Saugokimės, kad neprimestume blogų motyvų

VIENAS žymus televizijos evangelistas kitą pamokslininką piktai apkaltino svetimavimu. Tačiau po metų pats kaltintojas buvo užkluptas drauge su prostitute.

Kitąsyk dominuojanti pasaulinė valdžia savo pasiuntiniams pavedė sutaikinti kovojančias grupuotes. O tuo tarpu ta pati valstybė į užsienį slapta pasiuntė ginklų prekiautojus parduoti ginklų už milijonus dolerių.

Kadangi akivaizdi veidmainystė taip plačiai išplito, ar beverta stebėtis, kad skepticizmas išstumia pasitikėjimą? Daugelis įprato abejoti kitų motyvais.

Mes, krikščionys, turime būti atsargūs ir neleisti tokiam požiūriui paveikti mūsų santykių su ištikimais bendratikiais. Nors Jėzus Kristus ragino mus priešų tarpe būti „atsargius kaip gyvates“, jis nesakė, jog turėtume įtarinėti jo tikruosius pasekėjus (Mato 10:16, NW). Taigi kuo pavojinga primesti kitiems blogus motyvus? Kada turėtume ypač rūpestingai vengti to polinkio? Ir kaip mums išsaugoti brangius santykius su kitais krikščionimis?

Praeities pamoka

Nepagrįstai primesti kitiems blogus motyvus — tai tas pats, kas teisti juos. Tai lyg daryti išankstinę išvadą, kad jų žodžiai ir darbai tėra nenuoširdumą bei klastą slepianti gudrybė. Biblijoje, Jozuės knygos 22 skyriuje, esantis pasakojimas rodo, jog dažnai problema yra ne kas kita kaip klaidingas supratimas.

Izraelitai galutinai užkariavo Pažadėtąją žemę ir teritorija buvo ką tik padalinta giminėms. Rubeno ir Gado giminės bei pusė Manaso giminės prie Jordano upės pastatė „begalinio didumo“ aukurą. Kitoms giminėms klaidingai pasirodė, jog tai — atskalūnybės apraiška. Buvo pamanyta, kad anos trys giminės, užuot ėjusios į paskirtą garbinimo vietą, sueigų palapinę Sile, ketina aukoti ant šio didžiulio statinio. Kaltinimą metusios giminės tuoj pat pasirengė į kovą (Jozuės 22:10-12).

Visa laimė, jos pasiuntė oficialią Finėjo vadovaujamą delegaciją ir susisiekė su savo broliais izraelitais. Išklausiusios kaltinimus neištikimybe, maištu bei atsimetimu nuo Jehovos, tariamai nusižengusios giminės paaiškino, kam šitas milžiniškas aukuras skirtas. Mat jį pastatė ne aukoms aukoti, o „paliudyti“ Izraelio gimines vieningai garbinant Jehovą (Jozuės 22:26, 27). Delegacija įsitikino, kad su jų broliais nieko blogo, ir sugrįžo namo. Taip buvo išvengta pilietinio karo ir baisaus kraujo praliejimo.

Kokia puiki pamoka: niekada neskubėkime primesti kitiems blogų motyvų! Kas iš pirmo žvilgsnio palaikoma tikru dalyku, patyrinėjus atidžiau, dažnai pasirodo visai priešingai. Taip yra daugelyje krikščioniško gyvenimo sričių.

Mūsų požiūris į vyresniuosius

Vykdydami pareigą ‛ganyti Dievo surinkimą’, vyresnieji kartais turi patarti kai kuriems susirinkimo nariams (Apaštalų darbai 20:28, NTP). Pavyzdžiui, kaip reaguojame, jeigu vyresnysis mums kalba apie mūsų vaikų blogas draugijas arba nederamą elgesį su priešingos lyties asmeniu? Ar manome, kad jis turi slaptą motyvą ir tariame patys sau: ‛Jam niekad nepatiko mūsų šeima’? Jeigu leidžiamės paveikiami tokių jausmų, vėliau gali tekti gailėtis. Galbūt dvasinė mūsų vaikų gerovė yra pavojuje ir mes turėtume įvertinti naudingą patarimą iš Šventraščio (Patarlių 12:15).

Kai susirinkimo vyresnysis mums pataria, neieškokime kokio nors užslėpto motyvo. Verčiau pasvarstykime, ar kaip nors galime iš jo Biblija pagrįsto patarimo gauti naudos. Apaštalas Paulius rašė: „Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Žydams 12:11). Taigi būkime dėkingi ir viską vertinkime objektyviai. Atsiminkime, kad vyresniesiems duoti patarimą dažnai yra taip sunku, kaip mums jį priimti.

Ką manome apie tėvus

Susidūrę su tam tikrais tėvų nustatytais apribojimais, kai kurie jaunuoliai suabejoja jų motyvais. Galbūt jie sako: ‛Kodėl mano tėvai nustato tiek daug taisyklių? Turbūt jie nenori, kad džiaugčiausi gyvenimu.’ Tačiau, užuot padarius tokią išvadą, jaunesniesiems reikia bešališkai ištirti padėtį.

Tėvai nemažai metų praleido rūpindamiesi vaikais. Tam prireikė didelių materialinių ir kitokių aukų. Ar yra pagrindo spręsti, jog dabar jie nusiteikę padaryti savųjų paauglių gyvenimą nelaimingą? Ar nebūtų protingiau manyti, kad tie tėvai iš meilės saugo vaikus ir rūpinasi jais? Argi ne tos pačios meilės skatinami jie nustato apribojimų vaikams, dabar susiduriantiems su naujais gyvenimo sunkumais? Kaip žiauru ir nedėkinga būtų meilingiems tėvams primesti blogus motyvus! (Efeziečiams 6:1-3)

Mūsų požiūris į kitus krikščionis

Daugelis yra linkę prieš laiką spręsti apie kitus ir užtempti juos ant vieno kurpalio. Kas, jei mes patys turime tokį požiūrį ir įtarinėjame kai kuriuos žmones? Gal mums šiuo atžvilgiu daro įtaką pasaulis?

Tarkime, kuris nors mūsų dvasinis brolis turi puikų namą ir brangų automobilį. Ar turėtume tuojau daryti išvadą, jog jis yra materialistas ir gyvenime nežiūri pirmiausia Karalystės interesų? Kai kurie krikščionys galbūt pajėgia įsigyti gerų daiktų, bet tai nereiškia, kad jų motyvai blogi arba kad jie ‛neieško pirmiausia karalystės’. Gal jie labai užimti dvasine veikla ir, niekam nekrisdami į akis, dosniai naudoja savo materialinius turtus Karalystės interesams (Mato 6:1-4, 33).

Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkime buvo visokiausių žmonių — turtuolių ir beturčių (Apaštalų darbai 17:34; 1 Timotiejui 2:3, 4, NW; 6:17; Jokūbo 2:5). Dievas neskirsto žmonių pagal finansinę padėtį, tad mums irgi nedera to daryti. Mes turėtume mylėti savo išmėgintus ir ištikimus bendratikius ‛nedarydami jokių išimčių’ (1 Timotiejui 5:21).

Šiame Šėtono valdomame pasaulyje šabloninis vertinimas bei įtarumas pasireiškia įvairiai. Pavyzdžiui, žmogus gali būti laikomas smurtininku ar materialistu vien dėl savo praeities. Bet mūsų, krikščionių, požiūris negali būti toks. Jehovos organizacijoje nėra vietos aklam nusistatymui ir įtarumui. Visiems tikriesiems krikščionims reikia sekti Jehova Dievu, kuris neturi „neteisybės nei atsižvelgimo į asmenis“ (2 Kronikų 19:7; Apaštalų darbai 10:34, 35).

Meilė tebūnie varomoji jėga

Šventraštyje atvirai sakoma, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Taigi kitus garbintojus turėtume vertinti kaip žmones, drauge su mumis besistengiančius priimtinai tarnauti Jehovai. Jeigu įtarumui arba kitiems neigiamiems jausmams leidome paveikti mūsų santykius su dvasiniu broliu ar seserimi, melskime Dievo pagalbos nugalėti tokį požiūrį, kad netaptume Šėtono auka (Mato 6:13). Jis įtikino Ievą, kad Jehova turėjo blogus motyvus, nesirūpino jos gerove ir nedavė jai laisvės, kuri ją padarytų tikrai laimingą (Pradžios 3:1-5). Savo broliams primesdami blogus motyvus, pasitarnaujame Šėtonui (2 Korintiečiams 2:11; 1 Petro 5:8).

Jeigu pastebime esą linkę primesti blogus motyvus kitiems, apsvarstykime Jėzaus Kristaus pavyzdį. Nors buvo tobulas Dievo Sūnus, jis neieškojo blogų motyvų savo mokiniuose. Atvirkščiai, Jėzus ieškojo juose gėrio. Kai jo mokiniai varžėsi dėl aukštos padėties, jis nepamanė, kad jų motyvai blogi, ir nepaskyrė vietoje jų 12 naujų apaštalų (Morkaus 9:34, 35). Jie buvo netobuli, todėl juos kažkaip galėjo paveikti atskalūniškojo judaizmo kultūra, pabrėžianti išdidumą ir klasinius skirtumus. Jėzus žinojo, kad pagrindinis jo pasekėjų motyvas buvo meilė Jehovai. Kadangi jie rodė tą meilę ir pasiliko su Jėzumi, jiems buvo didžiai atlyginta (Luko 22:28-30).

Įtariai žiūrėti į savo ištikimus bendratikius — tai tarsi žvelgti pro kreivinantį lęšį. Niekas neatrodytų taip, kaip yra tikrovėje. Todėl žiūrėkime pro meilės lęšį. Yra gausybė įrodymų, kad ištikimi krikščionys myli mus ir nusipelno mūsų malonaus dėmesio (1 Korintiečiams 13:4-8). Tad parodykime jiems meilę ir saugokimės, kad neprimestume blogų motyvų.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kaip tu žiūri į kitus, kurie ištikimai garbina Dievą?

[Iliustracija 27 puslapyje]

Pasitikėjimas ir pagarba Jehovos Liudytojams padeda jaustis viena laiminga šeima