Ar tu gali tikėti Biblija?

NET ir šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių tiki Biblija. Pavyzdžiui, naujos Gelapo apklausos duomenimis, 80 procentų amerikiečių tiki, jog Biblija yra įkvėptas Dievo Žodis. Kad ir kiek būtų tokių tikinčiųjų tavo vietovėje, aišku, jog jie viliasi būsią mokomi Biblijos bažnyčioje. Tačiau dažniausiai taip nėra. Pavyzdžiui, panagrinėkime tokią doktriną kaip sielos bausmė po mirties.

Ar kur nors Biblijoje mokoma apie skaistyklą arba ugninį pragarą? Šiandien daugelis krikščioniškojo pasaulio mokslininkų atsakytų neigiamai. Leidinyje New Catholic Encyclopedia rašoma: „Naujausi tyrimai rodo, jog katalikų mokymas apie skaistyklą remiasi tradicija, o ne Šventuoju Raštu.“ Apie pragarą žodyne A Dictionary of Christian Theology rašoma: „N[aujajame] T[estamente] nerandame tvirtinimo, kad pirmieji [krikščionys] būtų kalbėję apie pragaro ugnį.“

Štai neseniai nuskambėjo sensacingas pranešimas, kad Anglijos Bažnyčios doktrininė komisija rekomendavo visiškai atsisakyti mokymo apie ugninį pragarą. Teologijos daktaras Tomas Raitas, Ličfildo katedros dekanas, sako, jog senas pragaro įvaizdis „pavertė Dievą monstru ir daugeliui žmonių paliko psichologinius randus“. Komisijos pranešime sakoma, jog pragaras yra „visiška nebūtis“.a Panašiai rašoma ir leidinyje New Catholic Encyclopedia apie katalikų požiūrį: „Šiandien teologiniu požiūriu pragaras yra visiškas atskyrimas nuo Dievo.“

Tiesą sakant, tai, ko Biblija moko apie sielą, prieštarauja mokymui apie skaistyklą ir ugninį pragarą. Biblijoje dažnai kalbama apie sielų mirtį. „Siela, kuri nusidės, pati turės mirti“ (Ezechielio 18:4). Biblijoje sakoma, jog mirusieji neturi sąmonės ir negali jausti skausmo. „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino“ (Ekleziasto 9:6). Biblija tvirtina, kad mirusiųjų viltis — būsimasis prikėlimas. Mirus Jėzaus draugui Lozoriui, Kristus prilygino mirtį miegui. Apie Biblijoje nurodytą viltį Lozoriaus sesuo Morta pasakė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Prikeldamas Lozorių iš mirties gyventi, Jėzus įrodė tos žmonijos vilties tikrumą (Jono 5:28, 29; 11:11-14, 24, 44).

Istorikų teigimu, mokymas, jog žmogus turi atskirą nemirtingą sielą, kilo ne iš Biblijos, bet iš graikų filosofijos. New Catholic Encyclopedia rašoma, kad senovės hebrajai nemanė, jog žmogus susideda iš materialaus kūno ir nematerialios sielos. Joje apie hebrajų įsitikinimus sakoma: „Kai gyvybės kvapas buvo įkvėptas žmogui, Dievo padarytam iš žemės, jis pasidarė ‛gyva esybė’ (P[radžios] 2.7). Nebuvo laikomasi graikų filosofų pažiūrų, jog mirtis yra dviejų skirtingų žmoguje esančių substancijų atsiskyrimas; gyvybės kvapui išnykus, žmogus virsta ‛numirėliu’ [mirusia esybe] (K[unigų] 21.11; S[kaičių] 6.6; 19.13). Visur vietoje žodžio ‛esybė’ būtų hebrajiškas [neʹfeš], dažnai verčiamas ‛siela’, bet iš tikrųjų reiškiantis asmenį.“

Toje pačioje enciklopedijoje rašoma, jog katalikų teologai dabar „teigia, kad N[aujasis] T[estamentas] nemoko apie sielos nemirtingumą taip kaip helenistai [graikai]“. Joje yra tokia išvada: „Pagrindinis raktas problemai išspręsti — ne tiek filosofinės spėlionės, kiek antgamtinė Prikėlimo dovana.“

Biblija ar tradicija?

Tad kaip nebiblinės idėjos prasiskverbė į bažnyčios mokymą? Daugelis Bažnyčių tvirtina Bibliją esant jų aukščiausiu autoritetu. Pavyzdžiui, neseniai popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, jog Raštą būtina „tikinčiajam laikyti visiška tiesa ir aukščiausia mūsų tikėjimo norma“. Tačiau plačiai pripažįstama, kad šiandieniniai Bažnyčių ir pirmojo amžiaus krikščionių mokymai nėra tapatūs. Dauguma Bažnyčių mano, kad doktrininius pokyčius nulėmė laipsniškas jų mokymo rutuliojimasis. Be to, Katalikų Bažnyčios požiūriu, jos tradicijos tokios pat autoritetingos kaip ir Raštas. New Catholic Encyclopedia rašoma, kad Bažnyčios „mokymai pagrįsti ne vien Raštu, bet ir tradicija; ne vien tradicija, bet ir Raštu“.

Istoriniu požiūriu Bažnyčios pakeitė Rašto mokymus tokiais, kurie pagrįsti tradicija. Tiesą sakant, dabar daugelis Bažnyčių Biblijos mokymus laiko klaidingais. Pavyzdžiui, New Catholic Encyclopedia rašoma: „Remiantis šiuolaikinėmis mokslo bei istorijos žiniomis, akivaizdu, jog daugelis Biblijos teiginių yra tiesiog neteisingi.“ Apie Biblijos mokymą, jog mirusieji yra be sąmonės, joje sakoma: „Net religiniais klausimais S[senajame] T[estamente] nėra visapusiškų žinių apie... gyvenimą po mirties.“ Enciklopedijoje kaip pavyzdys cituojama Psalmių 6:5 (NTP; ŠR 6-oji eilutė): „Miręs niekas nebeatsimena tavęs; šeolyje [arba hade] — kas giria tave?“ Kai kuriose protestantų seminarijose bei universitetuose jau nebemoko, kad Biblija yra patikima. O Katalikų Bažnyčia mano esanti mokymo autoritetas, galinti aiškinti, ko moko Biblija. Tačiau tu galbūt paklausi: ‛Kaip tada, jei tokie mokymai prieštarauja Raštui?’

Rašto svarba

Jėzus daug kartų cituodavo Raštą ir laikė jį autoritetu — dažnai savo teiginio pradžioje sakydavo: „Parašyta“ (Mato 4:4, 7, 10; Luko 19:46). Kalbėdamas apie santuoką, Jėzus išties rėmėsi ne graikų filosofijos prielaidomis, bet Pradžios eilutėmis apie kūrimą (Pradžios 1:27; 2:24; Mato 19:3-9). Aišku, Raštas Jėzui buvo Dievo įkvėptas ir teisingas. Jis savo maldoje Dievui sakė: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17).b

Biblijoje rašoma, kaip aštriai Jėzus kritikavo to meto religinius vadovus: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius, ... niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio“ (Morkaus 7:6-13). Panašiai ir apaštalas Paulius kovojo, kad graikų filosofija ar klaidingos tradicijos neprasiskverbtų į jo mokymą. „Žiūrėkite, — perspėjo jis, — kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu“ (Kolosiečiams 2:8; 1 Korintiečiams 1:22, 23; 2:1-13). Paulius skatino krikščionis laikytis kai kurių tradicijų, arba mokymų, bet jie buvo pagrįsti Raštu ir visiškai derinosi su juo (2 Tesalonikiečiams 2:13-15). „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas, — rašė Paulius, — ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17).

Paulius išpranašavo atitolimą nuo Rašto. Jis perspėjo Timotiejų: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, ... nukreips ausis nuo tiesos.“ Jis skatino Timotiejų: „Tu būk visame kame apdairus“ (2 Timotiejui 4:3-5). Tačiau kaip? Viena — būti ‛kilniems’. Pagal graikų žodyną, šis Biblijos žodis reiškia „norą sužinoti ir vertinti ką nors bešališkai“. Šiuo žodžiu Lukas apibūdino pirmojo amžiaus Pauliaus klausytojus berėjiečius. Jiems Pauliaus mokymai buvo naujovė ir jie nenorėjo būti suklaidinti. Lukas gyrė juos: „Tenykščiai [berėjiečiai] pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų.“ Kilnumas neleido berėjiečiams būti nepatikliems, nelinkusiems niekuo tikėti. Ir dėl savo sąžiningo tyrinėjimo „daugelis įtikėjo“ (Apaštalų darbai 17:11, 12).

Naudinga laikytis Biblijos

Pirmieji krikščionys buvo žinomi ir savo ištikimybe Biblijai, ir pasiaukojamu gyvenimu. Šiandien daugelis žmonių ‛dedasi maldingi, bet yra atsižadėję maldingumo jėgos’ (2 Timotiejui 3:5). Bet kuri šiuolaikinė krikščionybės srovė, besiskirianti nuo pradinės formos, nedaro gero poveikio žmonių gyvenimui. Ar ne todėl didesnėje krikščioniškojo pasaulio dalyje matome prievartos, amoralumo, šeimų irimo bei materializmo didėjimą? Kai kuriose „krikščioniškose“ šalyse vyksta baisūs etniniai karai net tarp tos pačios religijos narių.

Ar kilni berėjiečių dvasia išnyko? Ar šiandien yra žmonių, tikinčių Biblija ir gyvenančių pagal ją?

Leidinyje Encyclopedia Canadiana rašoma: „Jehovos Liudytojų darbas yra ankstyvosios krikščionybės, kurią išpažino Jėzus bei jo mokiniai pirmajame ir antrajame mūsų eros amžiuje, atgaivinimas bei atkūrimas.“ Apie Jehovos Liudytojus New Catholic Encyclopedia rašoma: „Jie laiko Bibliją vieninteliu savo tikėjimo šaltiniu bei elgesio etalonu.“

Be abejo, dėl to Jehovos Liudytojai ir žinomi visame pasaulyje savo dvasiniu klestėjimu, taika ir laime. Tad skatiname savo skaitytojus daugiau pasidomėti dvasiškai sveikais Biblijos mokymais. Daugiau žinių gali vesti į dar didesnį tikėjimą Biblija ir stipresnį tikėjimą Dievu. Verta dėti pastangas, nes tokio tikėjimo nauda — amžina.

[Išnašos]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Apaštalas Paulius bei kiti skelbė prekyvietėje

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jehovos Liudytojai „laiko Bibliją vieninteliu savo tikėjimo šaltiniu bei elgesio etalonu“