Gavęs vertingą dvasinį paveldą, „Dievo kiemuose“ klestėjau

Mano tėvas Džonas Milsas pasikrikštijo Niujorke 1913 metais, kai jam buvo 25-eri. Krikšto kalbą pasakė brolis Raselas. Netrukus tėtis išvyko į Trinidadą. Tenai susituokė su uolia Biblijos tyrinėtoja Konstancija Farmer. Abudu puoselėjo viltį gyventi danguje. Tėtis padėdavo savo draugui Viljamui Braunui rodyti „Kūrimo fotodramą“. Jiedu bendradarbiavo iki 1923 metų, kai brolis Braunas su žmona išvyko į Vakarų Afriką. Tėtis su mama liko Trinidade.

MŪSŲ MEILINGI TĖVAI

Šeimoje mūsų buvo devyni vaikai. Savo pirmagimį tėvai pavadino Rezerfordu – tuomečio „Sargybos bokšto“ Biblijos ir traktatų bendrijos prezidento pavarde. 1922-ųjų gruodžio 30-ąją jie susilaukė manęs ir davė man Vudverto vardą pagal žurnalo „Aukso amžius“ (dabar Atsibuskite!) redaktoriaus Kleitono Vudverto pavardę. Tėvai rūpinosi, kad visi įgytume pradinį išsilavinimą, bet ypač pabrėždavo, kaip svarbu nusistatyti dvasinius tikslus. Mama puikiai mokėjo su mumis samprotauti remdamasi Šventuoju Raštu. Tėtis mėgo vaidinti mums Biblijos pasakojimus ir savo išraiškingais gestais ir mimikomis žadinti mūsų vaizduotę.

Jų pastangos davė gerų vaisių. Iš penkių brolių trys baigėme Gileado mokyklą, o trys mano seserys daugelį metų Trinidade ir Tobage tarnavo pionierėmis. Auklėdami ir rodydami mums gerą pavyzdį, tėvai pasodino mus „Jehovos Namuose“. Jų padedami likome „Dievo kiemuose“ ir čia klestėjome (Ps 92:13, NW).

Mūsų namai buvo evangelizuotojų susitikimo vieta. Čia atėję pionieriai dažnai prisimindavo kanadiečio misionieriaus Džordžo Jango apsilankymą Trinidade. Tėvai su entuziazmu pasakodavo apie savo buvusius tarnybos draugus Braunus, kurie tuo metu tarnavo Vakarų Afrikoje. Visa tai padarė man didelę įtaką, ir būdamas dešimties nusprendžiau tapti skelbėju.

VEIKLA ANAIS LAIKAIS

Tais laikais mūsų žurnaluose buvo be jokių užuolankų kalbama apie klaidingos religijos skelbiamą melą, verslininkų godumą, valdžios korupciją. Koks buvo Trinidado dvasininkų atsakas? 1936 metais jie pakurstė salos gubernatorių uždrausti „Sargybos bokšto“ bendrijos literatūrą. Mes leidinius išslapstėme, bet ir toliau platinome, kol nebeliko nė vieno egzemplioriaus. Rengdavome informacines eitynes, kurių metu nešdavome plakatus ir dalydavome skrajutes; kartais plakatus prisitvirtindavome ir prie dviračių. Sykiu su grupele bendratikių iš Tunapūnos miesto jų garsiakalbiu automobiliu keliaudavome skelbti į pačius atokiausius salos kampelius. Kaip man visa tai patiko! Kadangi nuolat buvau tarp dvasingų brolių ir sesių, šešiolikos nusprendžiau pasikrikštyti.

Dvasinis paveldas, kurį gavau iš šeimos narių, ir tarnyboje patirtas džiaugsmas uždegė mano širdyje neblėstantį troškimą tapti misionieriumi. 1944-aisiais atvykau į Arubos salą, kur darbavausi drauge su broliu Edmundu Kamingsu. Abu labai džiaugėmės, kai į Minėjimą 1945 metais pavyko sukviesti dešimt žmonių. Kitais metais saloje buvo įkurta pirmoji mūsų bendruomenė.

Maždaug tuo laiku ėmiau liudyti savo bendradarbei Orisei Viljams. Orisė visokiais argumentais gynė doktrinas, jai įskiepytas nuo vaikystės. Tačiau per Biblijos studijas ji sužinojo, ko iš tiesų moko Dievo Žodis, ir 1947 metų sausio 5-ąją pasikrikštijo. Laikui bėgant pamilome vienas kitą ir susituokėme. 1950 metų lapkritį Orisė pradėjo pionierės tarnybą. Su žmona mano gyvenimas dar labiau suklestėjo.

ĮDOMŪS TARNYSTĖS METAI NIGERIJOJE

1955 metais buvome pakviesti į Gileado mokyklą. Abu ėmėme ruoštis: išėjome iš darbo, pardavėme namą ir kitus daiktus. Galiausiai atsisveikinome su Aruba. 1956 metų liepos 29-ąją baigėme Gileado mokyklą su 27-ąja laida. Buvome paskirti į Nigeriją.

Štai ką apie tai pasakojo Orisė: „Misionieriaus gyvenime būna ir šilto, ir šalto, bet Jehovos dvasia padeda prie visko prisitaikyti. Skirtingai nei mano vyras, tapti misioniere niekada netroškau. Man kur kas mieliau būtų buvę rūpintis namais, auginti vaikus. Bet supratusi, kaip svarbu gerąją naujieną skelbti neatidėliojant, savo požiūrį pakeičiau. Kai baigėme Gileado mokyklą, jau buvau tvirtai pasiryžusi tarnauti misioniere. Į lainerį „Karalienė Marija“ (Queen Mary) mus įsodino ir geros kelionės palinkėjo Vertas Torntonas, dirbantis su broliu Noru. Išlydėdamas pasakė, kad tarnausime Betelyje. „Vaje...“ – atsidusau. Bet prie Betelio gana greitai pripratau ir tarnybą ten pamėgau. Gaudavau įvairių užduočių. Viena iš maloniausių buvo dirbti priimamajame. Labai myliu žmones, todėl džiaugiausi galėdama susitikti su daugybe Nigerijos brolių ir sesių. Daugelis jų atvykdavo į Betelį dulkini, pavargę, alkani ir ištroškę. Malonu būdavo jais pasirūpinti, padėti jiems atsigauti, pasijausti lyg namie. Visa tai buvo tarnyba Jehovai ir teikė man tikrą džiaugsmą ir pasitenkinimą.“ Išties, atlikdami bet kokią užduotį Betelyje mudu klestėjome.

1961 metais nuvykome į šeimos susitikimą Trinidade. Tenai buvo ir brolis Braunas. Jis pasidalijo įdomiais atsitikimais iš tarnybos Afrikoje. O aš papasakojau, kaip gausėja liudytojų gretos Nigerijoje. Tada brolis Braunas šiltai mane apkabino ir mano tėčiui pasakė: „Matai, Džoni? Tu Afrikoj nė nebuvai, o tavo Vudvertas tenai tarnauja.“ Tėtis man tarė: „Šaunuolis, Vertai! Taip ir toliau!“ Padrąsinantys tokių ilgamečių, dvasingų brolių žodžiai dar labiau stiprino mano troškimą atlikti savo tarnystę kuo geriau.

1962-aisiais man vėl teko garbė mokytis Gileade – šįkart dešimt mėnesių drauge su 37-ąja laida. Kai Nigerijos filialo prižiūrėtojas Vilfredas Gučas su 38-ąja laida baigė Gileado mokyklą ir buvo paskirtas į Angliją, jo pareigos atiteko man. Sekdamas brolio Brauno pėdomis, plačiai keliavau po Nigeriją ir stengiausi kuo geriau susipažinti su broliais ir sesėmis, juos pamilti. Mačiau, kad net neturėdami daugelio dalykų, įprastų žmonėms turtingesnėse šalyse, jie yra laimingi ir patenkinti tuo, ką turi. Tokia jų nuostata aiškiai bylojo, kad gyvenimo prasmė nėra pinigai ar daiktai. Žinodamas jų aplinkybes, stebėjausi, kaip švariai, tvarkingai ir oriai jie atrodo sueigose. Į kongresus visi keliaudavo sunkvežimiais arba bolekadžomis – savadarbiais autobusais be langų.a Ant tų autobusų paprastai būdavo įdomių užrašų. Įsiminė vienas: „Iš mažų lašelių susidaro didžiulis vandenynas.“

Kokie teisingi žodžiai! Svarbus kiekvieno indėlis, kad ir menkiausias. Mudu su Orise irgi darėme, ką galėjome. 1974-aisiais Nigerija tapo pirmąja šalimi po Jungtinių Valstijų, kur skelbėjų skaičius pasiekė 100 000. Mūsų darbas klestėjo!

Liudytojų gretoms gausėjant, Nigerijoje kilo pilietinis karas. Jis tęsėsi nuo 1967 iki 1970 metų. Ilgą laiką bendratikiai, gyvenantys anapus Nigerio upės, Biafros teritorijoje, buvo atkirsti nuo šalies filialo. Mums žūtbūt reikėjo aprūpinti juos dvasiniu maistu. Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, meldėme Jehovą pagalbos ir juo pasitikėdami ne sykį kėlėmės per upę.

Dar ir šiandien gyvos atmintyje tos mirtinai pavojingos kelionės į kitą Nigerio pusę. Galėjai žūti nuo kareivių, šaudančių į bet ką, kulkos, mirti nuo kokios ligos ar dar ko kito. Buvo išties baugu, kai reikėdavo prasigauti pro įtarius valstybės pajėgų karius, bet dar baugiau buvo atkirstoje Biafros teritorijoje. Kartą naktį iš Asabos per sraunųjį Nigerį plaukiau valtimi. Išlipęs Oničoje, nuvykau į Enugu miestą padrąsinti bendruomenių prižiūrėtojų. Kitąsyk vykau pastiprinti vyresniųjų Aboje, kur tamsiu paros metu buvo draudžiama degti šviesą. O mūsų susitikimą Port Harkorte teko skubiai užbaigti malda, nes tuo metu valstybės pajėgos pralaužė netoliese esančius Biafros gynybinius įtvirtinimus.

Tokie susitikimai buvo būtini. Brangius brolius reikėjo patikinti, kad Jehova juos myli ir jais rūpinasi, taip pat priminti, kaip svarbu likti neutraliems ir vieningiems. Nigerijos broliai per tą baisų konfliktą liko tvirti. Jie parodė, kad meilė įveikia gentinę nepakantą, ir išsaugojo krikščionišką vienybę. Kokia garbė būti sykiu su broliais ir remti juos išmėginimų valandą!

1969 metais Niujorke, Jankių stadione, vyko tarptautinis kongresas „Taika žemėje“. Kongreso pirmininkas buvo brolis Miltonas Henšelis, aš – jo padėjėjas. Daug ko iš brolio pasimokiau, ir tai man pravertė kitąmet, kai Nigerijos sostinėje Lagose rengėme tarptautinį kongresą „Geros valios žmonės“. Šalyje visai neseniai buvo pasibaigęs pilietinis karas, tad renginys praėjo sklandžiai tik Jehovos dėka. Programa vyko 17 kalbų ir jos klausėsi 121 128 dalyviai – to Nigerijoje dar nebuvo buvę. Broliai Noras, Henšelis ir kiti dalyviai, užsakomaisiais reisais atskridę iš Jungtinių Valstijų ir Anglijos, galėjo stebėti, kaip krikštijosi 3775 broliai ir sesės – tai viena didžiausių minių nuo pat pirmojo amžiaus Penkiasdešimtinių! Kongreso organizavimas pareikalavo daug jėgų ir laiko. Toks užsiėmęs dar niekad nebuvau. Tuometinį skelbėjų skaičiaus augimą pavadinčiau tikru sprogimu.

Per 30 suvirš savo tarnybos Nigerijoje metų retkarčiais tarnaudavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju ir regiono prižiūrėtoju Vakarų Afrikos šalyse. Misionieriai, sulaukę asmeninio dėmesio ir dvasinio pastiprinimo, labai dėkodavo. Malonu būdavo jiems priminti, kad nėra užmiršti. Šis darbas mane išmokė kai ko svarbaus: jeigu noriu, kad bendratikiai klestėtų ir stiprintų Jehovos organizacijos vienybę, turiu rodyti jiems nuoširdų dėmesį.

Tiktai Jehovos padedami galėjome pakelti sunkumus, kuriuos patyrėme dėl pilietinio karo ir ligos. Dievas visada akivaizdžiai mus laimino. Orisė pasakojo:

„Abu keletą kartų sirgome maliarija. Sykį Vertą, praradusį sąmonę, nugabeno į vieną Lagoso ligoninę. Man pasakė, kad jis tikriausiai neišgyvens. Laimei, išgyveno. Atgavęs sąmonę, Vertas papasakojo jį prižiūrinčiam slaugytojui, ponui Nvambivei, apie Dievo Karalystę. Po kurio laiko jį aplankėme, kad jo susidomėjimas Biblija neišblėstų. Šis vyras pamilo tiesą, pasikrikštijo ir vėliau Abos mieste tarnavo vyresniuoju. Man irgi pavyko padėti daugeliui, tarp jų ir kai kuriems uoliems musulmonams, tapti ištikimais Jehovos tarnais. Labai džiaugėmės galėdami pažinti ir pamilti Nigerijos žmones, jų kultūrą, papročius ir kalbas.“

Taigi išmokome dar kai ko: tarnaudami svetur klestėsime tik tada, jei stengsimės pamilti tenykščius brolius ir seses, kad ir kaip jų kultūra skirtųsi nuo mūsiškės.

NAUJI PASKYRIMAI

1987 metais po tarnystės Nigerijos Betelyje buvome paskirti tarnauti misionieriais į gražią Sent Lusijos salą Karibų regione. Mums labai patiko čia darbuotis, bet susidūrėme ir su tam tikromis problemomis. Skirtingai nei Afrikoje, kur vyrai turi po keletą žmonų, Sent Lusijoje poros gyvena sykiu nesusituokusios. Vis dėlto Dievo Žodis, turintis nepaprastą galią, paskatino daugelį mūsų studijuotojų imtis reikiamų pokyčių.

Su amžiumi mūsų jėgos ėmė silpti. Vadovaujančioji taryba su meile į tai atsižvelgė ir 2005 metais mus perkėlė į pagrindinį biurą Brukline. Iki šiol kasdien dėkoju Jehovai už Orisę. 2015 metais ją pasiglemžė baisus priešas – mirtis. Netekties skausmą sunku apsakyti. Orisė buvo mano geriausia draugė, turėjo daugybę nuostabių savybių ir labai mane mylėjo. Ir aš ją iš širdies mylėjau visus 68 santuokos metus. Supratome, kad tiek santuokoje, tiek bendruomenėje laimės formulė yra tokia: reikia gerbti tuos, kurie vadovauja, noriai atleisti, visada būti nuolankiems ir puoselėti savybes, vadinamas dvasios vaisiumi.

Jei dėl ko nors nusivildavome ar pritrūkdavome stiprybės, prašydavome Jehovą, kad ir toliau laimintų mūsų pasiaukojamą tarnybą. Dievo organizacijoje viskas nuolat keičiasi į gera, ir mes stengėmės prie pokyčių prisitaikyti. Žinome, kad patys geriausi dalykai dar laukia ateityje (Iz 60:17; 2 Kor 13:11).

Jehova laimino mano tėvų ir kitų bendratikių triūsą Trinidade ir Tobage. Remiantis paskutiniais duomenimis, čionai yra 9892 tikrojo Dievo garbintojai. Arubos saloje bendruomenė, prie kurios aš kadaise priklausiau, daugelio pastangomis vis stiprėjo. Dabar saloje yra keturiolika klestinčių bendruomenių. O Nigerijoje liudytojų yra didžiulė minia – 381 398 broliai ir sesės. Sent Lusijoje Jehovos Karalystę remia 783 jo tarnai.

Dabar man gerokai per devyniasdešimt. Apie tuos, kurie pasodinti Jehovos namuose, Psalmyno 92:14 (NW) sakoma: „Net žiloje senatvėje [jie] klestės, bus kupini jėgų, tvirti.“ Kaip džiaugiuosi, kad Jehovos tarnystei galėjau skirti visą gyvenimą! Gavęs vertingą dvasinį paveldą, jaučiau didelį norą tarnauti Jehovai su atsidavimu. Jis rodė man ištikimą meilę ir leido savo kiemuose klestėti (Ps 92:13, NW).