Noriai ganykite Dievo kaimenę
„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru“ (1 PETRO 5:2).
1. Kodėl mes turėtume tikėtis, kad krikščionių vyresnieji ‛noriai ganytų Dievo kaimenę’?
JEHOVA noriai gano savo tautą (Psalmių 22:1-4). „Gerasis ganytojas“ Jėzus Kristus noriai atidavė savo tobulą žmogišką gyvybę už panašius į avis žmones (Jono 10:11-15). Taigi apaštalas Petras ragino krikščionių vyresniuosius ‘ganyti Dievo kaimenę su noru’ (1 Petro 5:2).
2. Kokie klausimai dėl krikščionių vyresniųjų ganytojiškos veiklos nusipelno apsvarstymo?
2 Noringumas yra Dievo tarnų požymis (Psalmių 110:3, NW [109:3, ŠR]). Bet tiems, kurie paskirti prižiūrėtojais arba ganytojais-padėjėjais noringumas labiau reikalingas negu kitiems krikščionims. Kas įgyja teisę būti tokiais ganytojais? Ką apima jų ganymas? Kaip jis geriausiai įvykdomas?
Vadovavimas namams
3. Kodėl galima pasakyti, kad tai, kaip krikščionis-vyras rūpinasi savo šeima, turi įtaką jo tinkamumui būti susirinkimo ganytoju?
3 ‛Prižiūrėtojo pareigoms’ skiriamas vyras turi atitikti Rašto reikalavimus (1 Timotiejui 3:1-7, NW; Titui 1:5-9). Apaštalas Paulius pirmiausia pasakė, kad prižiūrėtojas turi būti „geras savo namų šeimininkas [„gerai vadovaujantis savo namams“, NW], turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus“. Tam yra rimtas pagrindas, nes Paulius pasakė: „Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose [„vadovauti savo namams“, NW], kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?!“ (1 Timotiejui 3:4, 5). Paskiriant susirinkimo vyresniuosius vyrus Kretos saloje, Titui buvo pasakyta ieškoti tokių, „kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs, turįs tikinčius vaikus, kurie nekaltinami palaidu gyvenimu ar neklusnumu“ (Titui 1:6). Taip, reikia atsižvelgti į tai, kaip krikščionis vyras rūpinasi savo šeima, kad būtų nustatyta, ar jis tinkamas imtis didesnės atsakomybės ganant susirinkimą.
4. Be reguliarios biblinės studijos ir maldos, kaip dar tėvai-krikščionys parodo meilę savo šeimoms?
4 Vyrai, gerai vadovaujantys savo namams, ne tik reguliariai meldžiasi ir studijuoja Bibliją su savo šeima. Jie visada yra pasiruošę padėti savo mylimiems artimiesiems. Tiems, kurie tampa tėvais, tai prasideda nuo tos dienos, kai gimsta kūdikis. Tėvai-krikščionys žino, kad kuo tiksliau jie laikysis dieviškos tvarkos, tuo greičiau jų vaikai prisitaikys prie jų kasdieninio krikščioniškos veiklos grafiko. Tai, kaip tėvas-krikščionis vadovauja šioje aplinkoje, parodo, ar jis tinka būti vyresniuoju (Efeziečiams 5:15, 16; Filipiečiams 3:16).
5. Kaip gali tėvas-krikščionis auklėti savo vaikus ‛drausmindamas ir mokydamas Viešpaties vardu’?
5 Vadovaudamas savo namams, sąžiningas tėvas-krikščionis kreips dėmesį į Pauliaus patarimą: „Neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Reguliarus Biblijos studijavimas su šeima, įskaitant žmoną ir vaikus, suteikia puikių progų meile pagrįstam mokymui. Taip vaikai gauna ‛drausminimą’, arba pataisančius nurodymus. Po to teikiamas mokymas padeda kiekvienam vaikui sužinoti, kaip į viską žiūri Jehova (Pakartoto Įstatymo 4:9; 6:6, 7; Patarlių 3:11; 22:6). Tokioje laisvoje dvasinio bendravimo aplinkoje rūpestingas tėvas įdėmiai išklauso, kada kalba jo vaikai. Malonūs orientaciniai klausimai paskatina juos atvirai išsakyti savo rūpesčius ir pažiūras. Tėvas nemano žinąs viską, kas vyksta jų jaunuose protuose. Iš tikrųjų, kaip sakoma Patarlių 18:13, „kas atsako pirma, negu išgirsta, pasirodo esąs paikas ir sugėdinimo vertas“. Dauguma tėvų šiandieną pastebi, kad situacijos, su kuriomis susiduria jų vaikai, labai skiriasi nuo tų, kurias jie patyrė patys būdami jauni. Todėl prieš pasakydamas kaip reikėtų pasielgti, tėvas stengsis sužinoti problemos priežastį ir detales. (Palygink Jokūbo 1:19.)
6. Kodėl tėvas-krikščionis turėtų ieškoti informacijos Dievo Žodyje, kad padėtų savo šeimai?
6 Kas būna po to, kai tėvas sužino kurio nors vaiko problemas, rūpesčius ir pažiūras? Gerai vadovaujantis savo namams tėvas ieško informacijos Rašte, kuris yra „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui“. Jis moko savo vaikus pritaikyti įkvėptus Biblijos nurodymus. Dėl to tokie vaikai tampa ‛tobuli, pasiruošę kiekvienam geram darbui’ (2 Timotiejui 3:16, 17; Psalmių 77:1-4).
7. Kokį pavyzdį turėtų parodyti tėvas-krikščionis dėl maldos?
7 Dievobaimingas jaunimas susiduria su sunkumais dėl pasaulietiškų mokyklos draugų. Tad kaip tėvai-krikščionys gali sumažinti savo vaikų nuogąstavimus? Viena priemonė — reguliari malda kartu su jais ir už juos. Kai šie jaunuoliai pateks į sunkias situacijas, jie, kaip ir jų tėvai, pasikliaus Dievu. Viena 13 metų mergaitė, duodama interviu prieš krikštą, simbolizuojantį jos pasišventimą Dievui, papasakojo, kad ji iš savo mokyklos draugių patyrė tyčiojimąsi ir įžeidinėjimą. Kai ji gynė savo Biblija pagrįstą tikėjimą dėl kraujo šventumo, kitos mergaitės mušė ją ir spjaudė ant jos (Apaštalų darbai 15:28, 29). Ar ji atsakė tuo pačiu? Ne. „Aš vis meldžiausi Jehovai, kad padėtų man laikytis ramiai“, — paaiškino ji. „Aš taip pat prisiminiau, ko mokė mane tėvai mūsų šeimos studijose apie būtinumą susitvardyti esant nemalonumams“ (2 Timotiejui 2:24).
8. Kaip gali vaikų neturintis vyresnysis gerai vadovauti savo namams?
8 Vyresnysis, neturintis vaikų, taip pat gali pakankamai aprūpinti dvasiškai ir materialiai savo namiškius. Tai jo sutuoktinė ir galbūt išlaikomi pas jį gyvenantys giminaičiai-krikščionys (1 Timotiejui 5:8). Todėl sugebėjimas gerai vadovauti namams yra vienas iš reikalavimų, būtinų vyrui, kuriam pavedama imtis susirinkimo vyresniojo atsakomybės. Tad koks turėtų būti paskirtų vyresniųjų vyrų požiūris į savo privilegijuotas pareigas susirinkime?
Vadovauti „rūpestingai“
9. Koks turi būti krikščionių vyresniųjų požiūris į jų tarnybinius paskyrimus?
9 Pirmajame mūsų eros amžiuje apaštalas Paulius tarnavo Dievo namų — Kristaus vadovaujamo krikščionių susirinkimo prižiūrėtoju (Efeziečiams 3:2, 7; 4:15). Savo ruožtu Paulius ragino bendratikius Romoje: „Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti — tetarnauja, kas mokyti — tegul moko, kas paraginti — tegul ragina; kas dovaną šelpti — tegul šelpia dosniai, kas vadovauti — tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams — tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu“ (Romiečiams 12:6-8).
10. Kokį pavyzdį dėl rūpinimosi Dievo kaimene parodė Paulius šių dienų vyresniesiems?
10 Paulius priminė tesalonikiečiams: „Mes kiekvieną iš jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės, kaip dera akyse Dievo, kuris jus šaukia į karalystę ir šlovę“ (1 Tesalonikiečiams 1:1; 2:11, 12). Raginimas buvo duotas taip švelniai ir su meile, kad Paulius galėjo parašyti: „Mes galėjome būti jums našta, vis dėlto jūsų tarpe buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs“ (1 Tesalonikiečiams 2:7, 8). Pagal tėvišką Pauliaus pavyzdį, ištikimi vyresnieji vyrai susirinkime visais uoliai rūpinasi.
11. Kaip paskirti vyresnieji gali parodyti uolumą?
11 Meilinga priežiūra, vykdoma mūsų ištikimų ganytojų-krikščionių, turi pasižymėti švelnumu ir uolumu. Daug ką reiškia ganytojų elgsena. Petras pataria vyresniesiems ganyti Dievo kaimenę „ne iš prievartos“ ar „dėl bjauraus pelno“ (1 Petro 5:2). Šiuo atžvilgiu mokslininkas Viljamas Barklėjus išreiškė perspėjančią pastabą rašydamas: „Galima imtis tarnybos ir atlikti darbą taip, tarsi tai būtų baisi ir nemaloni pareiga, tarsi tai būtų nuobodumas, apmaudą kelianti našta. Visiškai galimas dalykas, kad žmogus, paprašytas ką nors padaryti, padaro, bet tai padaro su tokia atvira antipatija, kad visas reikalas yra sugadinamas. ... Bet [Petras] sako, kad krikščionis turi su virpuliu trokšti atlikti tokią tarnybą, kai gali, net jei gerai supranta, koks jis nevertas tai atlikti.“
Noriai tarnaujantys ganytojai
12. Kaip krikščionių vyresnieji gali parodyti noringumą?
12 „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę... su noru“, — taip pat ragino Petras. Krikščionių prižiūrėtojas, kuris rūpinasi avimis, daro tai noriai, laisva valia, vadovaujamas Gerojo Ganytojo Jėzaus Kristaus. Tarnauti noriai taip pat reiškia, kad krikščionių ganytojas paklūsta Jehovos, mūsų ‛sielų ganytojo ir sargo’, autoritetui (1 Petro 2:25). Krikščionis ganytojas-padėjėjas noriai rodo pagarbą teokratinei tvarkai. Jis tai daro, nukreipdamas ieškančiuosius patarimo į Dievo Žodį, Bibliją. Nors patyrimas padės vyresniajam sukaupti Biblija pagrįstų patarimų atsargą, tai nereiškia, kad jis tuojau pat turės Raštu paremtą kiekvienos problemos sprendimą. Net žinodamas atsakymą į klausimą, jis gali išmintingai nuspręsti kartu su klausiančiuoju paieškoti informacijos Watch Tower Publications Index (Sargybos bokšto leidinių indeksas) ar panašiuose indeksuose. Taip jis moko dviem būdais: nurodo, kaip rasti naudingą informaciją ir nuolankiai parodo pagarbą Jehovai, atkreipdamas dėmesį į tai, ką yra išleidusi Dievo organizacija.
13. Kokios priemonės gali padėti vyresniajam duoti teisingą patarimą?
13 Ką daryti gali vyresnysis, jeigu apie konkrečią problemą nieko nebuvo išspausdinta Bendruomenės literatūroje? Be abejo, jis mels supratimo ir tyrinės, kokie yra kai kurie bibliniai principai tuo klausimu. Taip pat jis gali pastebėti, jog naudinga patarti pagalbos ieškančiam asmeniui apsvarstyti Jėzaus pavyzdį. Vyresnysis gali paklausti: „Jeigu Didysis Mokytojas Jėzus būtų tavo situacijoje, ką, tavo manymu, jis darytų?“ (1 Korintiečiams 2:16). Toks samprotavimas gali padėti klausiančiajam padaryti išmintingą sprendimą. Bet kaip būtų neišmintinga, jeigu vyresnysis vien savo asmeninę nuomonę pateiktų kaip Raštais paremtą patarimą! Verčiau vyresnieji gali sunkias problemas apsvarstyti tarpusavyje. Svarbius dalykus jie gali net pateikti apsvarstyti vyresniųjų korporacijos sueigoje (Patarlių 11:14). Galutiniai nutarimai įgalins juos visus kalbėti sutartinai (1 Korintiečiams 1:10).
Būtinas romumas
14, 15. Ko reikalaujama iš vyresniųjų, patariančių krikščioniui, kurį ‛ištiko nelaimė nusidėti’?
14 Mokydamas kitus, ypač duodamas patarimus, krikščionių vyresnysis turi parodyti romumą. „Broliai“, — pataria Paulius, — „jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai“ (Galatams 6:1). Įdomu, kad graikiškas žodis, čia išverstas žodžiu „pamokykite“, vartojamas ir kaip medicininis terminas, nusakantis išnirusio kaulo atitaisymą, kad žmogus neliktų luošas visam gyvenimui. Leksikografas V. E. Vainas susiejo tai su atstatymu „patekusiojo į nuodėmę, padedant dvasiškai stipriems, kaip atstatant dvasinio kūno išnarintą sąnarį“. Kiti vertimai — „atstatyti į tinkamą padėtį; sugrąžinti į tinkamą būklę“.
15 Nėra lengva pakeisti savo galvoseną, ir gali būti labai sunku nukreipti paklydusio asmens mintis teisinga linkme. Bet švelnia dvasia pasiūlyta pagalba tikriausiai bus dėkingai priimta. Taigi krikščionių vyresnieji turėtų atkreipti dėmesį į Pauliaus patarimą: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kolosiečiams 3:12). Ką turėtų daryti vyresnieji, jeigu asmuo, kuris privalo pasitaisyti, laikosi blogo požiūrio? Jie turi ‛siekti... švelnumo’ (1 Timotiejui 6:11, NW).
Ganyti apdairiai
16, 17. Kokių pavojų turi saugotis vyresnieji, patardami kitiems?
16 Galatams 6:1 duotas Pauliaus patarimas apima kai ką daugiau. Paulius skatina dvasiškai tinkamus vyrus: „Jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ Kokios čia gali būti rimtos pasekmės, jeigu neatsižvelgiama į šį patarimą? Prisimenant pranešimus, kaip anglikonų dvasiškis buvo pripažintas kaltu dėl svetimavimo su dviem parapijietėmis, Londono laikraštyje The Times buvo pasakyta, kad tai yra „amžina situacija: vyras, duodantis patarimą, neabejotinai tėvišką ar brolišką, per pasitikėjimą tampa pagundos auka“. Žinių apžvalgininkė po to pacitavo dr. Piterio Raterio tvirtinimą, kad „išnaudotojiški ryšiai tarp pacientų ir jų patarėjų vyriškių — gydytojų, advokatų, šventikų ir darbdavių — mūsų seksualiai laisvoje visuomenėje pasidarė nepripažinta, žalinga ir negarbinga epidemija“.
17 Mes neturėtume manyti, kad Jehovos tauta apsaugota nuo tokių pagundų. Vienas gerbiamas, daug metų ištikimai tarnavęs vyresnysis įsipainiojo į amoralius veiksmus, kadangi jis, kaip ganytojas, aplankydavo ištekėjusią seserį, kai ši būdavo viena. Nors tas brolis ir apgailestavo, tačiau jis neteko visų savo tarnybinių privilegijų (1 Korintiečiams 10:12). Tad kaip paskirti vyresnieji gali daryti ganytojiškus vizitus, kad neįpultų į pagundą? Kaip jie gali pasirūpinti dalinai konfidencialia aplinka, kad būtų galima pasimelsti, paskaityti Dievo Žodį ir krikščioniškus leidinius?
18. a) Kaip autoriteto principo pritaikymas gali padėti vyresniesiems išvengti kompromituojančių situacijų? b) Kaip galima pasiruošti ganytojiškam vizitui pas seserį?
18 Vienas iš faktorių, į kurį vyresnieji turi atkreipti dėmesį, — tai autoriteto principas (1 Korintiečiams 11:3). Jeigu jaunuolis ieško vadovavimo, stenkis įtraukti jo tėvus į pokalbį, jeigu tai tikslinga tuo atveju. Jeigu ištekėjusi sesuo prašo dvasinės pagalbos, gal tu gali susitarti su jos vyru, kad jis dalyvautų vizito metu? Tačiau ką daryti, jeigu tai neįmanoma, arba jei jis yra netikintis, visaip įžeidinėdavęs ją? Tokiu atveju ruoškis taip, tarsi eitum lankyti netekėjusios sesers. Būtų išmintinga, kad du dvasiškai subrendę broliai drauge aplankytų seserį. Jeigu taip neišeina, galbūt du broliai galėtų surasti tinkamą laiką pasikalbėti su ja Karalystės salėje, geriau konfidencialių pokalbių kambaryje. Tikriausiai bus išvengta priežasties suklupti, nes salėje dalyvauja kiti broliai ir seserys, nors jie neturės galimybės matyti ir netyčia nugirsti pokalbį (Filipiečiams 1:9, 10).
19. Kokie yra puikūs rezultatai, kai Dievo avys ganomos noriai, ir kam mes išreiškiame dėkingumą už noringus ganytojus?
19 Noringas Dievo avių ganymas duoda puikius rezultatus — kaimenė dvasiškai stipri ir teisingai vedama. Kaip apaštalas Paulius, krikščionių vyresnieji šiandien labai rūpinasi savo bendratikiais (2 Korintiečiams 11:28). Ypač sunki atsakomybė yra ganyti Dievo tautą šiais kritiškais laikais. Todėl mes nuoširdžiai dėkingi už mūsų brolių, tarnaujančių vyresniaisiais, puikų darbą (1 Timotiejui 5:17). Būdami palaiminti „žmonėmis kaip dovanomis“, kurie noriai gano, mes šloviname ‛kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos’ Davėją, mūsų mylintį dangiškąjį Ganytoją, Jehovą (Efeziečiams 4:8, NW; Jokūbo 1:17).
Kaip tu atsakytum?
◻ Kaip gali vyras gerai vadovauti savo namams?
◻ Kokiomis savybėmis turi pasižymėti priežiūrą atliekantys krikščionių vyresnieji?
◻ Kaip vyresnieji, duodami patarimą, gali parodyti nuolankumą ir švelnumą?
◻ Kas padeda veiksmingai dvasiškai pasikeisti?
◻ Kaip vyresnieji, ganydami kaimenę, gali išvengti kompromisinių situacijų?
[Iliustracija 31 puslapyje]
Krikščioniška ganytojiška veikla turi būti švelni ir protinga