdiškai pasirūpino suteikti gyvenimą per Jėzų Kristų, — Jehova taip pat suteikia galimybę įgyti brangius santykius, kuriuos Adomas prarado. Apaštalas Paulius paaiškino: „Kūrinija [žmogiškos būtybės, kilusios iš Adomo] su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [tai yra laukia meto, kai taps akivaizdu, kad Dievo sūnūs, dangiškosios Karalystės paveldėtojai kartu su Kristumi, imasi konkrečių veiksmų žmonijos labui]. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei [žmonės gimė nuodėmingi, jų laukė mirtis ir jiems nebuvo kaip išsivaduoti], — ne savo noru, bet pavergėjo valia, — su [Dievo suteikta] viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:19-21). Ką reikš ta laisvė? Jų išvadavimą iš nuodėmės ir mirties vergijos. Jų protas ir kūnas bus tobuli, Rojus bus jų namai, jie galės gyventi amžinai ir džiaugtis savo tobulumu bei reikšti dėkingumą Jehovai, vieninteliam tikrajam Dievui. Ir kaip visa tai tapo įmanoma? Per Dievo viengimio Sūnaus išperkamąją auką.
18. Ką mes darysime kovo 23-iąją po saulėlydžio ir kodėl?
18 Jeruzalėje 33 m. e. m., nisano 14-ąją, aukštutiniame kambaryje Jėzus įsteigė savo mirties Minėjimą. Kasmetinis toks paminėjimas tapo svarbiu įvykiu visų tikrųjų krikščionių gyvenime. Jėzus pats įsakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19). 1997 metais Minėjimas įvyks kovo 23-iąją, po saulėlydžio (kai prasideda nisano 14-oji). Tą dieną negalės būti nieko svarbesnio negu dalyvauti šioje Minėjimo šventėje.
Kaip tu atsakytum?
◻ Kaip Dievas parodė didžią meilę žmonijai?
◻ Kodėl išpirkti Adomo palikuonis reikėjo tobulos žmogiškos gyvybės?
◻ Kokia didžia kaina Jehova suteikė tą priemonę?
◻ Kas įmanoma išpirkos dėka?
[Iliustracija 10 puslapyje]
Dievas atidavė savo viengimį Sūnų