Išlaisvinti tiesos

JUNGTINĖSE Valstijose daugiau kaip milijonas žmonių kalinami kalėjimuose. Iš jų beveik trys tūkstančiai yra nuteisti mirti. Įsivaizduok esąs vienas jų. Kaip jaustumeis? Tikrai kraupu pagalvojus apie tokią perspektyvą. Tačiau tam tikra prasme visų žmonių padėtis panaši. Biblijoje sakoma: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Taip, būdami Adomo palikuonys, esame nuodėmės „kalėjime“ (Romiečiams 5:12). Mes jaučiame savo įkalinimo pasekmes kasdien, kaip ir krikščionių apaštalas Paulius, kuris rašė: „Savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Romiečiams 7:23).

Dėl savo nuodėmingos prigimties kiekvienas esame, taip sakant, nuteisti mirti, nes Biblija pareiškia: „Atpildas už nuodėmę — mirtis“ (Romiečiams 6:23). Psalmininkas Mozė gerai apibūdino mūsų padėtį: „Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų — aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame“ (Psalmių 90:10, Brb red.; palygink Jokūbo 4:14).

Jėzus turėjo omenyje žmonijos vergystę nuodėmei ir mirčiai, kai pasakė savo pasekėjams: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32). Šiais žodžiais Jėzus suteikė savo pasekėjams daug nuostabesnę viltį negu laisvė nuo romėnų valdymo — jis siūlė jiems nuodėmės atleidimą ir išlaisvinimą nuo mirties! Kaip tai turėjo būti padaryta? „Jei tad Sūnus jus išvaduos, — pasakė jiems Jėzus, — tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jono 8:36). Taip, atiduodamas savo gyvybę, „Sūnus“ — Jėzus — tapo permaldavimo auka atpirkti tai, ką prarado Adomas (1 Jono 4:10). Tai atvėrė kelią visiems paklusniems žmonėms būti išlaisvintiems iš nuodėmės ir mirties vergijos. Dievo viengimis Sūnus numirė, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Taigi galinčios mus išlaisvinti tiesos pagrindas yra Jėzus Kristus. Tampantieji jo pavyzdžio sekėjais turi viltį būti išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties, kai Dievo Karalystė ims visiškai tvarkyti žemės reikalus. Tie, kurie priima Dievo Žodžio tiesą, netgi šiuomet patiria tikrą laisvę. Kaip?

Laisvė nuo mirusiųjų baimės

Šiandien milijonai gyvena bijodami mirusiųjų. Kodėl? Kadangi jų religijos juos moko, kad mirštant siela palieka kūną ir pereina į dvasinę sritį. Todėl kai kuriose šalyse pagal paprotį mirusiojo giminaičiai keletą dienų ir naktų prie jo budi. Dažnai garsiai giedama ir mušami būgnai. Gedintieji mano, kad tuo įtiks mirusiajam, todėl jo dvasia nesivaidens gyviesiems. Klaidingi krikščionijos mokymai apie mirusiuosius tik įtvirtino šią tradiciją.

Tačiau Biblijoje atskleidžiama tiesa apie mirusiųjų būklę. Joje aiškiai pasakyta, kad tavo siela esi tu, o ne kažkokia paslaptinga tavo dalis, gyvenanti po mirties (Pradžios 2:7, Brb red.; Ezechielio 18:4). Be to, mirusieji nėra kankinami ugniniame pragare ir nėra dvasinėje srityje, iš kur galėtų daryti poveikį gyviesiems. „Mirusieji gi, — sakoma Biblijoje, — visai nieko nebežino... Nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje [kape], į kurią tu eini“ (Ekleziasto 9:6, 11).

Šios Biblijos tiesos daug žmonių išlaisvino nuo mirusiųjų baimės. Jie nebeaukoja brangių aukų numaldyti savo protėvius ir nebesirūpina, kad jų mylimieji yra be gailesčio kankinami už savo klaidas. Jie sužinojo, jog Biblija duoda mirusiems žmonėms nuostabią viltį — kad Dievo paskirtu metu bus „teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas“ (Apaštalų darbai 24:15; Jono 5:28, 29). Taigi mirusieji šiuo metu tiesiog ilsisi, lyg būtų kietai užmigę. (Palygink Jono 11:11-14.)

Tiesa apie mirusiųjų būklę ir prikėlimo viltį gali mus išlaisvinti iš nusivylimo, kurį galbūt sukelia mirtis. Ši viltis palaikė vieną sutuoktinių porą Jungtinėse Valstijose, kai jų ketverių metukų sūnus žuvo avarijoje. „Mūsų gyvenime yra tuštuma, kurios nebus įmanoma užpildyti, kol vėl nepamatysime savo sūnaus prikelto, — pripažįsta jo mama. — Tačiau žinome, kad mūsų skausmas tik laikinas, nes Jehova žada nušluostyti mūsų liūdesio ašaras“ (Apreiškimas 21:3, 4).

Laisvė nuo ateities baimės

Kas bus ateityje? Gal mūsų žemė sudegs atominio sunaikinimo metu? Gal dėl aplinkos niokojimo mūsų planeta taps negyvenama? Gal dėl dorovės žlugimo kils anarchija ir sumaištis? Šių dalykų daugelis šiandien tikrai bijo.

Tačiau Biblija siūlo laisvę nuo tokios nesveikos baimės. Ji mus patikina, kad „žemė stovi per amžius“ (Ekleziasto 1:4). Jehova nesukūrė mūsų žemės vien tam, kad pažiūrėtų, kaip neatsakingi žmonės ją sunaikina (Izaijo 45:18). Ne, Jehova sukūrė ją kaip rojiškus namus vieningai žmonių šeimai (Pradžios 1:27, 28). Jo tikslas nepasikeitė. Biblija mums sako, kad Dievas ‛sunaikins tuos, kurie niokoja žemę’ (Apreiškimas 11:18). Po to „romieji paveldės žemę, — sakoma Biblijoje, — ir gėrėsis taikos daugybe“ (Psalmių 36:11).

Šis pažadas patikimas, nes Dievas nemeluoja. Jehova per savo pranašą Izaiją pareiškė: „Mano žodis, kurs išeina iš mano burnos, ... negrįš į mane tuščias, bet padarys, ko tik aš norėjau, ir bus sėkmingas tuose dalykuose, kuriems aš jį siunčiau“ (Izaijo 55:11; Titui 1:2, Brb red.). Todėl mes galime su pasitikėjimu laukti išsipildant Dievo pažado, užrašyto Biblijoje, 2 Petro 3:13: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė.“

Laisvė nuo žmonių baimės

Biblijoje mums pateikiama nuostabių pavyzdžių vyrų ir moterų, kurie buvo be baimės atsidavę Dievui. Keli iš jų yra Gedeonas, Barakas, Debora, Danielius, Estera, Jeremijas, Abigailė ir Jahelė. Šių ištikimų vyrų ir moterų požiūris buvo toks pat, kaip psalmininko, parašiusio: „Dievu pasitikiu, aš nebijosiu; ką man padarys žmogus?“ (Psalmių 55:12)

Pirmajame amžiuje apaštalai Petras ir Jonas parodė tokią drąsą, kai pasaulietinė valdžia jiems įsakė nustoti skelbti. „Mes, — atsakė jie, — negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Dėl savo tvirto nusistatymo Petras ir Jonas vėliau buvo įkalinti. Kai buvo stebuklingai išlaisvinti, jie ėmėsi to paties darbo ir toliau ‛drąsiai skelbė Dievo žodį’. Netrukus Petras ir kiti apaštalai buvo atvesti žydų sinedriono akivaizdon. „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, — pasakė jiems vyriausiasis kunigas, — o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu.“ Petras ir kiti apaštalai atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 4:16, 17, 19, 20, 31; 5:18-20, 27-29).

Skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, Jehovos Liudytojai šiandien stengiasi būti tokie pat uolūs kaip pirmojo amžiaus krikščionys. Netgi jų jaunuoliai dažnai pasirodo esą bebaimiai kalbėdami kitiems apie savo tikėjimą. Pagalvok apie kai kuriuos pavyzdžius.

Paauglė Steisi iš prigimties drovi. Dėl to kalbėti kitiems apie savo tikėjimą iš pradžių jai buvo sunku. Ką ji darė, kad nugalėtų savo drovumą? „Aš studijavau Bibliją ir užsitikrinau, kad suprantu, apie ką kalbu, — sako ji. — Taip buvo lengviau, ir aš jaučiau didesnį pasitikėjimą savimi.“ Apie puikią Steisi reputaciją buvo rašoma vietiniame laikraštyje. Tame straipsnyje, kurį parašė jos mokyklos mokytoja, buvo sakoma: „Atrodo, [Steisi] tikėjimas suteikė jai jėgos kovoti su daugeliu spaudimų, kuriuos jaučia dauguma paauglių. ... Ji mano, kad pirmiausia turi galvoti apie tarnybą Dievui.“

Tomis pradėjo mokytis apie Bibliją iš savo tėvų, kai buvo tik penkerių metų amžiaus. Nors buvo labai jaunas, jis drąsiai stojo už teisingą garbinimą. Jo bendraklasiai piešdavo švenčių vaizdus, o Tomis — Dievo pažadėto Rojaus vaizdelius. Paauglystės metais Tomis pastebėjo, kad daugeliui mokinių sunku suprasti Jehovos Liudytojų įsitikinimus. Užuot pabūgęs, jis paklausė vieno savo mokytojo, ar negalėtų surengti pokalbio su savo klase klausimų bei atsakymų forma ir atsakyti į visus jų klausimus iš karto. Mokytojas leido, ir buvo puikiai paliudyta.

Markieta, būdama 17 metų amžiaus, rado puikią galimybę pasikalbėti su bendraklasiais apie savo tikėjimą. „Mes gavome užduotį paruošti kalbą, — sako ji. — Savo temą pasirinkau iš knygos „Jaunimas klausia — praktiški atsakymai“ (anglų k.).a Išsirinkau penkis knygos skyrius ir surašiau jų pavadinimus ant lentos. Aš paprašiau bendraklasių įvertinti juos pagal svarbą.“ Po to įvyko pokalbis su klase. „Aš parodžiau klasei knygą, — baigia Markieta, — ir daug mokinių paprašė jos. Netgi mano mokytoja pasakė, kad norėtų ją turėti.“

Tiesa gali išlaisvinti tave

Kaip supratome, Biblijoje esanti tiesa išlaisvina visų amžių žmones, studijuojančius ją ir priimančius jos žinią širdin. Ji išlaisvina juos nuo mirusiųjų baimės, ateities baimės ir žmonių baimės. Galiausiai Jėzaus išpirka išlaisvins paklusnius žmones iš nuodėmės ir mirties. Kaip bus džiugu gyventi amžinai rojiškoje žemėje ir nebebūti paveldėtos nuodėmės kaliniais! (Psalmių 36:29)

Ar tu norėtum daugiau sužinoti apie Dievo pažadėtas palaimas? Jeigu taip, ką turėtum daryti? Jėzus pasakė: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Tad jeigu tu nori patirti laisvę, kurią Jėzus pažadėjo savo mokiniams, turi sužinoti apie Jehovą Dievą ir jo Sūnų. Tau reikia sužinoti, kokia yra Dievo valia, ir vykdyti ją, nes Biblijoje sakoma: „Praeina pasaulis ir jojo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:17).

[Išnaša]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Valdant Dievo Karalystei žmonija galiausiai bus išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties