Kas buvo makabiejai?

MAKABIEJŲ laikai daugeliui yra it juodoji dėžė, informuojanti apie metą nuo paskutinės Hebrajiškųjų Raštų knygos parašymo iki Jėzaus Kristaus atėjimo. Kaip tyrinėjant sudužusio lėktuvo juodosios dėžės duomenis paaiškėja tam tikri faktai, taip daug ką suprantame atidžiai studijuodami Makabiejų erą — žydų tautos pereinamąjį bei persitvarkymo laikotarpį.

Kas buvo Makabiejai? Koks buvo jų poveikis judaizmui iki išpranašauto Mesijo atėjimo? (Danieliaus 9:25, 26)

Didžiulė helenizmo banga

Aleksandras Didysis užkariavo žemes nuo Graikijos ligi pat Indijos (336—323 m. p. m. e.). Jo didžiulėje karalystėje plito helenizmas — graikų kalba bei kultūra. Aleksandro karininkai bei kareiviai vesdavo vietines moteris; tai nulėmė graikų ir kitų kultūrų samplaiką. Po Aleksandro mirties karalystę pasidalijo jo karvedžiai. Antrojo šimtmečio p. m. e. pradžioje Antiochas III, Siriją valdžiusios helenistinės Seleukidų dinastijos karalius, atėmė Izraelį iš helenistinės Egipto Ptolemėjų dinastijos. Koks buvo helenistinio valdymo poveikis Izraelio žydams?

Vienas istorikas rašo: „Kadangi žydai negalėjo išvengti sąlyčio su kaimynais, perėmusiais graikų papročius, juoba su užsienio žydais, graikų kultūros bei mąstysenos skvarba buvo neišvengiama. ... Helenistiniu laikotarpiu nė pats būvis neapsiėjo be graikų kultūros absorbavimo!“ Žydai pasivadino graikų vardais, savinosi jų papročius bei drabužių madas. Nepastebimai didėjo asimiliacija.

Kunigų nedorumas

Tarp žydų helenizacijai ypač pasidavė kunigai. Daugeliui iš jų helenizmas reiškė tolesnį judaizmo klestėjimą. Vienas toks žydas buvo Jasonas (hebrajiškai Jozuė), vyriausiojo kunigo Onijo III brolis. Onijui būnant Antiochijoje, Jasonas pasiūlė kyšį valdininkams helenistams. Kodėl? Ogi norėjo, kad paskirtų jį vyriausiuoju kunigu vietoje Onijo. Helenistinės Seleukidų dinastijos karalius Antiochas Epifanas (175—164 m. p. m. e.) noriai priėmė pasiūlymą. Anksčiau valdovai helenistai nesikišdavo į žydų vyriausiojo kunigo reikalus, tačiau Antiochui reikėjo lėšų karo žygiams. Be to, jam norėjosi turėti žydų vadovą, veikliau prisidedantį prie helenizavimo. Jasono prašymu Antiochas suteikė Jeruzalei graikų miesto (polio) statusą. Atsidėkodamas Jasonas pastatė gimnastikos salę; jauni žydai, tarp jų net kunigai, ten dalyvaudavo žaidynėse.

Išdavystė gimdo išdavystę. Po trejeto metų Menelajas, galbūt ne iš kunigų giminės, pasiūlė didesnį kyšį ir Jasonas buvo pašalintas. Menelajas sumokėjo Antiochui didelę pinigų sumą iš šventyklos iždo. Kadangi Onijas III (būdamas Antiochijos tremtyje) garsiai piktinosi tuo, Menelajas pasirūpino jį nužudyti.

Pasklidus gandams apie Antiocho mirtį, Jasonas grįžo į Jeruzalę su tūkstančiu vyrų norėdamas atgauti vyriausiojo kunigo postą iš Menelajo. Bet Antiochas buvo gyvas. Sužinojęs apie Jasono žygį ir žydų bruzdėjimus prieš jo vedamą helenizaciją, Antiochas puolė keršyti.

Antiochas imasi veiksmų

Mošė Perlmanas knygoje „Makabiejai“ rašo: „Nors tiksliai ir nežinoma, pakantumą žydų religijai Antiochas, matyt, laikė politine klaida. Jo manymu, paskutinis sukilimas Jeruzalėje prasidėjo ne vien religiniais sumetimais, bet dėl Judėjoje vyraujančių proegiptietiškų nuotaikų, o šie politiniai jausmai įgavo pavojingą išraišką todėl, kad žydai — vienintelė iš visų jo valdomų tautų — siekė didelės religinės nepriklausomybės ir ji buvo duota. ... Jis nusprendė daugiau to nebeleisti.“

Izraelio valstybininkas ir mokslininkas Aba Ebanas pareiškia: „Per 168—167 metus [p. m. e.] vienas po kito staigiai rutuliojosi tokie įvykiai: kilo žydų žudynės, buvo apiplėšta šventykla, uždrausta žydų religija. Už apipjaustymą ir šabo laikymąsi bausdavo mirtimi. Labiausiai įžeisti žydai buvo 167-ųjų gruodį, kai Antiocho įsakymu šventykloje pastatė altorių Dzeusui, o žydams liepė aukoti kiaulę — pagal jų įstatymą, nešvarų gyvulį — graikų dievui.“ Tuo laiku Menelajas bei kiti helenizuoti žydai liko savo postuose ir toliau tarnavo jau išniekintoje šventykloje.

Daugeliui žydų pasidavus helenizacijai, viena nauja grupė, pasivadinusi chasidais (pamaldžiaisiais), skatino kuo griežčiau laikytis Mozės įstatymo. Pasipiktinusi helenizmo persiėmusiais kunigais, paprasta liaudis vis labiau šliejosi prie chasidų. Prasidėjo kankynių metas, nes visos šalies žydus vertė rinktis pagoniškus papročius bei aukojimą arba žūtį. Apokrifinėse Makabiejų knygose aprašyta daugybė atvejų, kai vyrai, moterys ir vaikai verčiau sutiko mirti, negu atsisakyti savo įsitikinimų.

Makabiejų žygis

Kraštutinės Antiocho priemonės paskatino daugelį žydų kovoti už savo religiją. Modine (į šiaurės vakarus nuo Jeruzalės, netoli dabartinio Lodo) kunigui, vardu Matatijui, liepė ateiti į miesto centrą. Jį, vietinių žmonių gerbiamą kunigą, karaliaus atstovas mėgino prikalbinti dalyvauti pagoniško aukojimo apeigose ir taip išgelbėti savo gyvybę bei duoti pavyzdį kitiems žmonėms. Matatijas atsisakė, bet atsirado kitas žydas, pasiruošęs tai daryti. Pasipiktinęs Matatijas čiupo ginklą ir nužudė jį. Priblokšti nuožmaus senolio poelgio, graikų kareiviai iškart nesumojo, ko griebtis. Akimirksniu Matatijas nužudė ir graikų karininką. Penki Matatijo sūnūs ir miestiečiai įveikė graikų kareivius nė nepradėjusius gintis.

Nuskambėjo Matatijo kovos šūkis: ‛Kam brangus Įstatymas, teseka paskui mane.’ Vengdamas nuobaudos, jis su sūnumis pasitraukė į kalnus. Plintant žiniai apie jų poelgį, žydai (ir daugelis chasidų) dėjosi prie jų.

Matatijas paskyrė savo sūnų Judą vadovauti karo veiksmams. Galbūt dėl karinės narsos jį praminė Makabieju — „kūju“. Matatiją ir jo sūnus vadino Chasmonėjais; šis žodis kilęs nuo Hešmono miesto pavadinimo arba nuo tokį vardą turėjusio protėvio (Jozuės 15:27). Judui Makabiejui išgarsėjus per sukilimą, visą šeimą imta vadinti Makabiejais.

Šventykla atgauta

Pirmais sukilimo metais Matatijui su sūnumis pavyko suorganizuoti nedidelę kariuomenę. Ne kartą graikų kareiviai užpuldavo chasidų kovotojų būrius per šabą. Šie nepažeisdavo šabo nuostatos, nors ir būdavo pajėgūs apsiginti. Todėl juos masiškai išžudydavo. Matatijas — dabar jau religinis vadovas — įvedė taisyklę, nedraudžiančią žydams gintis per šabą. Ši taisyklė ne tik įkvėpė naują maišto dvasią, bet ir pasidarė pavyzdžiu, leidžiančiu judaizmo religiniams vadams derinti žydų įstatymą prie besikeičiančių aplinkybių. Apie tai Talmude vėliau buvo pasakyta: „Tegu jie išniekina vieną šabą, kad galėtų švęsti daugelį“ (Joma 85b).

Pasenusiam tėvui mirus, Judas Makabiejus pasidarė vienvaldis sukilimo vadovas. Suprasdamas nepajėgsiąs nugalėti savo priešų atviroje kovoje, jis sugalvojo naujų būdų, panašių į šiuolaikinį partizaninį karą. Jis užpuldavo Antiocho karius ten, kur jie negalėdavo gintis, kaip įpratę. Todėl keliuose mūšiuose Judui pavyko nugalėti pajėgas, daug didesnes negu jo paties.

Kadangi Roma vis stiprėjo, o šalies viduje vyko varžybos, Seleukidų imperijos valdovams mažiau berūpėjo įgyvendinti savo antižydiškus įsakus. Tuo pasinaudodamas, Judas atžygiavo prie pat Jeruzalės vartų. 165 metų p. m. e. gruodį (o gal 164 m. p. m. e.) jis su kariuomene paėmė šventyklą, išvalė jos reikmenis ir iš naujo ją pašventino — lygiai po trejų metų nuo jos išniekinimo dienos. Žydai kasmet mini šį įvykį per Hanuką — Pašventinimo iškilmes.

Politika aukščiau pamaldumo

Sukilimo tikslai buvo pasiekti. Judaizmo papročius draudžiantys įsakai buvo panaikinti. Šventykloje vėl vyko garbinimas bei aukojimas. Patenkinti chasidai paliko Judo Makabiejaus kariuomenę ir sugrįžo į savo namus. Tačiau Judo planai buvo kitokie. Turint gerai išlavintą armiją, kodėl nepanaudoti jos nepriklausomai žydų valstybei įkurti? Dabar religinius sukilimo motyvus pakeitė politinės paskatos. Tad kova tęsėsi.

Ieškodamas paramos kovoje prieš Seleukidų viešpatavimą, Judas Makabiejus sudarė sutartį su Roma. 160 m. p. m. e. Judui žuvus mūšyje, kovą tęsė jo brolis. Judo brolis Jonatanas susitarė su Seleukidų dinastijos valdovais, kad skirtų jį pavaldžiu vyriausiuoju Judėjos kunigu bei vietininku. Po to, kai Jonatanas — Sirijos sąmokslo auka — buvo apgautas, paimtas į nelaisvę ir nužudytas, jį pakeitė paskutinis iš brolių Makabiejų, Simeonas. Simeonui valdant buvo pašalinti paskutiniai Seleukidų viešpatavimo pėdsakai (141 m. p. m. e.). Simeonas atnaujino sąjungą su Roma; žydų vadovai sutiko, kad jis būtų valdovu ir vyriausiuoju kunigu. Taip Makabiejai tapo nepriklausomos Chasmonėjų dinastijos pradininkais.

Prieš ateinant Mesijui, Makabiejai atkūrė garbinimą šventykloje. (Palygink Jono 1:41, 42; 2:13-17.) Tačiau pasitikėjimas kunigija, pakirstas helenistinės kultūros persiėmusių dvasininkų, dar labiau susvyravo valdant Chasmonėjams. Žydų tauta, valdoma politiškai nusiteikusių kunigų, o ne ištikimų Dovydo linijos karalių, išties nesusilaukė tikrų palaimų (2 Samuelio 7:16; Psalmių 89:3, 4, 35, 36, Brb red.).

[Iliustracija 21 puslapyje]

Matatijas, Judo Makabiejaus tėvas, sušuko: ‛Kam brangus Įstatymas, teseka paskui mane’

[Šaltinio nuoroda]

Matatijas kreipiasi į pabėgėlius žydus/The Doré Bible Illustrations/Dover Publications